Lietuvoje bulvių plotai, kaip ir gyventojų skaičius, kasmet mažėja, bet bulvės dar vis auginamos. Jų derliui daug įtakos turi auginimo sąlygos. Prisiminkime pagrindinius, klasikinius agrotechnikos reikalavimus, kurie, net ir modernėjant technologijoms, nepraranda savo aktualumo.

Bulvės palyginti reiklios dirvai, dėl savo biologinių ypatumų jos yra purių žemių augalai, nes jų šaknų skvarbumas yra silpnas. Dirvos purumas ypač svarbus augantiems gumbams: supuolusioje dirvoje mažiau deguonies, bulvių šaknys vystosi silpniau, stolonai šakojasi, formuoja smulkius ir dažnai deformuotus gumbus.

Nustatyta, kad požeminėms bulvių dalims deguonies reikia 6–7 kartus daugiau negu javams. Jeigu trūksta deguonies, bulvių gumbai formuojasi vėliau, blogiau bręsta. Štai kodėl bulvės laikomos lengvesnių dirvų augalais.

Mėgsta purią ir šiltą dirvą

Lietuvos gamtinėmis sąlygomis bulvės geriausiai uždera įtręštose ir sukultūrintose priesmėlio ir vidutinio sunkumo priemolio, gerokai blogiau – sunkiose ir šlapiose dirvose. Sunkiose dirvose jos gali normaliai augti tik tuomet, kai sodinamos į gerai sukultūrintus, organinėmis trąšomis gausiai patręštus arimus ir nėra pavojaus išmirkti. Netinka bulvėms ir nederlingos smėlio dirvos, nes sausringais metais jos čia dažniausiai išdžiūsta.

Vienas svarbiausių dirvos sukultūrinimo rodiklių yra humuso ir fosforo bei kalio kiekis. Kai humuso mažai, blogesnės fizinės ir mechaninės savybės. Tyrimais nustatyta, kad, norint velėninėje jaurinėje dirvoje užauginti nuolatinius, ne mažesnius kaip 30–35 tonų iš hektaro bulvių derlius, ariamoje žemėje turi būti ne mažiau kaip 35 proc. humuso. Kai jo tik apie 2 proc., gumbų derlius gali būti per pusę mažesnis ir labiau priklausyti nuo drėgmės kiekio (sausais metais bulvės išdžius, šlapiais – išmirks).

Dirvos reakcijai bulvės ne tokios jautrios, jos gerai auga, kai pH 4,5–7,0. Pakalkintoje rūgščioje dirvoje gaunamas didesnis derlius, bet šviežiai pakalkintoje dirvoje bulvės užauga rauplėtesnės.

Kaip sudaryti sėjomainą

Tinkamai parinkus priešsėlius, laikantis tam tikros augalų kaitos, bulvių pasėlius galima apsaugoti nuo per dirvą plintančių ligų sukėlėjų ir žaladarių. Praktiškiausia, kai sudaryta sėjomaina ir jos laikomasi. Kai jos nėra, svarbu išlaikyti tam tikrą augalų kaitą, tinkamai parinkti palankiausius bulvėms priešsėlius. Bulvės tame pačiame lauke turėtų būti sodinamos po 3–4 ar net 5 metų.

Sukultūrintose, gerai patręštose dirvose priešsėliai didelės įtakos bulvių derliui neturi. Svarbu, kad žemė būtų puri, gerai įšylanti, nepiktžolėta ir joje būtų daug maisto medžiagų. Žinoma, gausų bulvių derlių kur kas lengviau išauginti po gerai patręštų priešsėlių, nes jie dirvos ne tik nenualina, bet netgi kaupia maisto medžiagas. Geras bulvių priešsėlis yra daugiametės žolės arba jų atvarta, žiemkenčiai – ypač tręšti mėšlu, ankštiniai augalai, šakniavaisiai. Bet iš praktikos žinoma, kad po daugiamečių žolių dirvoje užsiveisia daugiau spragšių ir karkvabalių lervų, jos išgraužia bulvių gumbus ir sugadina jų prekinę vertę, be to, tyrimų duomenys rodo, kad po daugiamečių žolių auginamos bulvės būna labiau rauplėtos.

Neblogai bulvės dera ir po vasarinių javų, ypač jeigu gausiau patręšiamos. Neblogą derlių galima užauginti ir bulves pasodinus po bulvių, tačiau atsėliuojant gerokai daugiau ligotų gumbų, iškyla nematodų paplitimo pavojus. Ypač vengtina atsėliuoti sėklines bulves. Tik išimtiniais atvejais prekines bulves galima auginti ir dvejus metus iš eilės toje pačioje dirvoje, bet po to būtina daryti bent poros metų fitosanitarinę pertrauką.

Lengvoje dirvoje bulves galima auginti po ankštinių, žieminių ir vasarinių javų, o esant būtinam reikalui – ir po bulvių. Paprastas keturių laukų sėjomainos pavyzdys: žiemkenčiai, bulvės, vasarojus, dobilai. Kur daugiametės žolės neauga, bulvių sėjomainai galima taikyti tokią rotaciją: užimtas pūdymas, žiemkenčiai, bulvės, vasarojus. Bulvės čia užima 25 proc. viso ploto.

Dirvos paruošimas

Bulvių šaknų sistema palyginti silpnai išsivysčiusi, dirvos purenimui jos 5 kartus jautresnės negu javai. Optimalus dirvos tūrinis svoris, auginant bulves velėniniame jauriniame priemolio dirvožemyje, turėtų būti 1–1,2 g/cm³, priesmėlio dirvožemyje – 1,3–1,4 g/cm³. Jei tūrinis dirvos svoris 1,5–1,8 g/cm³, bulvių derlius gali sumažėti apie 50 procentų. Daugiausia bulvių šaknų auga ariamajame sluoksnyje, todėl dirva turi būti giliai supurenta, laidi vandeniui, orui, šilumai.

Norint gauti gausų ir kokybišką bulvių derlių, žemė iš rudens ir pavasarį turi būti taip dirbama, kad išliktų puri ir oringa iki pat derliaus nuėmimo. Prastai įdirbtoje dirvoje bulvių derlius visuomet mažesnis. Rudeninis dirvos įdirbimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo. Jeigu bulvės bus auginamos po javų, būtina kuo anksčiau 10–12 cm gyliu nuskusti ražienas. Taip sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių. Praėjus dviem trim savaitėms po skutimo, dirva giliai suariama, kad neįsitvirtintų sudygusios šaknimis atželiančios piktžolės ir pakaktų laiko užverstai velėnai supūti.

Jei javų šiaudai naudojami kaip trąša, jie per derliaus nuėmimą smulkinami ir paskleidžiami ant dirvos, užberiamas azotas (geriausia – karbamidas), skiriant 10 kg gryno azoto kiekvienai užariamų šiaudų tonai. Kiek dirvoje lieka šiaudų, galima nustatyti iš prikultų grūdų svorio. Žieminių javų grūdų ir šiaudų santykis vidutiniškai 1:1–1,2; miežių – 1:0,8–1 (nelygu javų veislė).

Vėliau rudenį tokios dirvos giliai suariamos. Po šakniavaisių ir kitų daržovių dirva bulvėms tik giliai suariama. Pastaruoju metu vietoje piktžolių skutimo naudojami specialūs herbicidai. Po jų panaudojimo, piktžolėms sunykus, dirvos suariamos 23–25 cm gyliu.

Pavasarį, kai žemės paviršius pradžiūsta, dirva tuojau pat akėjama sunkiomis akėčiomis. Jei dirva perdžiūsta, tenka naudoti kultivatorių ir akėčias. Praėjus savaitei po pirmojo žemės dirbimo, dirva vėl purenama. Iki bulviasodžio žemę reikia dirbti kelis kartus. Paskutinį kartą dirbama kuo giliau, nes sekliai įdirbtos dirvos netinka bulvėms sodinti.

Pavasarinis perarimas naudingas supuolusioms dirvoms, ypač drėgnesnį pavasarį, tačiau tai reikia atlikti laiku ir nesudarant grumstų dirvos paviršiuje. Kad neišverstume ražienų ar velėnos, ariame 4–5 cm sekliau, negu buvo suarta rudenį, ir akėjame. Negrumstuotos dirvos reikia ne tik bulvėms sodinti, auginti, bet ir bulviakasiui.

Kad dirvos paviršius greičiau įšiltų, susidarytų palankesnės sąlygos bulvėms augti, sodinimui paruoštą arimą naudinga suvagoti. Ir pasodinsime bulves tiesiau, ir jas prižiūrėti, neišvartant gumbų, bus lengviau.

Bulvė dosni, kada soti

Bulvėms būtinos azoto, fosforo ir kalio trąšos. Azotas, kaip maisto medžiaga, turi daugiausia įtakos derliui, nuo jo priklauso lapų gausa ir šaknų veikla. Be to, azoto trąšos lemia ne tik derlių, bet ir jo kokybę (sausų medžiagų ir krakmolo kiekį, gumbų tinkamumą kulinarijai ir pan.). Fosforas irgi svarbus bulvių mitybos elementas, jis skatina spartų bulvių augimą ir reikalingas maksimaliam gumbų skaičiui užmegzti.

Kalis reguliuoja angliavandenių susidarymą ir jų apykaitą, nulemia ląstelių osmosinį spaudimą ir vandens kiekį. Jeigu trūksta kalio, didėja jautrumas pažeidimams ir juodajam dėmėtumui. Kai kalio pakanka, bulvės lengviau pakelia sausras. Kalio sulfatu patręštos bulvės bus atsparesnės puviniui ir geriau laikysis.

Be azoto, fosforo ir kalio, bulvėms reikia magnio, kalcio, sieros, boro ir kitų mikroelementų. Visų bulvėms reikalingų makro– ir mikroelementų yra mėšle, tačiau nuo jo padaugėja piktžolių sėklų. Ypač mėšlas veiksmingas lengvose dirvose. Nors tai gera trąša, bet krėsti daugiau kaip 60–80 t/ha gero perpuvusio mėšlo neverta. Tręšimo laikas didesnės reikšmės bulvių derliui neturi. Nespėjus patręšti mėšlu rudenį, sodinkime bulves po mėšlu tręštų priešsėlių ir jas gausiai patręškime mineralinėmis trąšomis.

Šiuo metu mėšlas yra deficitas, tad viena išeitis – tręšti kompleksinėmis trąšomis, kita – susmulkinti ir užarti šiaudus, dar kita – auginti žaliąją trąšą. Šiam tikslui labiausiai rekomenduojami ankštiniai augalai. Tačiau jų sėkla brangi. Užarti kaip žaliąją trąšą verta ir rapsus, aliejinius ridikus, garstyčias.

Azoto, fosforo ir kalio trąšomis būtina tręšti prieš arba per bulviasodį. Šių trąšų normos ir santykis nustatomas atsižvelgiant į dirvožemyje esantį maisto medžiagų kiekį ir auginamo derliaus paskirtį.

Gumbams užmegzti esminės įtakos turi pakankamas maisto medžiagų, ypač azoto, kiekis iki vagų uždengimo bulvienojais. Iki žydėjimo bulvės paima apie 80 proc. viso azoto. Pavėluotai išbertos azoto trąšos užvilkina gumbų susidarymą ir brendimą. Optimalus azoto trąšų išbėrimo laikas yra prieš bulviasodį ir iki 10 dienų bulvėms sudygus.

Fosforas pasisavinamas panašiai kaip azotas, tik jo reikia mažiau, o kalio gumbai paima daugiau negu fosforo. Tinkamiausias NPK santykis bulvėms 1:1:1. Padidinus vienos trąšos kiekį, derlius nepadidėja. Tačiau norint, kad derliaus kokybė būtų geresnė, rekomenduojamas NPK santykis yra 1,0:1,1:1,5. Sėklai auginamoms bulvėms kalio kiekį verta padidinti iki 1,6–2.

Nustatyta, jog gumbų skaičius kere priklauso nuo kokybiško ir laiku atlikto bulvių tręšimo per lapus. Tai ypač aktualu auginant ankstyvąsias bulves, nes jų vegetacijos periodas trumpesnis už vėlyvųjų. Tręšti per lapus reikia gumbų mezgimo metu. Kodėl?

Nelygu gamtinės sąlygos (dirvos drėgmė, temperatūra, augalų gyvybingumas), formuojasi didesnis ar mažesnis stolonų sustorėjimas, taigi – būsimųjų gumbų skaičius. Tuo metu papildomai patręšus per lapus, bulvės gauna signalą, kad jos gali išmaitinti daugiau gumbų ir atitinkamai daugiau jų užmezga. Gumbų susidarymo pradžia, tai yra ankstyvų bulvių stolonai sustorėja praėjus 15–20 parų po sudygimo. Tikslesnis laikas priklauso nuo veislės, dirvožemio ir gamtinių sąlygų.

Optimalus pirmo tręšimo per lapus laikas – kai pirmi sustorėjimai tampa smeigtuko galvutės dydžio. Kiekvieno bulvių augintojo tikslas – kad visi užsimezgę gumbai užaugtų ir pasiektų bent minimalaus prekinio gumbo dydį. Po 7–10 parų nepakenks pakartotinis tręšimas per lapus.

Parenkant trąšas, svarbus jose esantis maisto medžiagų kiekis, kam bus skirtos bulvės, kokio derliaus siekiame ir, žinoma, trąšų kaina. Praktiškai tręšimas per lapus dažnai sutampa su purškimais nuo bulvių maro (fitoftoros). Na, o purkšti patartina vėsesnę dieną ar pavakaryje, kad nebūtų apdeginti bulvienojai. Visada privalu prisiminti – tręšimas per lapus yra tik papildoma priemonė derliui padidinti, jis negali pakeisti ir nepakeičia pagrindinio dirvos tręšimo.

Sėkla ir jos paruošimas

Labai svarbu tinkamai paruošti gumbus sodinimui. Pavasarį svarbu sėklą laiku gerai išrūšiuoti, atskirti nestandartinius, sugedusius gumbus ir 2–3 savaites pravėdinti. Taip gumbai pasiruošia dygti, jų derlingumas padidėja 6–8 proc. Sodinami daigeliai neturėtų būti ilgesni kaip 1,0–1,5 cm, kad nenusilaužytų.

Prieš sodinimą 25–100 g masės gumbai suskirstomi į smulkius (35–50 g), vidutinius (51–80 g) ir stambius (81–100 g). Gausiausias derlius gaunamas sodinant vidutinio stambumo gumbus. Jeigu nėra specialaus sėklinio sklypo, per bulviakasį reikia atrinkti ne mažesnius kaip 60–80 g dydžio visiškai sveikus gumbus.

Stambūs gumbai anksčiau sudygsta, juose yra daugiau maisto medžiagų ir drėgmės. Tad juo ankstyvesnė bulvių veislė, o dirvos blogesnės, prastesnis tręšimas ir meteorologinės sąlygos, tuo didesnę reikšmę turi gumbų stambumas. Didesnė bulvė išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Sodinant stambesnius negu 100 g gumbus, bulvių padauginimo koeficientas nedidelis, o sėklos sunaudojama daug daugiau. Sodinti smulkius gumbus verta tik tada, kai juos aukštos reprodukcijos pasėlyje išaugina devirusuoti augalai. Pjaustyti gumbų nepatartina.

Gausiai rizoktoniozės (šašų) ir rauplių pažeistos bulvės, ypač ilgą ir šaltą pavasarį, sudygsta ne visos, tad bulvių gumbus verta beicuoti.

Kad bulvių, ypač ankstyvų, derlius greičiau išaugtų ir būtų gausesnis, labai svarbu tinkamai paruošti gumbus sodinimui. Daigintos bulvės ne tik greičiau sudygsta, bet ir jų vegetacija aplenkia didžiausią ligų ir kenkėjų antplūdį, gaunamas 20–25 proc. didesnis derlius.

Beje, daiginimas skiriasi nuo vėdinimo, vytinimo ar džiovinimo. Daiginama šviesoje, 30–40 parų, kol bulvių daiguose susidaro šaknelių pradmenys, iš kurių dirvoje išauga stiprios šaknys. Lauke pasodintos daigintos bulvės per 3–5 dienas išleidžia šakneles, o per 10–15 parų dirvos paviršiuje pasirodo ir daigai. Nedaigintos bulvės sudygsta tik per 21–28 dienas, o drėgną ir vėsų pavasarį šis procesas vyksta ir ilgiau.

Daiginant bulves, daigų skaičius priklauso nuo gumbo stambumo ir veislės. Daiginti normalaus stambumo sėkliniai gumbai duoda trečdaliu daugiau daigų ir produktyvių stiebų negu smulkūs. Šviesoje, 12–15 °C temperatūroje susiformavę 1,0–1,5 cm daigai būna ne per ilgi ir stiprūs, jie netrapūs, galima sodinti ir mašinomis.

Daiginimo temperatūra nuo 8 iki 17 °C, trukmė 30–45 paros. Kad daigai neištįstų, temperatūrą reikėtų sumažinti iki 7–8 °C, oro drėgmė patalpoje turėtų būti 85–90 proc. Tamsoje bulvės daiginamos kaip šviesoje, tik jų daigeliai būna daug trumpesni, jas sunkiau pasodinti. Daiginimas visuomet efektyvesnis sodinant bulves anksti.

Bulviasodis priklauso nuo pavasario

Negalima labai tiksliai apibrėžti bulviasodžio kalendorinės datos, nes ji priklauso nuo pavasario ankstyvumo, dirvos drėgnumo ir įšilimo greičio ir kitų sąlygų. Bulvės gali sudygti, kai dirvoje 4–5 laipsniai šilumos, tačiau tokie daigai auga labai lėtai, juos puola įvairios ligos. Geriau palaukti, kol dirvos armenyje temperatūra pakyla iki 7–8 laipsnių šilumos, vidutinė paros oro temperatūra tada būna aukštesnė negu 8 laipsniai.

Patirtis rodo, kad geriausias kalendorinis bulvių sodinimo laikas yra balandžio III ir gegužės I dešimtadieniai. Visais atvejais pagrindiniai sodinimo laiko kriterijai – dirvos temperatūra ir drėgmė. Į pakankamai įšilusią ir sausą žemę bulves reikia sodinti nedelsiant.

Užėjus šalnoms, bulvių daigai nukenčia ir dalis jų per 5–6 val. žūsta jau esant neigiamai 2 °C temperatūrai. Kai būna –3 °C ir žemesnė temperatūra, žūsta visi bulvių daigai. Nušalus sudygusių bulvių lapams ir stiebams, dirvoje lieka stipri šaknų sistema, todėl reikia tuojau pat papildomai patręšti dirvą azoto trąšomis ir tokios bulvės atžels bei išaugins derlių.

Vėlyvą pavasarį bulves tenka sodinti gegužės pradžioje ir net viduryje. Geriau neskubėti ir nesodinti bulvių į šlapią ir nepakankamai įšilusią dirvą.

Vagotoje dirvoje pasodintos bulvės sparčiau dygsta, auga ir bręsta, nes dirva greičiau įšyla, į ją lengviau patenka oras. Bulvių sodinimo gylis priklauso nuo dirvožemio sudėties, sodinimo laiko, sėklos stambumo. Gylis matuojamas nuo vagos keteros iki gumbo viršaus. Sunkesnėse dirvose geriausia sodinti 5–8, o lengvose – 8–12 cm gyliu. Reikia atsižvelgti ir į sodinamų gumbų stambumą: smulkesnius sodinti 1–2 cm sekliau, o stambius – 1–2 cm giliau rekomenduojamo gylio.

Pasėlių priežiūra

Pasodintų bulvių negalima pamiršti: reikia naikinti piktžoles ir purenti dirvos paviršių, kad prie šaknų, ir ypač prie stolonų, laisvai patektų oras. Pirmasis bulvių priežiūros tikslas – palaikyti purią dirvą, antrasis – neleisti piktžolėms dygti ir sunaikinti sudygusias. Ir sukultūrintose dirvose piktžoles naikinti būtina. Auginant bulves piktžolėtose dirvose, būna mažesnė sėklinių gumbų išeiga, be to, gausu netaisyklingos formos prastai išsivysčiusių gumbų.

Normaliomis sąlygomis bulvės sudygsta po 3–4 savaičių, o sudaigintos dangaus žydrynę išvysta po 14–18 parų. Drėgną ir vėsų pavasarį jos dygsta ilgiau, bulvienojai tarpueilius uždengia tik po 3–4 savaičių, todėl nuolat turi būti naikinamos piktžolės ir purenamas dirvos paviršius. Purioje dirvoje sparčiau mineralizuojasi maisto medžiagos, kurias augimo pradžioje intensyviai naudoja bulvių daigai. Kaupiant ir akėjant, kol jos dar būna baltų siūlelių tarpsnio, sunaikinama iki 80 proc. piktžolių. Darbą suvėlinus, kai piktžolės jau sudygusios ir įsitvirtinusios, sunaikinama tik apie 20 procentų.

Pasėlių priežiūros agregatų parinkimas priklauso nuo mechaninės dirvožemio sudėties ir dirvos būklės. Dirbant tradiciniais agregatais, geriausia priežiūra – akėti keturis kartus, iš jų tris kartus iki sudygimo kas 5–7 dienos, pradedant praėjus penkioms dienoms po sodinimo. Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpuvagius. Kai darbai atliekami laiku ir kokybiškai, kaupimas ir akėjimas iki bulvių sudygimo sunaikina apie 80 proc. sudygusių piktžolių. Kaupiant ir purenant sudygusias bulves, sunyksta dar 30–60 proc. piktžolių.

Nemažai piktžolių priauga, kai pasėlis retas, bulvės sudygsta ne vienu metu arba kai lietingi orai trukdo laiku kaupti ir akėti. Tada naudojami herbicidai. Kuo jaunesnės piktžolės purškiamos, tuo lengviau jos sunaikinamos. Herbicidai turėtų būti parenkami atsižvelgiant į vyraujančias piktžoles, veikimo spektrą, bulvių vegetacijos periodą, humuso kiekį dirvoje.

Apsauga nuo žaladarių

Žalingiausi kenkėjai – kolorado vabalai, spragšiai, amarai. Labiausiai išplitusios bulvių grybinės ir bakterinės ligos – maras, šlapiasis puvinys, sausasis puvinys, rauplės, rizoktoniozė.

Kokybišką bulvių apsaugą nuo kolorado vabalų lemia gera agrotechnika, bulvienojų liekanų sunaikinimas, purškimas insekticidais. Geriausia insekticidais naikinti I–III ūgio lervas. Jei vabalai pasirodo tik laukų pakraščiuose, pakanka apipurkšti tas vietas. Insekticidus galima maišyti su fungicidais.

Kova su bulviniais nematodais labai komplikuota, nes cistos gali būti gyvybingos daugiau kaip dešimtmetį. Pagrindinė jų išvengimo priemonė užkrėstose dirvose – atsparių nematodams veislių auginimas. Gera agrotechnika, tinkamos sėjomainos ir karantininių normų laikymasis mažina kenkėjų žalingumą.

Kovoti su spragšių lervomis, kaip ir su kitais dirvoje gyvenančiais kenkėjais, sunku. Tik laikantis agrotechnikos reikalavimų (tinkama sėjomaina ir priešsėliai, ražienų skutimas, gilus arimas, piktžolių naikinimas) pavyksta apsaugoti augalus nuo kenkėjų pažeidimo, o pačius kenkėjus bent iš dalies sunaikinti. Apsaugai nuo amarų sėkliniai bulvių pasėliai purškiami insekticidais.

Kalbant apie bulvių marą, pirmiausia reikia tinkamai ir laiku atlikti visus agrotechnikos darbus, nes tai sumažina ligos infekciją, riboja maro plitimą lauke, padidina bulvių atsparumą, apsaugo gumbus nuo užsikrėtimo. Efektyviausia kovos su maru priemonė – purškimas fungicidais.

Rizoktoniozė – viena iš pagrindinių bulvių daigumą mažinančių ligų. Jos plitimą riboja gera agrotechnika, sėjomaina, kokybiška sėkla, tinkamas bulvių sodinimo ir vėliau nukasimo laikas, subalansuotas tręšimas, kalkinimas. Viena iš apsaugos priemonių yra sėklos beicavimas.

Su rauplėmis kovojama netiesiogiai, padeda agrotechninės priemonės. Būtina sėjomaina, reikia vengti tręšimo neperpuvusiu šiaudingu mėšlu, nesodinti bulvių į šviežiai pakalkintas dirvas, sėklai atrinkti sveikus gumbus.

Sausasis puvinys – viena labiausiai paplitusių ir žalingiausių sandėliuojamų bulvių ligų. Gumbų puvimą stabdo optimalus sandėliavimo režimas, kasmetinė saugyklų dezinfekcija, mechaninių gumbų pažeidimų mažinimas ir, žinoma, derliaus nuėmimas laiku. Sandėliuoti tik sausus, visiškai subrendusius, sveikus, nesužeistus gumbus.

Šlapiasis puvinys – sandėliuose laikomų bulvių liga. Ligos plitimą ir žalą sumažina, gumbų atsparumą padidina gera agrotechnika: daiginimas šviesoje, tarpueilių purenimas, kaupimas, tinkamos derliaus laikymo sąlygos. Svarbios ir per vegetaciją naudojamos priemonės nuo maro, juodosios kojelės, žiedinės bakteriozės.

Juodoji kojelė – bulvių vegetacijos ir sandėliavimo liga. Ligos kontrolė: sveika sėkla, daugkartinis sėklinių pasėlių valymas per vegetaciją (tai yra visų morfologiškai ir fitopatologiškai netinkamų augalų šalinimas, išnešant iš lauko), bulvių daiginimas.

Labiausiai paplitusios virusinės bulvių ligos: lapų susisukimas, paprastoji mozaika, garbanė, dryžligė. Dažnai vienas augalas serga 2–3 virusinėmis ligomis. Žinoma apie 20 bulves pažeidžiančių virusų. Virusinių ligų pernešėjai – amarai. Virusinių ligų kontrolė: devirusuota bulvių sėkla, daiginimas, pasėlių valymas per vegetaciją, piktžolių ir amarų naikinimas.

Derliaus nuėmimas

Derliaus nuėmimo kokybė labai priklauso nuo patirties bei sugebėjimo organizuoti darbus. Bulviakasis – vienas svarbiausių bulvių augintojų darbų, apie 60 proc. visų bulvių auginimo sąnaudų tenka būtent derliaus nuėmimui.

Apie bulvių brandą ir bulviakasio laiką dažniausiai sprendžiama iš bulvienojų. Tai ydingas vertinimas. Ar bulvės subrendusios, parodo gumbo odelės tvirtumas, o bulvienojus, kaip kliuvinius, būtina pašalinti. Labai svarbu, kad bulvės būtų subrendusios. Tuomet gumbai ne tik lengviau atsiskiria nuo stolonų, bet ir kokybiškiau surenkami. Gaunamas ne tik gausesnis, bet ir geriau išsilaikantis derlius.

Bulvės gali subręsti natūraliai arba pagreitintai, kai maras sunaikina bulvienojus. Tai – bėda, nes tuomet bulvių pasėliuose sparčiai pakyla rudeninės piktžolės. Jos sunkina derliaus nuėmimo mašinų darbą ir labai padidina derliaus nuostolius. Maro nudžiovintus bulvienojus reikėtų išvežti iš lauko, tuomet bus mažesnė puvinio užkrato ir laikymo nuostolių tikimybė.

Ilgiau vegetuojančių bulvių brandą galima paspartinti ir dirbtinai, bulvienojus nupjaunant arba juos sunaikinant desikantais. Tai pagreitina bulvių brendimą. Bulvienojus geriausia nupjauti likus 7–10 parų iki kasimo. Cheminiai preparatai panaudojami likus ne mažiau kaip 14 dienų iki derliaus nuėmimo.

Pašalinus augalinės kilmės kliuvinius, dirva greičiau išdžiūsta, sušyla, po lietaus nesilaiko drėgmė. Iškasti gumbai būna ne tokie žemėti, geriau išsisijoja žemės ir 6–9 proc. sumažėja derliaus nuostoliai.

Bulviakasis – gerų, šiltų orų darbymetis. Oro temperatūrai nukritus žemiau 10–12 °C, bulvės tampa labai jautrios mechaniniams pažeidimams. Jei oro temperatūra tik 3–4 °C, neretai pažeidžiama iki 75–80 proc. stambių ir sėklinių gumbų. Nustatyta, kad geriausias bulviakasio laikas – nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 15 d. Suvėlinus, pablogėjus orams ir įmirkus dirvoms, ženklūs derliaus nuostoliai, daug bulvių lieka neiškastų.

Prieš kasimą pašalinus bulvienojus ir supurenus tarpueilius, dirvoje lieka 3 kartus mažiau neiškastų ir 2,5 karto mažiau mechaniškai pažeistų gumbų. Mechaniniai gumbų pažeidimai – svarbiausi kokybės trūkumai. Juo veislė jautresnė pažeidimams, tuo daugiau ji turi sausųjų medžiagų, juo greičiau ji sandėliuojama linkusi sudygti, tuo labiau linkusi į juodųjų dėmių susidarymą.

***

Augalų skaičių hektare tiesiogiai lemia tarpueilių plotis ir gumbų tankumas eilutėje.

Reikia atsižvelgti į sėklos dydį ir paskirtį. Bulvių derlingumas labiau priklauso nuo stiebų skaičiaus negu nuo sėklos kiekio ploto vienete. Kvadratiniame metre išaugtų 15–20 gerai išsivysčiusių stiebų, jeigu tame kvadrate pasodintume 4–5 gumbus, o kiekvienas jų išaugintų po 4 stiebus. Tačiau optimalus stiebų skaičius priklauso nuo veislės, sėklos dydžio ir jos kokybės.

Gamybinio pasėlio hektare turėtų augti 50–55 tūkst., o sėkliniuose – 60–70 tūkst. kerų. Taigi, jei sėklinio gumbo vidutinis svoris apie 50 g, tai hektarui gamybinio ploto reikėtų 2,5–2,7, jei 80 g – 4,0–4,4 tonos sėklos.