Nesutvirtinus javų stiebų, vešlūs pasėliai, ypač gausiau patręšti, gali išgulti. Kai pasėliai išgula, sutrinka augalų maisto medžiagų paėmimas ir pernešimas, taip pat sumažėja augalų galimybės sulaikyti šviesą. Kodėl javai išgula ir kaip to išvengti?

Išgulusių javų lapija patenka į šešėlį, sutrinka anglies asimiliacija, angliavandenių sintezė ir apykaita. Dėl šios priežasties dalies išgulusių augalų varpos gali būti tuščios, viršuje esantys neužstelbti augalai vystosi normaliai. Dėl sumažėjusio angliavandenių kaupimosi grūduose gali padidėti baltymų kiekis. Išgulusiuose pasėliuose susidaro palankios sąlygos patogeniniams mikroorganizmams plisti. Lentelėje pateikti duomenys rodo, kaip išgulimas veikia įvairius javų grūdų kiekybinius ir kokybinius rodiklius.

Štai kodėl javų auginimo technologijoje svarbią vietą užima apsauga nuo išgulimo. Norint tinkamai apsaugoti augalus, labai svarbu suprasti, kaip atsiranda šis reiškinys.

Kas yra išgulimas ir kodėl javai išgula?

Išgulimas – tai žymus augalo stiebo poslinkis nuo vertikalios ašies. Išgulimą lemia augalo ir nepalankių meteorologinių reiškinių (smarkaus lietaus, krušos, vėjo) ir dirvos sąveika. Šis reiškinys paprastai įvyksta dėl apatinės stiebo dalies sulinkimo ar lūžio. Stiebo lūžimas dažniau stebimas jau subrendusiuose augaluose. Augalai gali išgulti ir dėl šaknų poslinkio dirvožemyje, nors nėra stiebo pažeidimo ar sulinkimo; toks išgulimo tipas dažnesnis tuomet, kai dirva yra šlapia ir todėl sumažėja augalo įsitvirtinimas joje.

Labiausiai javų išgulimas tikėtinas likus 2–3 mėnesiams iki derliaus nuėmimo. Augalai, kurių tarpubambliai dar nenustojo augti, išgulę gali atsigauti, nes viršutiniai tarpubambliai dėl geotropizmo išlinksta ir pradeda tįsti vertikaliai, todėl augalų išgulimas ankstyvaisiais augimo tarpsniais neturi didelės įtakos derliui, nes jie palyginti greitai atnaujina vertikalų augimą. Grūdų derliui didelės įtakos neturi ir netoli brandos esančių javų išgulimas. Dėl išgulimo sunkiau doroti jau išaugintą derlių. Didžiausi javų grūdų derliaus nuostoliai patiriami, kai javai išgula plaukėjimo ir ankstyvojo grūdų vystymosi tarpsniais.

Skirtingi javai išgula nevienodai

Norint apsaugoti javus nuo išgulimo, reikia atsižvelgti į jų morfologiją, nes skirtingų rūšių javai išgula nevienodai. Kviečių stiebas yra iš penkių arba šešių tarpubamblių, kurių apatinis – trumpiausias, kitų ilgis progresyviai didėja. Apatiniams tarpubambliams tenka didelis krūvis išlaikyti augalo stiebą vertikalios padėties – todėl kviečių išgulimas retai įvyksta dėl vidurinių ar viršutinių tarpubamblių išlinkimo; šie augalai paprastai išgula dėl žemesniųjų tarpubamblių išlinkimo arba šaknų poslinkio dirvoje. Dėl kurios konkrečiai iš šių priežasčių kviečiai išgula dažniau, bendros nuomonės nėra, nors manoma, kad didelę reikšmę turi šaknų poslinkis dirvoje.

Miežių išgulimo pobūdis skiriasi nuo kviečių. Miežių išgulimą gali nulemti tiek šaknų poslinkis dirvoje, tiek apatinių ir vidurinių tarpubamblių ar žiedyno, t. y. viršutinio tarpubamblio išlinkimas. Šių javų išgulimas dažniau įvyksta dėl aukštesnių, palyginti su kviečiais, stiebo dalių pažeidimo, todėl, kad miežių stiebas lankstesnis ir jo tvirtumas greitai mažėja.

Aukštesni augalai išgula dažniau

Trumpesni apatiniai tarpubambliai, platesnis stiebas ir storesnės stiebo sienelės, mažesnis augalų tankumas, didesnė celiuliozės ir lignino dalis stiebo sienelėje yra siejami su didesniu atsparumu išgulimui.

Stiebo aukštis ir varpos forma taip pat turi didelės įtakos išgulimui, nes aukštas stiebas ir sunkesnė neaptaki varpa padidina stiebo lenkimo momentą, ypač kai meteorologinės sąlygos nepalankios. Išgulimo žalos mastą didina sąlygos, skatinančios spartų augalų augimą, ir didelio grūdų derliaus siekiamybė.

Kaip jau minėta, javų išgulimui didelę įtaką turi augalo aukštis – aukštesni augalai labiau linkę išgulti. Tyrimais nustatyta, kad optimalus javų stiebo aukštis, kai jau nebeaptinkama ryšio tarp aukščio ir išgulimo, svyruoja tarp 70 ir 100 cm. Daugumos šiuolaikinių veislių augalų aukščio vidurkis patenka į šį intervalą ir manoma, kad nėra tikslo kurti dar žemesnes javų veisles, nes išgulimą lemia ir kiti veiksniai.

Kas lemia javų pasėlio išgulimą?

Pasėlio išgulimas priklauso ir nuo aplinkos sąlygų, ir nuo augalo morfologinių savybių. Javus gali išguldyti stiprus vėjas, lietus, kruša. Žinoma, yra daug veiksnių, kurie gali padidinti išgulimo riziką.

Dirvožemio tipas. Dirvose, kuriose daug organinės medžiagos, visada yra didesnė išgulimo rizika, negu tose, kuriose šios medžiagos mažiau, nes organinė medžiaga – tai azoto šaltinis augalams.

Tręšimas organinėmis trąšomis. Dėl didelio azoto kiekio augalai auga vešliai ir atsiranda didesnė išgulimo rizika.

Auginama veislė. Aukštesnių veislių augalų silpnesni stiebai, tad jie gali išgulti lengviau, negu žemaūgių veislių augalai. Augalo aukštis, stiebo sienelių storis ir stiebo skersmuo lemia augalo atsparumą išgulimui.

Augalų ligos. Grybinės lapų ir stiebų ligos padidina išgulimo riziką. Gausiai tręšiant, ypač azoto trąšomis, kai augimo sąlygos palankios (yra šilumos ir drėgmės), auga vešlūs augalai ir tokiame pasėlyje susidaro palankios sąlygos grybinėms ligoms plisti – tai gali labai paskatinti javų išgulimą.

Oro sąlygos. Kiek augalai pasiims iš dirvos azoto, labai priklauso nuo oro sąlygų. Kai yra pakankamai drėgmės, augalai geriau pasisavina azotą, todėl drėgmė – vienas iš veiksnių, lemiančių pasėlių išgulimą.

Tręšimas azotu. Didelės azoto trąšų normos didina išgulimo tikimybę. Vešlus, paskatintas azoto trąšų javų augimas, ypač esant drėgniems ir debesuotiems orams, didina javų ligų tikimybę ir skatina pasėlio išgulimą.

Kalio kiekis. Kalis – vienas iš pagrindinių elementų, padedantis kontroliuoti vandens ir maisto medžiagų judėjimą augale. Kai trūksta kalio, javų šiaudai tampa trapesni ir padidėja išgulimo tikimybė.

Vario kiekis. Literatūroje nurodoma, kad varis taip pat turi nemažos reikšmės apsaugant augalus nuo išgulimo, mat šis elementas veikia šiaudo tvirtumą.

Javų sėklos norma. Didelis pasėlio tankumas didina augalų išgulimo riziką. Taip pat yra žinoma, kad ankstyvos sėjos augalai linkę išgulti labiau negu vėlyvos.

Sėjos gylis. Per giliai pasėti augalai ilgiau ir sunkiau dygsta, išnaudoja tam daug energijos, ir tai gali juos susilpninti, o kartu tapti viena iš išgulimo priežasčių.

Oro sąlygos. Didžiulę įtaką turi oro sąlygos, ypač laikotarpiu nuo javų krūmijimosi iki stiebo augimo pabaigos. Sausas saulėtas oras skatina natūralų javų atsparumą išgulimui.

Kaip užkirsti kelią išgulimui?

Pagrindinė priemonė intensyviai auginamiems javams apsaugoti nuo išgulimo yra augalų augimo reguliatoriai. Augalų augimo reguliatoriai – tai cheminės medžiagos, kurios įvairiais būdais veikia augalų augimą. Lietuvoje šiam tikslui registruoti kelių veikliųjų medžiagų produktai. Veikliųjų medžiagų nėra daug, bet prieš naudojant labai svarbu žinoti, kaip jos veikia augalus.

Chlormekvatchloridas (CCC) – sutrikdo augalų hormonų giberelinų ir auksinų, o skatina citokininų sintezę. Giberelinai ir auksinai – tai hormonai, lemiantys augalų augimą į viršų ir pagrindinio stiebo dominavimą, o citokininai skatina medžiagų apykaitą, ląstelių dalijimąsi, šoninių ūglių formavimąsi. Tinkama temperatūra purkšti – daugiau kaip + 10 ^oC, jeigu apsiniaukę, o jei oras saulėtas, temperatūra gali būti ir šiek tiek žemesnė – apie 7–8 laipsnius šilumos. Preparatas veikia augalą apie 10 dienų.

Purškiant stiebo augimo pradžioje (BBCH 29–30), sutrumpėja apatiniai tarpubambliai, išvengiama pagrindinio stiebo dominavimo. Kai ši veiklioji medžiaga naudojama stiebo augimo tarpsniu, (BBCH 31–32) sutrumpėja tarpubambliai, išvengiama šoninių ūglių sumažėjimo – šoniniai ūgliai būna to paties ilgio kaip pagrindinis. Vėliau naudoti šios medžiagos negalima, nes tai gali sukelti varpų pažeidimus, taip pat dėl labai sutrumpėjusio viršutinio tarpubamblio javus gali labiau apnikti varpų ligos. Ši veiklioji medžiaga labai svarbi auginant žieminius kviečius, nes jiems labai svarbu sutvirtinti apatinę stiebo dalį.

Trineksapak-etilo veikimas panašus kaip ir chlormekvatchlorido, bet greitesnis. Ši veiklioji medžiaga nestabdo pagrindinio stiebo dominavimo ir menkai skatina šalutinių stiebų susidarymą. Geriausi rezultatai gaunami šia medžiaga javus nupurškus stiebo augimo tarpsniu (nuo BBCH 31–32 iki 37). Labai geras mišinys naudojant su chlormekvatchloridu – CCC: 0,2 + 0,4; jei pasėlis vešlesnis, normą reikėtų šiek tiek padidinti: 0,5 CCC + 0,3 trineksapak-etilo.

Geram trineksapak-etilo veikimui labai svarbi saulės šviesa: jei apsiniaukę, kad preparatas gerai veiktų, reikėtų apie +18 ^oC temperatūros, o jei giedra, saulėta – preparatas efektyviai veikia ir esant +10–12 ^oC dienos temperatūrai. Šios veikliosios medžiagos veikimas ilgesnis – apie 14 dienų.

Mepikvatchloridas ir kalcio proheksadionas – Medax Top produkto veikliosios medžiagos pasižymi panašiu veikimo principu kaip CCC. Skirtumas tas, kad jos trumpina ir purškimo metu augantį tarpubamblį – CCC trumpina tik po purškimo pradėjusį augti tarpubamblį. Geriausiai šios medžiagos veikia stiebo augimo tarpsnio (BBCH 30–39) iki BBCH 49 javus. Nereikėtų šio preparato maišyti su kontaktiniais herbicidais, o maišant su kai kuriais fungicidais, normą reikėtų mažinti.

Kalcio proheksadionas ir trineksapak- etilas – naujai registruoto produkto Medax Max veikliosios medžiagos. Jis registruotas naudoti nuo krūmijimosi pabaigos iki paskutinio lapo tarpsnio.

Etefonas – kitaip veikianti medžiaga, esanti preparatų Cerone ir Terpal sudėtyje. Jis išlaisvina augimą stabdantį ir augalo senėjimą skatinantį hormoną etileną. Svarbu žinoti, kad šios veikliosios medžiagos negalima maišyti su herbicidais, jai labai svarbi yra oro temperatūra, kuri turi būti ne žemesnė negu +15 ^oC vidutiniškai dieną ir ne žemesnė kaip +5 ^oC naktį.

Kai ši veiklioji medžiaga naudojama javams esant vėliavinio lapo tarpsnio, ji lemia viršutinio tarpubamblio sutrumpėjimą, neleidžia toliau ilgėti apatiniams tarpubambliams, didina atsparumą išgulimui, greitina augalo senėjimo procesą. Purškimo laiko vėlinti nereikėtų, nes, purškiant javų žydėjimo (BBCH 61–69) tarpsniu, pasireiškia varpų sterilumas – neužmezgami grūdai.

Šie produktai pagal jų veikimo mechanizmą naudojami skirtingu laiku vieną, du ar tris kartus ir veikia skirtingas augalo dalis. Žieminiuose kviečiuose labai svarbus ankstyvas naudojimas – apatiniams tarpubambliams sutvirtinti.

Naudojant augalų augimo reguliatorius, ne tik sumažėja stiebo aukštis, bet ir padidėja stiebo sienelių tvirtumas ir šiaudo skersmuo. LAMMC Žemdirbystės institute atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad laukeliuose, kurie buvo nupurkšti augimo reguliatoriais, kviečių stiebo skersmuo esmingai padidėjo.

Nėra bendros nuomonės, koks augimo reguliatorių poveikis javų grūdų derliui, – kai kuriais atvejais javų, ypač žieminių, derlius padidėja, būna ir sumažėjimo atvejų. Svarbiausia žinoti, kad augimo reguliatorių paskirtis – apsaugoti augalus nuo išgulimo. Atsargiai naudoti augimo reguliatorius reikėtų tuomet, kai augalai patiria stresą dėl kitų veiksnių: šalčio, karščio ar vandens trūkumo, nes tada javų derlius gali sumažėti. Esant tokioms sąlygoms, augimo reguliatorių normas reikėtų mažinti.

Kada augimo reguliatorių naudoti nereikėtų?

• Jei pasėliai menkai patręšti;
• jei pasėliai reti;
• jei nusilpę (pažeisti, ligoti ar kt.) augalai;
• jei pagrindinio augimo metu trūksta drėgmės (augalai prastai aprūpinti vandeniu);
• jei tvyro sausra;
• jei dirva nesukultūrinta;
• iš karto prieš ar po šalnos (ypač trineksapak- etilo).

Labai dažnas atvejis praktikoje, kad ūkininkai, tik galėdami įeiti į lauką, skuba purkšti augimo reguliatoriais žieminius javus. Reikia atidžiai perskaityti produktų naudojimo etiketes, kuriose aiškiai nurodyta oro temperatūra, kuriai esant tam tikri produktai yra efektyvūs. Tai ypač svarbu augimo reguliatoriams: jei augalai neauga – jokio veikimo nebus ir nesulauksite tokio rezultato, kokio tikėjotės. Labai svarbi sąlyga efektyviam veikimui – geras augalų augimas.

Verta atsiminti, kad augimo reguliatoriai neištaisys jau padarytų agrotechnikos klaidų, taip pat negarantuoja visiškos apsaugos nuo gamtos stichijų daromo poveikio.