Pastaruoju laiku pastebimai paspartėjo veislių kaita – žemdirbiai pageidauja vis tobulesnių veislių. Senosios veislės buvo auginamos po 20 ir daugiau metų, o dabar dauguma veislių sąraše paprastai išbūna tik pusę to laiko. Norint išlaikyti kuriamų veislių konkurencingumo lygį ir jų pakankamą asortimentą, reikia didelių pastangų. Apie selekcinio darbo specifiką pasakoja Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto mokslininkas, javų veislių kūrėjas, Lietuvos sėklininkystės asociacijos tarybos pirmininkas akademikas Vytautas RUZGAS.

Prisiminkime kai kuriuos pagrindinius etapus, žyminčius Lietuvos augalų selekcijos nueitą kelią, kuris šiemet įpusėjo dešimtą dešimtį. Dotnuvos selekcijos stotis buvo pirmoji šalies žemės ūkio mokslo įstaiga, įkurta dar 1922 metais. Prof. D. Rudzinskas, selekcijos stoties iniciatorius, prieš atvykdamas į Dotnuvą, jau turėjo didelę selekcinio darbo patirtį. Dar prieš tapdamas Maskvos selekcijos stoties vedėju, jis aplankė didžiąsias Vakarų Europos ir JAV augalų selekcijos įstaigas ir susipažino su to meto pažangiausiais metodais ir darbais. Dėl to Dotnuvos selekcininkų veislių kūrimo metodai ir pasiekimai praėjusio šimtmečio trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje atitiko gretimų šalių lygį, o naujos sukurtos veislės užėmė didžiąją Lietuvos laukų dalį, sėkmingai atlaikydamos kaimyninių šalių veislių konkurenciją.

Selekcininko Zigmo Mackevičiaus ilgalaikė stažuotė 1932 metais Svalefo selekcijos stotyje, kurią jis ataskaitoje pavadino „selekcininkų Meka“, ir vizitai į Vokietijos selekcinių kompanijų įstaigas davė naują impulsą ir pakoregavo nacionalinės selekcijos plėtrą. Pirmieji selekcininkai išaugino naują kolegų kartą, kuri po Antrojo pasaulinio karo perėmė darbų vairą į savo rankas.

Prieš 60 metų, 1956-aisiais, prie naujai formuojamo Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto kartu su kitomis šalyje esančiomis agronomijos mokslo įstaigomis buvo prijungta ir Lietuvos valstybinė selekcijos stotis. Taip šiandieninis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institutas tapo Dotnuvos selekcijos stoties darbų perėmėju ir tęsėju.

Gyvenimas už „geležinės uždangos“, kaip ir dalies gabių selekcininkų netekimas karo ir santvarkų kaitos kryžkelėse, negalėjo neatsiliepti lietuviškos augalų selekcijos plėtrai, nors augalų selekcijos darbai buvo tęsiami net per karą. Dotnuvos selekcinės stoties, o vėliau Žemdirbystės instituto selekcininkai vyko į mokslines konferencijas tuometėje Sovietų Sąjungoje, buvo kolegų gerbiami už sukurtas naujas augalų veisles, metodinį lygį ir žinias. Nežiūrint to, atotrūkis nuo Vakarų Europos valstybių vis didėjo.

Negalima sakyti, kad augalų selekcija, mokslas ir mokslininkai buvo beviltiškai atsilikę, tačiau konkuruoti su Vakarų pasauliu jie negalėjo. Ne vien tik savo mokslinės produkcijos lygiu, bet ir su jos pateikimu mokslinei bendruomenei, straipsnių rašymo praktika, naujų veislių rodikliais ir jų oficialaus pripažinimo sistema.

Nauji vėjai papūtė atgavus Nepriklausomybę

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrė nauji tarptautinio bendradarbiavimo keliai. Stažuotės užsienio valstybėse padėjo greičiausiu keliu įveikti praktinės selekcijos atotrūkį. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais mes gavome paramą iš įvairių Europos Sąjungos ir JAV fondų, mus, kaip jaunos valstybės selekcininkus, stažuotis kvietė įvairios užsienio institucijos. Kiek atviresnė dalijantis žiniomis buvo JAV, o štai kai kurie europiečiai į mus žiūrėjo jau kaip į būsimus konkurentus – augalų veislių kūrėjus. Ir jie buvo teisūs – mes greitai mokėmės.

Viena svarbiausių selekcininkų stažuočių buvo 1992 m. į JAV, Oregono valstijos universitetą, kur vykome kartu su Latvijos ir Estijos selekcininkais. Stažuotei vadovavo vienas garsiausių pasaulio kviečių selekcininkų, šviesaus atminimo prof. Vorenas Kronstadas (Warren Kronstadt), kuris labai mėgo mūsų Baltijos valstybes ir jose ne kartą lankėsi. Stažuotėje išmokome naujų selekcijos metodų, gavome daug selekcinės medžiagos, veislių ir linijų, kurias galėjome be jokių įsipareigojimų rinktis universiteto selekciniuose laukuose ir naudoti savo selekcinėse programose.

Buvome įtraukti į tarptautinius selekcinius žieminių kviečių tyrimus, organizuojamus Tarptautinio kviečių ir kukurūzų selekcijos centro CIMMYT. Šiuose tyrimuose dalyvauja kelios dešimtys pasaulio selekcijos centrų, kasmet atsiunčiančių į bendrus bandymus po kelias savo veisles. Jas visi pasėja tyrimams savo laukuose, o gautus rezultatus siunčia atgal į CIMMYT kviečių centrą. Lietuvos selekcininkai tai daro jau 23 metus. Šie tyrimai primena dar prof. D. Rudzinsko ir N. Vavilovo organizuotus geografinio tinklo tyrimus, darytus įvairiose šalyse 1922–1925 metais.

Veislių teisinė apsauga ilgai buvo negirdėta sąvoka

Iki Nepriklausomybės atkūrimo mes beveik nieko nežinojome apie veislių teisinę apsaugą, tik girdėjome, kad tokia Vakaruose yra. Pirmąsias žinias apie tai išgirdau Lenkijos veislių tyrimo institute 1991 metais. Lenkai tais klausimais buvo gerokai pažengę, jau buvo Tarptautinės naujų veislių apsaugos sąjungos (UPOV) nariai ir mielai dalijosi žiniomis, davė daug metodinės medžiagos. Sužinojome, kad veislei registruoti, be ūkinio vertingumo tyrimų, dar reikia praeiti genetinio originalumo testus – veislės augalai turi būti visi vienodi, savybės turi nesikeisti po tolesnių reprodukcijų ir savo morfologinių požymių visuma turi skirtis nuo visų iki tol žinomų veislių, t. y. veislės turi būti visiškai originalios.

Danijoje, Sejeto selekcijos stotyje, 1993–1994 m. studijavome Vakarų Europoje taikomą kviečių selekcijos praktiką, biotechnologijos grandžių įtraukimą į selekcijos programas, sėklininkystės juridinius klausimus. Tada mes labai troškome žinių ir klausimais gerokai įkyrėdavome savo mokytojams. Vienas konsultantas net pasakė, kad su kitų kontinentų stažuotojais daug lengviau, jie ne tokie smalsūs ir daugiau mėgaujasi malonumais. Naujos informacijos apie selekciją ir sėklininkystės sistemas tada labai reikėjo ne tik mums, bet ir Žemės ūkio ministerijos, šalies sėklininkystės ir veislių tyrimo tarnyboms, nes reikėjo pertvarkyti daug dalykų. Vėliau gautos žinios pravertė ruošiant naujus normatyvinius šalies aktus ir pritaikant Lietuvos teisinę bazę stoti į Europos Sąjungą.

Kelerius metus buvo organizuojami ilgalaikiai kursai Švedijoje, Svalefe, kuriuose dalyvavo Lietuvos selekcininkai. Tai buvo selekcijos ir sėklininkystės sistemų bei teisinės bazės studija. Be to, buvo daug vizitų į Suomijos Boreal selekcijos kompaniją, Vokietijos, Belgijos, Austrijos, Anglijos, Prancūzijos mokslo institucijas, valstybines tarnybas ir selekcines įmones. Per visas stažuotes ir išvykas rinkome augalų genetinius išteklius – naujas veisles selekciniam darbui, nes buvusi tuometė sistema gauti naujas, o iš tikrųjų jau morališkai pasenusias veisles per tuometį Leningrado augalininkystės institutą, buvo žlugęs reikalas.

Selekcininkas turi girdėti, ką kalba laukas

Manęs dažnai klausia, kokiomis savybėmis turi pasižymėti selekcininkas. Atsakau, kad nėra kažkokių išskirtinių savybių. Kad būtų rezultatai, kaip ir visur kitur, reikia įdėti daug darbo. Man teko garbė 2005 m. dalyvauti tarptautinėje konferencijoje, skirtoje kviečių selekcijai, kuri vyko Argentinoje. Joje pranešimą skaitė Nobelio premijos laureatas, žymiausias dvidešimtojo amžiaus kviečių selekcininkas Ernestas Normanas Borlaugas. Jis tada sakė, kad veislę sukurti labai lengva. Reikia eiti, eiti ir eiti į lauką. Kai laukas su tavimi pradės kalbėtis, veislę sukurti bus vieni niekai.

Aišku, be lauko, dar reikia pasėdėti ir kabinete, gerai išstudijuoti pasaulines situacijas ir tendencijas, mokslinę literatūrą ir genofondą, nes nuo sukurtos kryžminimo kombinacijos ir atrinkto augalo iki veislės praeina apie 10 metų. Ko tada, ateityje, reikės perdirbimo pramonei, ūkininkų laukams? Nepataikysi – ir tave, kaip selekcininką, visi užmirš.

Biotechnologiniai metodai pagreitina selekcijos ciklą 2, kai kada 3 metais. Tai leidžia padidinti selekcijos programos konkurencingumą, o konkurencija dabar didžiulė – savo geriausias veisles į Lietuvos valstybinius veislių tyrimus atsiunčia visos žinomiausios Vakarų Europos selekcinės kompanijos su viltimi įžengti į Lietuvos ir gretimų valstybių veislių rinką.

Šalies selekcininkų kraitėje – 325 veislės

Vaikščiojusieji po selekcijos laukus stebėjosi daugybe mažų ir didelių laukelių. Tokia jau ta augalų veislių selekcija – juo daugiau veislių konkurenčių yra Valstybiniuose veislių tyrimuose, tuo didesnė turi būti selekcijos programa. Iš viso Žemdirbystės instituto selekcininkai kasmet pasėja tyrimams ir atrankai 40–45 tūkst. selekcinių numerių ir linijų. Aprėpti tokią darbų apimtį leidžia nauja pažangi selekcijos įranga, patirtis ir intensyvus žmonių darbas, kurio tradicijos tęsiamos tuose pačiuose laukuose jau dešimtą dešimtmetį.

Per visą augalų selekcijos laiką Dotnuvoje buvo sukurtos 325 naujos veislės. Atkūrus Nepriklausomybę, instituto selekcininkai sukūrė 34 javų, 14 ankštinių grūdinių ir 58 daugiamečių žolių veisles. Šiuo metu Nacionaliniame augalų veislių sąraše ir ES bendrajame žemės augalų veislių kataloge yra įrašyta 141 augalų veislė, sukurta Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centre.