Dirvožemiui gerinti geriausia auginti raudonuosius dobilus, nes jų auginimo technologija paprasta, jie sukuria didelę azotingą antžeminę masę, jų derlių, mažiau negu vienmečių pupinių augalų, lemia meteorologinės sąlygos. Ką reikėtų žinoti pradedančiajam augintojui ir kaip neperlenkti lazdos, kad vietoj naudos neprisidarytume bėdos?

Tiesioginių išmokų susiejimas su žalinimu paskatino didesnį dėmesį skirti biologizacijai. Biologizacija – sudėtingas procesas, nes tenka atkurti natūralias biologines dirvožemio savybes. Svarbu sudaryti tokią augalų kaitą, kad vieni augalai sukurtų palankią fitosanitarinę būklę ir mitybos terpę kitiems.

Intensyvios žemdirbystės ūkiuose, kai augalų produktyvumui palaikyti naudojami dideli mineralinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių kiekiai, ekosistemose savireguliacijos procesai silpnėja. Susidaro užburtas ratas: juo daugiau naudojame sintetinių priemonių, tuo greičiau dirvožemyje vyksta organinių medžiagų mineralizacija. Prekiniuose javų augalininkystės ūkiuose, kur dirvožemis menkai papildomas organinių trąšų, vyksta jo degradacija.

Ekologinė žemdirbystė, kai nenaudojamos mineralinės trąšos, mažina organinių medžiagų irimą dirvožemyje, tačiau augalininkystės ūkių, kuriuose ypač mažai tręšiama organinėmis trąšomis, dirvožemio našumas taip pat mažėja.

Procesas sudėtingesnis, negu manyta

Viena iš svarbiausių priemonių biologiniam dirvožemio aktyvumui didinti – pasėlių struktūros turtinimas pupiniais augalais. Tačiau žalinimo reikalavimų įgyvendinimas, didinant vienamečių pupinių augalų plotus, pasirodė keblesnis procesas, negu manyta.

Pirmais jo įgyvendinimo metais, išplėtus vienmečių pupinių augalų: žirnių, pupų, – pasėlių plotus, sėkmingai išaugintas gausus derlius, tačiau jau antraisiais metais nepalankios šiems augalams meteorologinės sąlygos paskatino ligų ir kenkėjų plitimą. Be to, lietingesnis 2016 m. derliaus nuėmimo periodas pablogino pupinių augalų grūdų derliaus nuėmimo sąlygas ir grūdų kokybę. Žemdirbiams kilo daug rūpesčių, kaip realizuoti nekokybišką, kenkėjų pažeistą produkciją, gerokai sumažėjo pajamos.

Žinoma, palankiausios biologizacijos sąlygos yra mišrios gamybos ūkiuose, kuriuose sudarytos įvairesnės augalininkystės produkcijos auginimo ir panaudojimo galimybės. Augalininkyste užsiimančiuose ūkiuose su parduodama produkcija didelė dalis maisto medžiagų yra išvežamos iš lauko, o neturint gyvulių ir mėšlo, į dirvą grąžinami tik daug anglies ir mažai azoto turintys šiaudai. Šiaudus įterpus į dirvožemį, ilgai užtrunka jų mineralizacija, augalams trūksta mitybos elementų, mažėja jų derlingumas ir prastėja ekologinės produkcijos kokybė.

Vienu iš tvaraus dirvožemių našumo palaikymo būdų galėtų būti daugiamečiai pupiniai augalai, juos auginant sėklai, pašarui, žaliajai trąšai ar kombinuotai panaudoti fitomasei. Žaliosios trąšos vertė priklauso nuo parinktų augalų, agrotechninių sąlygų, lėmusių biomasės kiekį, ir joje sukauptų maisto medžiagų kiekio.

Kaip jau minėta, dirvožemiui gerinti tinkamiausia auginti raudonuosius dobilus. Jų auginimo technologija paprasta, jie sukuria didelę azotingą antžeminę masę, o derlių, mažiau negu vienmečių pupinių augalų, lemia meteorologinės sąlygos. Dobilai, kaip ir kitos pupinės žolės, labiausiai vertinamos dėl gebėjimo biomasėje iš atmosferos kaupti azotą. Auginant raudonuosius dobilus vienus naudojimo metus, balansas gali būti papildytas 180–250 kg/ha biologinio azoto ir palyginti dideliu kiekiu organinių medžiagų, sukauptų šaknyse.

Dobilai vegetuoja ir azotą iš atmosferos fiksuoja ilgiau negu vienmečiai pupiniai augalai, užaugina didesnę antžeminę ir šaknų biomasę, su kuria į dirvožemį įterpiama daug organinės anglies dirvožemio humusui papildyti ir asimiliuoto azoto.

Augalų antžeminės ir požeminės masės skaidymosi intensyvumą lemia anglies ir azoto santykis. Raudonųjų dobilų antžeminės masės azoto koncentracija yra palyginti didelė 3,0–3,3 procento. Anglies (C) ir azoto (N) santykis panašus į kraikinio mėšlo ir siekia 13:18, kiek mažesnis jų šaknų azotingumas – 2,0–2,5 procento.

Po raudonųjų dobilų auginamų javų derlingumą labiausiai didina azotingos antžeminės biomasės įterpimas žaliajai trąšai, nes pavasarį dirvožemyje būna beveik 2 kartus daugiau mineralinio azoto, negu po priešsėlio javų. Atsinaujinant vegetacijai, šiuo azotu jau gali pasinaudoti žieminiai javai. Po dobilų auginimo dirvožemio humusingumas išlieka didesnis dar 3–4 metus.

Auginimas sėklai

Raudonųjų dobilų iki šiol auginama palyginti mažai. Viena iš priežasčių – brangoka sėkla ir maža sėklų išauginimo patirtis. Patys užsiauginę sėklinių raudonųjų dobilų po to turėsime galimybę jų sėklą panaudoti savo reikmėms – įsėti pašarui, žaliajai trąšai, o dar geriau – panaudoti kombinuotai.

Anksčiau dažnai auginant dobilus, jų derlių ir pelningumą mažino išplitusios ligos. Pastaraisiais metais sukurtos naujos atsparesnės dobilų veislės, be to, dobilams į tą patį lauką grįžtant retai, dirvožemyje sumažėja patogenų užkratas, tad galima išauginti didelę biomasę ir gauti didelį sėklų derlių. Raudonieji dobilai puikiai tinka ir pašarams, ir žaliajai trąšai, tai svarbus biologinis dirvos kokybės gerintojas.

Dobilų veislės ekologiniuose ūkiuose turi būti parenkamos subtiliau, atsižvelgiant į jų paskirtį – sėklai, pašarui ar naudoti kombinuotai. Tad būtina įvertinti:

• augalų aukštį, nes tai yra stelbiamosios gebos rodiklis;
• atsparumą ligoms,
• atsparumą išgulimui;
• lapuotumą;
• žiemkentiškumą

Svarbu, kad dobilai į tą patį lauką grįžtų kas 3, o dar geriau – kas 4–5 metai, nes tada žaladariai ir patogenai neplistų ekstremaliai didėjančia kryptimi.

Nacionaliniame augalų veislių sąraše – didelis dobilų veislių pasirinkimas, tačiau mažiau patyrusiems augintojams vertėtų rinktis lietuviškas veisles: jos labiau tinka mūsų dirvoms, atsparesnės ligoms ir mažiau reiklios agrofonui, subrandina didesnį sėklų derlių. 2016 metais į Nacionalinį augalų veislių sąrašą buvo įrašyta net 12 raudonųjų dobilų veislių.

Auginant sėklinius dobilus, svarbiausia sėti sertifikuotą, kuo aukštesnio atsėlio sėklą. Reikėtų pasirinkti didelio sėklingumo veislės dobilus. Sėkliniams dobilams auginti turi būti parinkta švari dirva, be piktžolių, kurių sėklas sunku išskirti iš dobilų sėklinės medžiagos. Tokios piktžolės yra rauktalapės rūgštynės, balandos, lipikai, geltonžiedžiai barkūnai, apyninės liucernos, jau nekalbant apie daugiametes dirvines usnis.

Svarbus technologinis elementas – sėja. Dažniausiai dobilai auginami kaip įsėlis, įsėti į antsėlį – miglinius javus. Sėjant į vasarinių javų pasėlį, po šių sėjos prieš dobilų sėją būtina privoluoti dirvą lygiais volais, kad sėklos įsiterptų vienodu gyliu. Po sėjos reikėtų vėl privoluoti kombinuotais dantytais volais, kad dirvoje atsirastų kapiliarinis drėgmės režimas sėkloms sudygti ir nesusidarytų pluta.

Sėklos turi būti įterptos sekliai, vos užžertos plonu dirvos sluoksneliu (1–2 cm), nes jos smulkios ir jų dygimo energija silpnoka; norma sėkliniam pasėliui neturėtų būti didesnė kaip 10 kg/ha. Per tankiame pasėlyje susidaro vidurūšinė konkurencija – stiebai tįsta, formuojasi daug masės, auga atžalos ir mažėja žiedų.

Ekologiniuose ūkiuose, kuriuose javai nėra tokie vešlūs, dobilai gali būti įsėjami ir į žieminius javus, tik vegetacijai atsinaujinus, piktžolėms sunaikinti reikėtų pasėlį nuakėti, po to sėklas įterpti sėjamąja diskiniais noragėliais. Kad dobilų įsėlis vystytųsi optimaliai, reikia sumažinti javų, kaip antsėlio, stelbiamąją gebą, tad reikia sėti mažesnę jų sėklos normą – 3,5–4 mln./ha.

Žinoma, sėklinius raudonųjų dobilų pasėlius prieš aprobavimą tenka ravėti, kad juose nebūtų kultūrinių augalų, kurių sėklos sunkiai atskiriamos nuo dobilų sėklų, priemaišų. Tai baltažiedžių barkūnų, liucernų, garždenių, rapsų, garstyčių ir kitų rūšių dobilų.

Sėklai auginant raudonuosius dobilus ekologinėse agrosistemose, kur negalima naudoti herbicidų, verta pirmąją žolę su sudygusiomis ir kai kuriomis peržiemojusiomis piktžolėmis nupjauti ir sunaudoti pašarui ar kompostui (jei neturime gyvulių, ši masė bus idealus kompostuojamų šiaudų priedas).

Antrosios žolės sėklinis pasėlis visada bus mažiau piktžolėtas, augalai bus žemesni ir bus lengviau nuimti sėklų derlių bei rudenį aparti trumpesnius sėklojus. Antrosios žolės sėklos subręs kiek vėliau. Todėl, kad suspėtų subręsti iki lietingo rudens periodo, pirmąją žolę reikia nupjauti kuo anksčiau – iki birželio 10 dienos. Jei auginame vėlyvuosius, ilgesnės vegetacijos raudonuosius dobilus, pirmoji pjūtis turi būti atlikta kuo anksčiau – iki birželio 5-osios.

Žinoma, dobilų įsėlis truputį komplikuoja antsėlinių javų auginimą. Intensyviuose ūkiuose reikia specifinių herbicidų, ekologiniuose – išskirtinai švarių dirvų, nes teks atsisakyti pasėlių akėjimo, nebent galima po antsėlio sėjos prieš sudygimą nuakėti ir tuoj pat pasėti dobilus.

Tyrimai, atlikti LAMMC Joniškėlio bandymų stotyje įvairaus sunkumo dirvožemyje, rodo, kad pasėjus vienodą miežių sėklos normą, ten, kur įsėtas dobilų įsėlis, miežių daigų buvo 13,4 proc. mažiau, tačiau produktyvių stiebų – tik 5,6 proc. mažiau ir esminės įtakos grūdų derliui tai neturėjo.

Žalioji trąša

Lietuvos klimato sąlygomis intensyviai vegetuojantys pagrindinių pasėlių augalai 3–4 mėnesius per metus užima dirvožemį, t. y. kiek daugiau negu pusę vegetacijos periodo. Pagrindinių pasėlių popjūtiniu periodu, kuris tęsiasi beveik 3 mėnesius, kai nėra augalų vartotojų, maisto medžiagos gali būti išplautos iš dirvožemio, nes šiltuoju periodu vyksta humuso mineralizacija ir atsilaisvina mitybos elementai.

Siekiant kuo ilgiau laikyti augalus dirvožemyje ir taip apsaugoti jį nuo tiesioginio neigiamo atmosferos poveikio, sumažinti maisto medžiagų nuostolius, po pagrindinių naudinga auginti tarpinius pasėlius. Tarpinių pasėlių augalų biomasė gali būti panaudota žaliajai trąšai. Tokios galimybės svarba didesnė ekologiniuose ūkiuose, kuriuose pagrindinė augalų mityba yra tik dirvožemyje sukaupti maisto medžiagų ištekliai.

Šiltėjant klimatui (ką matome pastaraisiais metais), vegetacija prasideda kovą ir tęsiasi iki lapkričio – tai rodo didesnes galimybes auginti tarpinius pasėlius. Tarpiniams pasėliams tinkamų augalų yra daug, tačiau vertingiausi – pupiniai, kurie fiksuoja azotą iš atmosferos, o jų vystymosi nelimituoja azoto ištekliai dirvožemyje.

Vieni iš vertingiausių pupinių augalų žaliajai trąšai yra raudonieji dobilai, nes jie pakantūs įvairiems antsėliams, greitai auga ir užaugina dar įsėlio metais didelę azotingą biomasę, kuri optimizuos daug organinės anglies ir mažai azoto turinčių šiaudų skaidymąsi.

Dažname ūkyje po pjūties vienintele organine trąša tampa šiaudai. Jų organinės medžiagos skaidymo procesui mikroorganizmų veiklai būtinas azotas, per šį procesą formuojasi humusas. Tačiau šiaudų sudėtyje yra daug organinės anglies (C) ir mažai azoto (N), platus jų santykis C:N = 70–80. Tai nepalankiai veikia mineralizacijos procesą. Šiam procesui optimizuoti labai tiktų derinys su azotinga dobilų biomase.

Jau įsėlio metais dobilai gali sukaupti nemažai biomasės juos įsėjus kaip įsėlį į žieminių ar vasarinių kviečių, miežių ir net rugių pasėlius, nes ekologiniai antsėliniai pasėliai silpnesni negu intensyviai auginami ir nenustelbia dobilų įsėlio. Svarbu, kad, nuimant antsėlio derlių, tinkamai būtų susmulkinti ir vienodai paskleisti šiaudai. Tada jie neturės neigiamos įtakos įsėliui vystytis, be to, kaip mulčias apsaugos nuo tiesioginės saulės nuėmus pavėsį dariusį antsėlį.

Šiaudų ir dobilų derinio subalansuota organinės medžiagos kokybė turi didelės reikšmės ne tik dirvožemio agrocheminėms, bet ir fizikinėms savybėms. Daugelis tyrėjų yra nustatę, kad, pratęsiant dobilų įsėlio auginimą, nuėmus javus iki spalio vidurio, pastebimai pagerėja dirvožemio fizinė būklė: struktūra ir jos agregatų stabilumas, drėgmės balansas, fizinės brandos laikotarpis priešsėjinio dirbimo metu. Jaunos pupinių augalų antžeminės masės, kuri turtinga azoto, anglies ir azoto santykis būna siauras, labai greita organinės medžiagos mineralizacija, todėl po jos įterpimo rudenį būtina pasėti žieminius augalus – azoto ir kitų maisto medžiagų vartotojus.

Jei ant dobilų įsėlio buvo paskleisti daug organinės anglies turintys antsėlio augalai, šio derinio C:N santykis bus panašus į optimalų – 25–30, mineralizacija bus lėtesnė, didesnė dalis augalų liekanų labiau humifikuosis negu mineralizuosis.

Sausą vasarą šiaudai, paskleisti ant įsėlio kaip mulčias, apsaugo įsėlį nuo neigiamo saulės poveikio. Įterpus vien antsėlio šiaudus, kuriuose daug organinės anglies ir mažai azoto, jiems skaidyti mikroorganizmai ims azotą iš dirvos. Dėl lėtos mineralizacijos gali prasidėti pelijimo procesai, kurių toksinai stabdys po jų pasėtų augalų vystymąsi.

Raudonųjų dobilų Arimaičiai, Sadūnai jau įsėlio metais po antsėlio nuėmimo užauga stipri šaknų sistema. Spalio pradžioje pražysta ir gerokai praturtina dirvožemį organinės medžiagos, pagerina dirvos fizikinę būklę, ypač struktūrą, ir sudaro kokybiško arimo sąlygas.

Tik neperlenkime lazdos!

Norint kuo plačiau išnaudoti raudonųjų dobilų teigamas savybes, nereikia perlenkti lazdos. Turi būti išlaikomi teoriniai racionalios sėjomainos reikalavimai ir jų sugrįžimo į tą patį lauką terminai, todėl, švelniai tariant, glumina kai kurių ekologinių ūkių šeimininkų teiginiai, kad jie į visus javus kasmet įsėja dobilų ir taip praturtina dirvožemį organinės medžiagos ir azoto.

Žinoma, per pirmuosius trejus ar ketverius metus gal ir neišlįs kenkėjų ir ligų žala, tačiau žinome, kas atsitiko intensyviuose ūkiuose, kai laukai buvo maksimaliai „apkrauti“ rapsais – nesuvaldomas žiedinukų antplūdis kai kuriuose ūkiuose praktiškai sunaikino vasarinių rapsų derlių. Taip gali atsitikti ir su dobilais. Todėl, nors ir labai norėtume dobilais praturtinti dirvožemį, juos auginti turėtume nepažeisdami teorinių sėjomainos reikalavimų.

***

Dirvožemio azoto kiekiui po jų auginamiems migliniams javams, ypač daug jo reikalaujantiems kviečiams, turi įtakos ne tik pupinių žolių masės kiekis, bet ir jos įterpimo būdai bei laikas. Raudonųjų dobilų naudojimo metais geriausia jų biomasę įterpti per žydėjimą. Dar tikslesnis laikas – žydėjimui įpusėjus. Mat vėliau ant šaknų susidarę gumbeliai nyksta ir azoto fiksacija lėtėja, stiebai ištįsta, juose kaupiasi ligninas. Dėl to sunkiau užarti biomasę, prireikia papildomo agrotechnikos elemento – susmulkinti biomasę prieš jos įterpimą.

***

Lietuviškos raudonųjų dobilų veislės Arimaičiai, Sadūnai palankiais metais našiuose sunkaus priemolio dirvožemiuose subrandina 350–400 kg/ha sėklų derlių, todėl gali atnešti tiek pajamų, kiek žemdirbių pamėgti kviečiai. Jų išauginimo savikaina gerokai mažesnė. 

***

• Arimaičiai – vėlyva diploidinė raudonųjų dobilų veislė, sukurta Lietuvoje.
• Nemaro – diploidinių raudonųjų dobilų veislė, sukurta Vokietijoje.
• Nordi – vėlyva diploidinių raudonųjų dobilų veislė, sukurta Danijoje.
• Radviliai – diploidinių raudonųjų dobilų veislė, sukurta Lietuvoje.
• Sadūnai – tetraploidinių raudonųjų dobilų veislė, sukurta Lietuvoje.
• Sara – vėlyva diploidinių raudonųjų dobilų veislė, sukurta Švedijoje.
• Skriveru tetra – ankstyva tetraploidinių raudonųjų dobilų veislė, sukurta Latvijoje.
• SW Ares – vėlyva diploidinių raudonųjų dobilų veislė, sukurta Švedijoje.
• SW Nancy – vėlyva diploidinių raudonųjų dobilų veislė, sukurta Švedijoje.
• Titus – tetraploidinių raudonųjų dobilų veislė, sukurta Vokietijoje.
• Vesna – tetraploidinė raudonųjų dobilų veislė, sukurta Danijoje.
• Vyčiai – ankstyvųjų diploidinių raudonųjų dobilų veislė, sukurta Lietuvoje.