Pasaulyje pieno ūkiai kiekvienais metais susiduria su naujais iššūkiais. Vis didesnę reikšmę sėkmingam ūkininkavimui turi ūkio valdymas, duomenų analizė ir rezultatų panaudojimas tolesnei ūkio strategijai plėtoti. Tačiau ir tai nepadės padidinti primilžio, jeigu bus šėrimo klaidų.

Lietuvoje pieno ūkiai stambėja, pieno produkcijos kiekis didėja, o ūkių savininkai vis dažniau ieško būdų, kaip sumažinti pieno savikainą. Daugelyje verslo šakų savikaina mažinama darbuotojų sąskaita, diegiant šiuolaikiškas inovatyvias technologijas, bandos valdymo programas. Regis, ne taip seniai melžimo robotai atrodė neįgyvendinamas mitas, tačiau šiandienos Lietuvos ūkiuose jau galime rasti ne vieną melžimo robotą, ir jis tampa neatsiejama ūkio dalimi.

Vis svarbesnis vaidmuo tenka ir genetiniams veiksniams: naudojami genomiškai patikrinti buliai, sėklinama seksuota bulių sperma, tad šių bulių dukterų primilžiai didėja. Tačiau, nors ūkyje ir remiamasi inovatyviais sprendimais ar aukštos kokybės genetika, didesnio pieno primilžio gauti nepavyks be stambiųjų pašarų: žolinių, ankštinių žolių siloso, šienainio ar silosuotų grūdinių augalų.

Mikotoksinų žala

Kiekvienas pašarų ruošimo procesas yra labai svarbus, nes menkiausia klaida gali turėti įtakos pašaro kokybei, dalį jo gali tekti išmesti, o tai iškart didina pieno savikainą.

Pašarams ruošti svarbios visos taisyklės:

• tinkamas žolių brendimo laikas,
• pjovimo aukštis,
• vytinimo trukmė,
• smulkinimo technologija,
• masės paskleidimas tranšėjoje,
• slėgimas,
• uždengimas ir apsauga nuo išorės veiksnių.

Žinant, kad klaidų neišvengsime arba jos yra neišvengiamos dėl tam tikrų aplinkybių, būtina naudoti priemones, kurios padėtų sumažinti pašaro nuostolius: tai siloso konservantai, inokuliantai. Tačiau šias priemones būtina naudoti tikslingai – vienos jų tinka sausai žolei, kitos – drėgnai, kai mažiau sausųjų medžiagų.

Silosuojant pašarus, dažniausiai pasitaikančios problemos yra pelijimas, didelis sviesto rūgšties kiekis arba prasidedanti antrinė fermentacija. Bet kuriuo atveju netenkame energetinių medžiagų ir, nors konsultantai optimizuoja šėrimą pagal turimus pašarų tyrimų rezultatus, tačiau nuo siloso duobės krašto ar viršaus patekęs supelijęs šienainis gali lemti staigų somatinių ląstelių skaičiaus padidėjimą, tapti veršelių viduriavimo priežastimi. Apie supelijusius pašarus galima kalbėti daug, tačiau didžiausią žalą padaro ne patys pelėsiniai grybeliai, bet jų išskiriami toksinai, vadinamieji mikotoksinai.

Mikotoksinai (gr. mycos – pelėsiai) – tam tikrų pelėsinių grybelių toksinų apykaitos produktai. Daugelis mikotoksinų yra gana stabilūs, jų neveikia atmosferos, temperatūros ar cheminių medžiagų pokyčiai. Jie gana ilgai išsilaiko aplinkoje. Šių nuodingų medžiagų randama augalinės kilmės pašaruose, tačiau kai kurie mikotoksinai turi savybę kauptis gyvulio organizme (kepenyse, inkstuose, kauluose) ir jų galima aptikti piene, mėsoje ar kiaušiniuose.

FAO duomenimis, apie 50 proc. pasaulyje išaugintų javų derliaus užteršta mikotoksinais. Šiuo metu identifikuota apie 100 000 grybų rūšių, tačiau ne visi išskiria toksinus. Nustatyta ir identifikuota apie 6 000 antrinių metabolitų (mikotoksinų), bet ne visi jie yra traktuojami kaip mikotoksinai. Vis dėlto yra žinoma daugiau nei 400 mikotoksinų, kurie gali neigiamai veikti žmogaus ir gyvulio organizmą. Reikšmingiausi pasižymintys toksiniu poveikiu yra aflatoksinai, ochratoksinai, fumonizinai, zearalenonai, trichotecenai ir patulinas. Galima daug kalbėti apie žalingą šių medžiagų poveikį, tačiau esminis pavojus – imuniteto sistemos slopinimas. Ilgesnį laiką šeriant gyvulį supelijusiais pašarais, jų žalingą poveikį pamatysime tik po kelių savaičių, tačiau tuomet jau bus suardyta organizmo apsauga. Tokie gyvuliai dažniau sirgs kvėpavimo takų ligomis, kurių sukėlėjai gali būti ne tik virusai, bet ir įprastos aplinkos bakterijos, šiaip sveikam gyvuliui nedarančios jokios žalingos įtakos. Gyvuliai, kurių racione yra padaugėję mikotoksinų, dažniau serga ir endometritu, mastitu, karvės sunkiau apsivaisina, jų pieno produkcijos kiekis gali sumažėti iki 15 proc. ar daugiau.

Pašerti karvę – tai pašerti karvės mikroorganizmus

Iš esmės atrajotojai gana gerai toleruoja mikotoksinais užterštą pašarą, nes turi tam tikrą gebėjimą apsisaugoti nuo kenksmingo mikotoksinų poveikio, dėl kai kurių didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų lemiamų detoksikacijos procesų. Tačiau moderniuose pieno ūkiuose karvės šeriamos taip, kad pašarai daug greičiau pereina per didįjį prieskrandį ir mikroorganizmų detoksikacijai lieka mažiau laiko. Ši aplinkybė ir tai, kad galvijai gauna daugiau pašaro, rodo, kad natūrali apsauginė karvių organizmo sistema negali jų gerai apsaugoti. Tad, siekiant užtikrinti gyvulio sveikatingumą, reikėtų pagalvoti, ar nevertėtų naudoti specialiai sukurtų pašarų priedų, skirtų gyvūnų sveikatai apsaugoti, deaktyvuojančių mikotoksinus, jeigu jų rasta pašare.

Tačiau ne vien mikotoksinai neigiamai veikia gyvulio organizmą. Labai didelę reikšmę organizmui funkcionuoti turi ir mineralinės medžiagos bei vitaminai. Kiekvienas jų atlieka apibrėžtą vaidmenį, tačiau jų santykis glaudžiai sąveikauja. Jeigu organizme pradeda trūkti kurio nors elemento, pavyzdžiui, magnio, organizmas nedelsiant reaguoja į tai ir atitinkamai keičiasi medžiagų santykiai. Kalbant apie šiuolaikinius pieno ūkius, reikia prisiminti, kad, norint gauti maksimalų pieno produkcijos kiekį ir užtikrinti gyvulio sveikatingumą, gyvulio racionas privalo būti subalansuotas. Todėl, atliekant pašarų tyrimus, būtina ne tik nustatyti mikotoksinų kiekius, energiją, baltymus, pelenus ir kitus rodiklius, tačiau būtina žinoti ir pašaruose esančius mikrobei makroelementų kiekius. Karvės yra atrajotojai, kurių virškinamąjį traktą veikia mikroorganizmai, tad posakį „pašerti karvę“ reikėtų keisti posakiu „pašerti karvės mikroorganizmus“. Būtina užtikrinti, kad karvės pašaro sudėtis būtų tinkama ir pastovi, kad racionas būtų kuo mažiau keičiamas. Taigi, sudarydami racioną ir jį išlaikydami, siekiame idealių sąlygų prieskrandžio bakterijoms.

Mineralinių medžiagų racione svarba

Kalbant apie makro- ir mikroelementų reikšmę gyvulio organizmui, galima aptarti kiekvieno elemento įtaką konkrečiam procesui, tačiau, kaip jau minėta, gyvulio organizmas sugeba pats koreguoti medžiagų tarpusavio santykį ir niekuomet nebus tokio atvejo, kad gyvuliui trūktų tik kažkurio vieno vitamino, arba tik magnio ar vario. Todėl tikslingiau kalbėti apie sumažėjusį šių medžiagų kiekį. Aišku, kad šiuolaikiniuose pieno ūkiuose racionai sudaromi remiantis pašarų tyrimais ir produkuojamo pieno kiekiu, tad šėrimo programos jau nurodo ir mineralinių medžiagų poreikį, kuris kompensuojamas naudojant mineralinius papildus ir įvairius priedus. Visų minėtų medžiagų reikšmė yra vienodai svarbi ne tik per laktaciją, bet ir užtrūkimo laikotarpiu. Skiriasi kai kurių elementų (kalcio, fosforo, natrio, kalio) kiekiai, tačiau šių medžiagų trūkumas prieš apsiveršiavimą neigiamai veikia naujagimio veršelio gyvybingumą ir sveikatingumą.

Šių dienų ūkininkai jau yra išmokę daugelį dalykų ir nebereikia aiškinti apie krekenų svarbą veršelio imunitetui. Tačiau, jeigu per tranzitinį periodą karvės racione truks (arba bus per daug) mineralinių medžiagų, galima tikėtis ir prastesnės kokybės krekenų. Mineralinės medžiagos ypač svarbios po apsiveršiavimo. Veršiavimasis yra stresas gyvuliui, tad būtina jį maksimaliai sumažinti. Siektina išvengti ir pašaro pasikeitimo streso, todėl karvės dar prieš apsiveršiavimą pradedamos šerti kaloringesniu pašaru (tranzito periodu). Po apsiveršiavimo, kad sėkmingai atsikurtų gimda ir didėtų pieno kiekis, reikia ne tik energijos, bet ir gyvulio organizmo apsaugos (imuniteto). Tuo laiku svarbios mineralinės medžiagos (kalcis, fosforas, magnis, selenas, kobaltas). Yra nustatyta, kad, kai minimaliai trūksta vario, kobalto, seleno ir jodo, laktacijos pikas pailgėja iki 9 dienų, o pieno kiekis sumažėja iki 3,7 kg/dieną. Tokios karvės sėklinasi prasčiau, pailgėja laktacija, tad atsiranda pavojus, kad karvė gali suriebėti, o tai gali turėti įtakos ligoms per kitą laktaciją.

Siekiant užtikrinti optimalius mineralinių medžiagų kiekius karvių racione, būtina ne tik reguliariai peržiūrėti racioną, jį perskaičiuoti, pasikeitus žaliavoms ar keičiantis silosuojamiems pašarams, bet rekomenduotina atlikti ir pašaro, kurį pateikiame karvei (TMR), kokybės tyrimus. Jei kyla abejonių, ar gyvulys sveikas, galima paimti karvių kraujo mėginius ir nusiųsti į laboratoriją atlikti biocheminį tyrimą. Vienkartinis tyrimas ne visuomet bus išsamus. Kai kurių mineralinių medžiagų kiekiai gali būti mažesni ar siekti minimalias normos ribas, tačiau, tiriant kraują reguliariai, galima stebėti tendencijas, matyti, ar ūkio vadybos sprendimai tinkami, ar mineraliniai papildai įsisavinami.

Atrenkant karves kraujo mėginiams imti, nereikėtų į laboratoriją siųsti sergančių, išliesėjusių gyvulių kraujo mėginių. Tai turėtų būti normalaus įmitimo, kliniškai sveiki, skirtingų laktacijos tarpsnių gyvuliai. Įprastai imamas nešertų gyvulių kraujas (arba likus valandai iki šėrimo) ir siunčiamas į laboratoriją tą pačią dieną. Jei kraujas imamas reguliariai, reikėtų laikytis tų pačių procedūrų kiekvieną kartą: atrinkti kelis apsiveršiavusius gyvulius, kelis – kurių laktacijos piko vidurys, dar imti po kelis veršingų karvių mėginius bei užtrūkusių ir esančių tranzito periodu. Jei kraujas imamas ryte, tai ir kitą kartą (po 3–6 mėnesių) reikėtų mėginius imti ryte.

Nemažiau svarbi informacija, gaunama ir iš pieno. Jeigu ūkis kontroliuoja gyvulių produktyvumą ir pieno mėginiai atsiskaitymui imami iš kiekvienos siuntos, pagal pieno riebalų, baltymų kiekį ir santykius, urėjos kiekį galima spręsti apie šėrimo efektyvumą bei gyvulio sveikatingumą, prognozuoti galimus susirgimus, kuriais gyvulys gali susirgti, jeigu nebus imamasi atitinkamų priemonių.