Iki 2020 metų galiosiančiose Kaimo plėtros paramos taisyklėse akcentuojama, kad žemės ūkio veikla turi tapti inovatyvi. Gamintojai nuolat tobulina žemės ūkio techniką, investuodami į naujausias technologijas, siekdami kuo didesnio jos efektyvumo. Tačiau paramos siekiančiam žemdirbiui ne visada pavyksta įrodyti, kad inovatyvi technika yra tinkamas pirkinys jo ūkiui. Tuo labiau kad modernios technikos pirkimo procedūra užtrunka ilgokai ir gali kainuoti daug brangiau.

Vykdant viešųjų pirkimų procedūrą dažniausiai pasirenkamas mažiausios kainos kriterijus. Pagal jį laimėtoją nustatyti gana paprasta – technika įsigyjama iš to, kuris pagal ūkio nustatytus reikalavimus pasiūlo priimtiniausią kainą. Tačiau šis populiariausias pirkinio atrankos kriterijus turi ir neigiamą aspektą: ūkiai gauna standartinės komplektacijos techniką, kurioje nėra įdiegtų naujausių technologijų. Todėl Europos Sąjungos parama dažnai panaudojama „metalui“ atnaujinti, o ne pažangiam agroverslui kurti, nes mažiausia kaina paprastai nėra suderinama su naujausiomis technologijomis.

Rinkoje pastebėta, kad sąlygos agroverslo inovacijoms diegti Lietuvoje nėra labai palankios. Antai norint užsitikrinti geriausią kainos ir kokybės santykį, pirkimą reikia atlikti pagal ekonominio naudingumo taisykles. Vadovaujantis ekonominio naudingumo principu, pirkimo dokumentuose turi būti nurodomi vertinimo kriterijai, susiję su perkamuoju objektu. Šiems kriterijams nustatyti taikoma balų sistema. Pavyzdžiui, kainai yra skiriama 40 balų iš 100, o kiti 60 balų – specialiesiems techniniams reikalavimams. Tokiu būdu nebūtinai laimi mažiausią kainą pasiūlęs tiekėjas. Ekonominio naudingumo procedūra leidžia įsigyjant techniką atsižvelgti ir į naudojamas pažangias technologijas.

Tačiau iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga procedūra praktikoje sukelia nemažai problemų. Pirmiausia, paramos administratorius gali reikalauti paaiškinti, kodėl žemdirbys pasirinko būtent tokius kriterijus ir kodėl jiems suteikė būtent tokią dalį balų.

Paprastai specialistai pirkimo dokumentus vertina pagal savo įsitikinimą ar nusistovėjusią praktiką, agroverslas – pagal savo. Pavyzdžiui, pirkdamas traktorių, ūkininkas gali laikytis nuostatos, kad arklio galia nėra vienas iš pagrindinių kriterijų, o specialisto nuomonė gali būti kitokia. Arba agroverslininkas naujausią kompiuterinę įrangą gali laikyti privalumu, o specialistas – nereikalingomis papildomomis išlaidomis. Jei specialistų ir agroverslo nuomonės skiriasi, gali tekti ilgokai įrodinėti, kad pasirinktieji kriterijai nepažeidžia viešųjų pirkimų principų. Be to, praktikoje susiduriama su atvejais, kai paramos administratorius ūkiui modernizuoti skirtos paramos tinkamą panaudojimą vertina pagal pigiausios komplektacijos pavyzdį. Inovatyvi technika gali būti daug brangesnė. Tuomet tenka įrodinėti, kodėl agroverslas negalėjo įsigyti pigesnės, nors ir ne tokios modernios technikos. Taigi susiduriame su situacija, kai įrodinėjimo pareiga yra perkeliama žemdirbiui.

Ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijai

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Lietuvai skirtame prejudiciniame sprendime išaiškino ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą nustatančius kriterijus, kuriuos gali nurodyti perkančioji organizacija. Tai kokybė, kaina, techniniai privalumai, estetinės ir funkcinės charakteristikos, aplinkosaugos charakteristikos, eksploatacinės sąnaudos, ekonomiškumas, garantinis aptarnavimas ir techninė pagalba, pristatymo data, pristatymo arba užbaigimo laikotarpis ir kt. Deja, ūkiai dažnai atsisako inovacijų tik dėl to, kad nenori rizikuoti, jog jo aprašyti vertinimo kriterijai skirsis nuo paramos administratoriaus vizijos. Antra, vykdant pirkimą pagal ekonominio naudingumo taisykles, rezultatu nepatenkinti technikos tiekėjai turi daugiau galimybių ginčyti pirkimą. Todėl taikant pirkimams ekonominio naudingumo principą, reikalaujama, kad kriterijai būtų išsamiai aprašyti dar iki pirkimo. Pirkėjas pirmiausia privalo ištirti rinką, kad jo pasirinkti kriterijai nebūtų per daug specifiniai, t. y., kad juos galima būtų taikyti ne vienam technikos gamintojui.

Siekdama išvengti minėtų problemų, Lietuvos centrinė projektų valdymo agentūra akcentuoja, kad:

• vertinimo kriterijai privalo tiesiogiai sietis su pirkimo objektu;
• būtina vengti subjektyvių, abstrakčių vertinimo kriterijų formuluočių, pvz., „projekto tikslo suvokimas“, „rizikų plano racionalumas, pagrįstumas“ ir t. t.;
• negalima nurodyti vertinimo kriterijų, kurie vykdant sutartį gali keistis;
• pirkimo dokumentuose turi būti pateikiamas aiškus vertinimo kriterijų aprašymas (rekomenduojama aprašyti, už ką ir kiek balų bus skiriama vienam ar kitam vertinimo kriterijui ar jo rodikliui – tai leis objektyviai įvertinti pasiūlymus ir sumažinti galimų pretenzijų skaičių);
• pirkimo dokumentuose privaloma nurodyti, kokia tvarka bus vertinami tiekėjų techniniai pasiūlymai ir už ką bus skiriami balai (atlikus pasiūlymų vertinimą, būtina nepamiršti informuoti tiekėjus, kiek balų suteikta konkretaus techninio tiekėjo pasiūlymui);
• siekiant kokybiškų paslaugų, rekomenduojama numatyti minimalų balų skaičių, kurių nesurinkęs techninis pasiūlymas yra atmetamas (tarkime, sąlyga, kad mažiau kaip 25 balus surinkęs tiekėjo techninis pasiūlymas yra atmetamas, turėtų būti įrašyta ne tik prie ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų, bet ir prie pasiūlymų atmetimo pagrindimo);
• kai pirkimo sutarties įvykdymo kokybė priklauso nuo darbuotojų, atsakingų už pirkimo sutartį, kompetencijos (pavyzdžiui, garantinis ir pogarantinis remontas), rekomenduojama tiekėjo specialistų kvalifikaciją įrašyti kaip vieną iš ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų.

Patarimai dėl kitų inovacinių problemų

Inovacijų siekiantis žemės ūkio verslas gali susidurti ir su kitokiomis problemomis, pavyzdžiui, kai iš tiesų inovatyvi priemonė yra tokia vienintelė rinkoje. Paramos administratorius dažnai skeptiškai vertina atvejus, kai pirkimo organizatoriaus nustatytą kriterijų atitinka vos vienas inovatyvaus produkto pardavėjas. Administraciniame teisme buvo nagrinėjamas ginčas, kuriame agroverslo atstovas ginčijo sprendimą neskirti jam paramos. Sprendimas buvo argumentuojamas tuo, kad agroverslo planas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Agroverslo atstovo skunde buvo nurodyta, kad ūkis planavo inovatyvias investicijas ir technologijas, kurios leistų modernizuoti ūkį, sumažintų priklausomybę nuo technikos nuomos, žemės ūkio paslaugų teikėjų, verslas būtų įgijęs sąlygas laiku atlikti reikiamus darbus, padidinti derlių. Skunde teigta, kad potvarkyje nurodyti motyvai dėl atsisakymo skirti paramą nėra pagrįsti objektyviais argumentais, o yra subjektyvi valdininkų nuomonė. Iš agroverslo nepagrįstai buvo reikalaujama pateikti ne mažiau kaip 3 tiekėjų pasiūlymus ūkio darbų technikai įsigyti, tačiau projekto pateikimo metu Lietuvoje nebuvo trijų tiekėjų, o pirkti techniką iš tiekėjų užsienio valstybėse buvo ekonomiškai rizikinga.

Teismas nusprendė, kad vertinant paraišką nebuvo surinkta pakankamai informacijos ginčijamoms išvadoms pagrįsti. Viešojo administravimo įstatymo 3 str. yra įtvirtintas reikalavimas, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principu. Nesant aiškios argumentacijos, kodėl inovatyviam ūkiui parama nėra skiriama, nebuvo galima priimti sprendimo, kad paraiška paramai gauti yra netinkama, todėl potvarkis laikytinas nepagrįstu ir yra naikintinas. Atitinkamai ūkio pateikta paramos paraiška turi būti svarstoma iš naujo.

Taip pat svarbu, kad agroverslininkai techninėse sąlygose aiškiai apibrėžtų, kokių konkrečiai inovacijų jie siekia. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai apsiribojama abstrakčiais teiginiais, kaip antai „techninis privalumas“, „didesnis efektyvumas“. Teismai tokius teiginius vertina kritiškai, nes jie neužtikrina sąžiningos konkurencijos. Pavyzdžiui, vienam ūkininkui didesnis efektyvumas yra našumas, kitam – geresnis santykis tarp degalų sąnaudų, našumo ir naujausių technologijų panaudojimo. Organizuojant konkretų pirkimą privalo būti aiškiai nurodytas tikslas. Organizuojant viešuosius pirkimus, kuriais siekiama inovacijų, privalu išsamiai nurodyti, kokių techninių atnaujinimų siekiama, kaip suprantama didesnio efektyvumo sąvoka.

Trečioji agroverslo problema – inovacijų praktinis diegimas. Pasitaiko atvejų, kai inovatyvi technika įsigyjama, tačiau agroverslo darbuotojai nėra tinkamai pasirengę ja naudotis (pavyzdžiui, garantinę priežiūrą atliekantys asmenys neturi pakankamai žinių apie įdiegtą naują technologiją). Todėl inovacijos praktiškai nepritaikomos ir ūkio konkurencingumas neskatinamas. Sprendžiant šią problemą, pirkimo sąlygose siūloma numatyti, kad pardavėjas privalo išmokyti darbuotojus naudotis įsigyta technika, pagal poreikį teikti papildomas konsultacijas ir mokymus.