Seniai atradome Lenkijos prekybos centrus, statybinių medžiagų parduotuves, urmo sandėlius, skerdyklas, turgus, o štai kaimyninės šalies žemės ūkio parodose ir mugėse lietuvių pasigendama. Su Lietuva besiribojančioje Palenkės vaivadijoje kasmet rengiamos penkios žemės ūkio parodos ir mugės, kuriose kartais sutinkama ir lankytojų iš Lietuvos, tačiau dalyvių pasitaiko retai.

Palenkės žemės ūkio konsultavimo centro Šepetove rengiamos parodos turi gilias tradicijas. Seniausia – regioninė veislinių gyvulių paroda – šiemet vyks jau 24-ąjį kartą. Dviejų dienų paroda pelnytai vadinama didžiausiu Šiaurės Rytų Lenkijos žemės ūkio renginiu. Lankytojams pristatomi geriausi pieninių ir mėsinių veislių galvijai, arkliai, avys, triušiai. Tradiciškai su šia paroda rengiama ir nacionalinė veislinių paukščių paroda. Lankytojams tai proga susipažinti su vištų (dedeklių ir broilerių), ančių, žąsų, kalakutų, putpelių veislėmis, kasmet plečiasi dekoratyvinių paukščių ekspozicija. Organizatoriai, stengdamiesi turtinti programą, pernai surengė triušių parodą, į kurią iš visos Lenkijos buvo atvežta apie pusė tūkstančio įvairių veislių ilgaausių.

Didžiausia regiono paroda

Konsultavimo centro direktoriaus pavaduotojas Mariušas Cylvikas (Mariusz Cylwik) paaiškina, kad parodos tikslas – pristatyti regiono ir šalies žemės ūkio sektoriaus pasiekimus, todėl orientuojamasi į vietos augintojus ir gamintojus. Eksponatus atrenka parodos partnerės – pieninių ir mėsinių galvijų, kiaulių, avių, ožkų, arklių, paukščių, triušių augintojų, pieno gamintojų organizacijos. Jų atstovai parodos metu įvertina visus eksponatus ir išaiškina nugalėtojus. Praėjusiais metais parodoje dalyvavo 370 augintojų, kurie į parodą atvežė apie 640 gyvulių, iš jų 138 pieninius ir 16 mėsinių galvijų, 20 arklių, 55 avis, 412 triušių ir 26 pulkus paukščių. Vertinimo komisija išrinko 13 superčempionų, 50 čempionų ir 52 vicečempionus. Tai, kad pieniniai galvijai parodoje karaliauja, visiškai suprantama – Palenkė yra pagrindinis šalies pienininkystės regionas.

Visos parodos vyksta vadinamojoje „agroarenoje“ – maždaug 10 ha lauke šalia Šepetovo konsultavimo centro, kuriame jau savaitė iki renginio pradeda dygti palapinių miestas. Organizatoriams pavyko sutelkti lėšų parodų lauko infrastruktūrai iš dalies sutvarkyti, tačiau M. Cylvikas apgailestauja, kad nebuvo galimybių pritraukti Europos Sąjungos ar valstybės lėšų stacionariems ir šiuolaikinius poreikius atitinkantiems paviljonams įrengti, o vien savo lėšų tam nepakanka.

Gyvulininkystės parodos eksponatų pristatymas vyksta nedidelėje pusiau amfiteatrinėje arenoje, saugančioje dalyvius ir žiūrovus nuo saulės bei lietaus. Joje rengiami didelio populiarumo sulaukę konkursai jaunimui ir vaikams. Vienas iš jų – Palenkės jaunųjų augintojų mokyklos (vienintelės šalyje) dalyvių pasirodymai. Mokymai šioje mokykloje prasideda savaitė iki parodos ir trunka maždaug penkias dienas. Jos dalyviai – 15–18 metų ūkininkų vaikai, kurie kartu su tėvais atlydi gyvulius į parodą. Treneriai moko jaunimą teisingai prižiūrėti gyvulius, šukuoti, vesti ringu. Kitas jaunųjų augintojų konkursas skirtas mažiesiems. Jame savo augintinius pristato 8–10 metų vaikai.

Pagrindinė Šepetovo paroda organizuojama paskutinį birželio savaitgalį. Šeštadienis tradiciškai skiriamas eksponatų vertinimui, mokymams, paskaitoms, konsultacijoms, o sekmadienis – apdovanojimams, kurių būna tikrai gausu. Tai ne vien taurės ir prizai geriausiems parodos dalyviams, bet ir konkursų nugalėtojams – geriausios, turtingiausios ekspozicijos, įdomiausio eksponato, lankytojų simpatijų, kartu įteikiami vaivadijos Metų šaltyšiaus (seniūno) ir kt. apdovanojimai. Į iškilmes suvažiuoja vaivadijos, Žemės ūkio ministerijos vadovai. Beje, sekmadienis parodoje prasideda šv. Mišiomis, kurių aukoti atvyksta Lomžos vyskupas.

Organizavimo principas – dvi vienoje

Iš Šepetovo parodų trumpiausią istoriją kol kas turi „Žalioji šventė“ (Zielona Gala), vykstanti gegužės mėnesį, ir rugsėjį organizuojama Palenkės kukurūzų diena. Pienininkystės regiono ūkininkams aktualu didinti primilžius, gerinti produkcijos kokybę, o tam didelę įtaką turi pašarai. „Kukurūzų silosas – pagrindinis galvijų pašaras, todėl ir buvo sumanyta Kukurūzų diena, kurią organizuoja Lenkijos kukurūzų augintojų sąjunga. Ji pristato mūsų laukuose tradicinių ir naujausių bei perspektyviausių veislių kolekciją, kukurūzų sėjimo ir dorojimo technologijų naujoves, – sako M. Cylvikas. – O „Žalioji šventė“, kurią organizuojame gegužę, skirta visiems, kam aktualu žalieji pašarai – žolės auginimo, dorojimo, pašarų ruošimo technologiniai ir kt. aspektai.“

Palenkės žemės ūkio konsultavimo centro Šepetove rengiamas parodas galima apibūdinti posakiu „dvi vienoje“. Pavyzdžiui, kartu su „Žaliąja švente“ vyksta kaimo statybos mugė, Kukurūzų dieną rengiamas vaivadijos arimo konkursas, regioninė veislinių gyvulių paroda organizuojama kartu su Konsultavimo dienomis, pavasarinė sodo ir daržo šventė susiliejo su bitininkų muge, o rudeninė mugė „Ruduo sode ir darže“ vyksta drauge su paroda „Miškas ir mes“.

Parodas skiria ne vien sezoniškumas, dalyviai. Organizatoriai kaskart sugalvoja, kuo patraukti, sudominti lankytojus. Tuo rūpinasi ir parodose dalyvaujančios įmonės, partneriai. Miškininkystės parodoje sumanyta demonstruoti technikos galimybes pjauti stačius medžius. „Bepigu skandinavams tokias galimybes demonstruoti – jie tai daro miškuose, per demonstravimą išpjauna ne vieną hektarą. O mums teko medžius iš miško atsivežti ir įkasti jų eilę vidury lauko, kad po to galėtume nupjauti“, – juokiasi pasakodamas M. Cylvikas.

Rudeninė paroda skirta tiems, kam rūpi teisingai paruošti daržus žiemai, kas ieško retesnių augalų ar domisi miško tema. Čia vyksta medžio pjovėjų varžytuvės, grandininiais pjūklais drožiamos medžio skulptūros, meistriškumą demonstruoja sakalininkai.

Į pavasarinę parodą pernai buvo pakviesta ugniagesių, kurie demonstravo, kaip tinkamai gesinti laukuose degančius šiaudus. Parodų ir mugių lankytojai gali stebėti virėjų, padavėjų ir kt. konkursus, klausytis folkloro ir šiuolaikinių kolektyvų pasirodymų.

Parodose laukia lietuvių

Konsultavimo centro Šepetove direktoriaus pavaduotojas M. Cylvikas įsitikinęs, kad pasienio regione gyvenantiems ir dirbantiems Lenkijos ir Lietuvos žemdirbiams, agrarinio sektoriaus įmonėms verta geriau pažinti vieniems kitus, nes bendradarbiavimas atneša abipusės naudos. Savo nuomonę jis pagrindžia Palenkės žemės ūkio konsultavimo centro ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos bendradarbiavimo pavyzdžiu.

Šepetove rengiamų parodų organizatoriai tikisi sulaukti iš Lietuvos ne tik daugiau lankytojų, bet ir dalyvių. Gal kiek sudėtingiau būtų tuo atveju, jeigu Lietuvos (ar kitos užsienio šalies) augintojai sumanytų dalyvauti gyvulininkystės parodoje, nes jiems pirmiausia reikėtų tai suderinti su atitinkama Lenkijos gyvulių augintojų organizacija. Būtent šios organizacijos atrenka parodos eksponatus. Tačiau teigiamos patirties esama ir šioje srityje – prieš porą metų du augintojai iš Lietuvos buvo atvežę į parodą triušių.

Atvežti gyvulius į parodą kainuoja, organizatoriai iš dalies kompensuoja dalyviams išlaidas – sumoka už vieną galviją apie 185 eurus.

Parodų biudžeto pajamas daugiausia sudaro dalyvio mokestis. Žemės ūkio ministerija dengia tik nežymią dalį išlaidų – parūpina apdovanojimus. Šiek tiek prisideda vaivadija. Prizus ūkininkams įsteigia technikos, trąšų, augalų apsaugos produktų, sėklų ir kitos įmonės. Tradiciškai rėmėjai aprūpina gyvulininkystės parodos dalyvius ūkininkus uniformomis.

Dalyvio mokestis visiems taikomas vienodas, tačiau skiriasi suteikiamas plotas, kuris priklauso nuo vietos. Pavyzdžiui, pavasarinės parodos, kuri vyks balandžio 22–23 dienomis, dalyvis už dvi dienas mokės apie 75 eurų mokestį. Už šią kainą jis gali pasirinkti 36 m² plotą laukuose arba 15 m² plotą po bendru stogu arba atskirą 9 m² ploto stoginę. Gyvulininkystės parodos dalyvio dviejų dienų mokestis pernai sudarė apie 300 eurų. Smulkiesiems dalyviams, kurie atvyko į parodą prekiauti regioniniais maisto produktais, rankdarbiais ir pan., mokestis sudarė apie 160 eurų. Kitose parodose, pavyzdžiui, kaimo statybos, smulkieji dalyviai pernai už dvi dienas mokėjo apie 40 eurų.

M. Cylviko manymu, Lietuvos ūkininkams, smulkiesiems perdirbėjams, kurie norėtų pamėginti prekiauti savo produkcija Šepetovo parodose, vertėtų pagalvoti ir apie kooperavimosi galimybę – Lietuvos stendas ne tik papuoštų parodas, bet ir sustiprintų komercinius ryšius, padėtų atrasti naujų galimybių. „Galiu patikinti, kad lietuviškos mėsos produkcijos kokybė sunkiai pralenkiama, turite ir daugiau kokybiškų produktų“, – sako M. Cylvikas ir priduria, kad reikia ryžtingiau žengti per sienas. Gal iš tiesų. Juk nuo pasienio iki Šepetovo viso labo 200 kilometrų.