Kaišiadorių rajone ūkininkaujantys Gediminas ir Giedrė Janoniai yra jauni žmonės, kurie, sakoma, kur dėsi – ten tiks: išsilavinę, pavydėtinai komunikabilūs, motyvuoti ir socialiai atsakingi. Faktas, kad jie pasirinko ūkininkų kelią, tik dar kartą įrodo žemės ūkio srities patrauklumą ir čia atsiveriančias galimybes.

Ankstyvoje jaunystėje jiedu neplanavo, kad bus ūkininkai. Gediminas baigė Kauno technologijos universitetą, yra telekomunikacijų magistras, o Giedrė Vytauto Didžiojo universitete studijavo psichologiją, turi mokslų daktarės laipsnį. Gediminas į ūkininkavimą pasinėrė visas, o Giedrė laviruoja tarp ūkio ir dėstytojos darbo. Aleksandro Stulginskio universitete ji eina docentės pareigas, dėsto vadovavimo psichologiją ir psichologijos įvadą, o Lietuvos edukologijos universitete skaito organizacinės psichologijos paskaitas. Netrukus, jei parengtas projektas laimės konkursą, moteriai gali atsirasti galimybė padirbėti ir Vytauto Didžiojo universitete. Žodžiu, tektų kaip reikiant įsisukti į akademinį gyvenimą.

Vertėtų pridurti, kad Giedrė Genevičiūtė-Janonė yra pakankamai garsi pavardė psichologijos mokslų srityje. Jauna mokslininkė yra parašiusi ne vieną straipsnį, mokslinėmis įžvalgomis dalijosi užsienio šalių konferencijose. „Atsimenu, kai studijavau doktorantūroje, manęs vis klausdavo – o kuo tavo vyras užsiima. Aš puse lūpų atsakydavau, kad ūkininkas, nes puikiai žinau tam tikras požiūrio į besidarbuojančius žemės ūkyje klišes, ir čia pat pridurdavau, kad jis turi magistro laipsnį. Dabar tapo nebesvarbu, ką kiti galvoja, be to, ir požiūris į ūkininkus yra pasikeitęs“, – šypsosi Giedrė. Menkinti ūkininkavimo neleistų ir supratimas, kad būtent pajamos iš ūkio leidžia Giedrei dirbti mylimą darbą, kuris, deja, yra labai menkai apmokamas.

Klevas laukuose – iš vaikystės prisiminimų

Gediminas prisimena, kad Sąjūdžio laikais tėvų jau prašydavo, kad atvežtų į vietas, kur kažkada seneliai gyveno – laukuose žaliuojantis klevas buvo pagrindinis orientyras. Atėjus Nepriklausomybei, didžiausi iniciatoriai atsiimti senelių žemes buvo Gedimino tėtis ir mamos sesuo. Jiems ūkininkavimas susigrąžintuose 21 ha buvo tarsi mėgėjiška veikla grįžus iš pagrindinių darbų. Viską, ką uždirbdavo, investuodavo į techniką ir pastatus. Gediminui, tuomet dar vaikui, buvo keista suvokti – kada gi pagaliau baigsis pinigų kišimas į ūkį, kada bus galima iš jo kažką ir užsidirbti.

Nuo 10 metų Gediminas talkino tėvams – berniukui tekdavo pavairuoti lietuvišką Garliavoje pagamintą traktorių ir po kiemą vežioti betoną. Jau tuomet jam labai rūpėjo technika. Kai reikėjo rinktis studijas, jaunuolį traukė kryptis arčiau žemės ūkio, tačiau tada, 2000-aisiais, vizija studijuoti tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete neatrodė patraukli, juolab kad tada taupumo sumetimais dalis studijų iš žiemos periodo buvo perkeliamos į vasarą. „Ne, vasaromis tai aš jau tikrai nesimokysiu“, – tvirtai nusprendė Gediminas. Juolab kad nuo 1998 m. jo tėvai galutinai persikėlė iš Kauno į Dambravos kaimą ir visus įtraukė ūkio darbai.

Žmona – strategė, vyras – vykdantysis direktorius

Gedimino tėvai iš žemės ūkio gamybos pasitraukė prieš 10 metų. Dabar Giedrė ir Gediminas valdo atskirus ūkius, o bendras jų pasėlių plotas yra per 500 ha. „Aš ūkyje esu strategė, o Gediminas – vykdantysis direktorius“, – vaidmenų pasidalijimą su šypsena paaiškina Giedrė. Kol kas nei Giedrės, nei Gedimino ūkiai nėra ekologiniai, bet jie kitokie, negu įprasti intensyvios gamybos ūkiai. „Mes šiek tiek kitaip žiūrime į ūkininkavimą. Su partneriais turime pasirašę sutartis dėl programinių laukų, kur nenaudojame tam tikrų cheminių produktų, mažiname pesticidų kiekius. Tai galima būtų pavadinti tausojamąja žemdirbyste“, – savo ūkininkavimo būdą bando apibrėžti Gediminas.

Pasak ūkininko, didžiausias blogis yra prieš pjūtį naudojami glifosatai, ypač jei kuliama neišlaukus jiems suskilti reikalingo periodo. „Kartais kolegas bandau įspėti, kad jie blogai daro, bet jie moja ranka – ne aš čia valgysiu. Labai norėtųsi visos žmonijos atsakingumo. Deja, visus valdo pinigai. Neretai net ir ekologija dabar suvokiama kaip galimybė gauti geras išmokas. Manau, mūsų rajone nėra daug ūkininkų, kurie tikrai kvėpuoja ekologine dvasia“, – atvirai kalba Gediminas. Jiedu su Giedre kartais pasvarsto, kad galbūt yra per daug perfekcionistai, tokie nepailstantys teisybės ieškotojai. Tai pastebi ir kiti: neseniai per Kaišiadorių rajono ūkininkų vakaronę iš kolegų net gavo apdovanojimą „Teisybės ieškotojams“.

Savarankiškai Gediminas ūkininkauja jau dešimtmetį ir įžvelgia kai kurias tendencijas. Tarkime, 2012 m., kai buvo labai aukštos grūdų kainos ir labai geri derliai, žemės ūkis atrodė patraukli sritis daugeliui jaunų žmonių. Tada daug naujokų startavo su mintimi, kad augalininkystės verslas – tai tikros aukso kasyklos. Deja, 2015-aisiais jau neliko stebuklingų kainų, o sunki 2016-ųjų javapjūtė ir dar labiau kritusios kainos pristabdė tokių ūkininkų optimizmą, o kai kurie net pradėjo pardavinėti nuosavą žemę. „Augalininkystės versle ne viskas paprasta, kaip atrodo iš šalies“, – patikina Gediminas.

Šeima augina daug įvairių augalų: grikius, žirnius, pupas, rugius, avižas, kviečius, rapsus, miežius ir speltas. Pastarųjų plotus norėtų plėsti. „Mūsų šeima paprastų kviečių baltų miltų jau daug metų maistui nevartoja, nes ten nieko vertingo žmogui nėra. Norėtųsi, kad speltų pasėliai išsiplėstų, bet kol kas rinka ribota. Ir suprantama kodėl: vos ne 30 proc. derliaus sudaro grūdų žiedažvyniai. Žinoma, ir miltų išeiga mažesnė – iš speltų tik 50 proc., o iš paprastų kviečių gali siekti ir 80 procentų. Štai kodėl speltų miltai yra brangesni“, – sako Gediminas. Iš savo išaugintų rugių Janoniai patys kepa duoną.

Avižas augina pagal kontraktą su viena iš Lietuvos įmonių. Sąlygos labai griežtos – negalima naudoti nei augimo reguliatorių, nei prieš pjūtį glifosatų, nes produkcija yra skirta Skandinavijos rinkai. „Kai kolegoms pasakau, po kiek avižas parduodu, ne vienas susimąsto – gal ir verta auginti. Žinoma, tai ne pašarinės, o maistinės avižos“, – sako Gediminas.

Įprastais metais prikuliama 5–6 t/ha avižų. Tik pernai metai buvo nestandartiniai, gadinantys visą statistiką. Avižas reikia pasėti kuo anksčiau. Tačiau pernai balandžio viduryje pasipylęs lietus pliaupė ištisas dvi savaites, į laukus buvo įmanoma išvažiuoti tik gegužės 1 dieną – avižų sėjai tai jau aiškiai per vėlai. Kviečių derlius nemaža dalimi lemia priešsėlis – gali byrėti ir po 7 t/ha, o gali nesiekti ir 6 t/ha. Žieminių rapsų derlius būna 3–4 t/ha, vasarinių – tarp 2–3 t/ha.

Du kombainai – ne prabanga, o būtinybė

Ūkių derlius dorojamas dviem kombainais – John Deere su 6 m pločio pjaunamąja ir Claas Lexion su 9 m pločio pjaunamąja ir vikšrine važiuokle. Pernai javapjūtė buvo itin sunki, pagaliau leidusi išbandyti vikšrinio galiūno galimybes. „Kombainą Claas pirkome 2014 m. Pastebėjau tendenciją, kad kas ketverius metus pasitaiko lietinga vasara ir sunki javapjūtė, o mūsų regiono laukai yra linkę užmirkti. Kaip tyčia 2014 ir 2015 m. javapjūtės buvo sausos, tačiau pirkinys atsipirko pernai. Didžiausias paradoksas, kad būtent vikšrinį kombainą teko dažniausiai traukti užklimpusį. Matyt todėl, kad pernelyg drąsiai su juo rizikuodavau ir važiuodavau į didžiausias balas. Buvo momentų, kai jaučiausi tarsi ryžių lauke – aplinkui plyti vanduo, tu važiuoji su kombainu ir nuskabai kyšančias viršūnėles“, – prisimena Gediminas.

Jis įsitikinęs, kad, turint daugiau kaip 500 ha dirbamos žemės, būtinai reikia dviejų kombainų. Anksčiau, kol tik vieną turėjo, samdėsi iš kitų ūkininkų, bet buvo labai sunku sulaukti, kol ateis eilė. „Šiaip Lietuvoje agroserviso paslaugos nėra labai išplėtotos. Gal ir terpės tinkamos nėra – lietuvio toks būdas, jis viską nori turėti savo“, – svarsto ūkininkas.

Stambiausias ūkio laukas yra 55 ha, tačiau jo konfigūracija – kaip žvaigždės, o mažiausias laukas yra gal tik pusės hektaro ploto – reikia meistriškumo dirbant jame su plačių gabaritų technika. Iš visos deklaruojamos žemės tik penktadalis yra nuosava. „Tėvai nežiūrėjo į ūkininkavimą kaip į verslą, nesistengė intensyviai pirkti žemės. Dabar hektaras atsieina nemenką pinigų sumą. Nuolat skaičiuoju, kur yra riba, kiek gali mokėti už žemę“, – atvirai kalba žemdirbys.

Piknikas kviečių lauke – įprastas rugpjūčio vaizdelis

Giedrė suskaičiavo, kad jau 13 metų visos vasaros yra be atostogų. O Gediminas neslepia, kad kartais per įtemptą javapjūtę paslapčia pradeda norėti, kad pagaliau palytų ir būtų bent viena atokvėpio diena. Nukulti grūdai iš karto vežami supirkėjams, nes ūkyje nėra galimybių juos džiovinti ir sandėliuoti. Gediminas ne tik kulia, bet ir iš rankų nepaleidžia telefono – reikia skubiai organizuoti pakrovimus, išvežimus, o jei dar laboratorijoje prasideda debatai dėl grūdų kokybės, tai ragelis iš viso užkaista.

„Kartais kombaine sėdime keturiese – su dukromis Emilija ir Gabriele. Atvažiuojame su pikniko kilimėliu, su karštu maistu, išlaipiname vyrą ir papietaujame visa šeima. O kaip kitaip pabūsime kartu?“ – moteriškai pasiguodžia Giedrė.

Per abu ūkius grūdinių augalų derlius būna daugiau kaip 2 000 tonų, o dar prisideda apie 500 tonų rapsų. „Kartais sudarome išankstines derliaus pardavimo sutartis. Bet mane lydi „sėkmė“ – vos tik aš užfiksuoju kainas, jos iš karto pakyla“, – juokiasi Gediminas.

Daugiausia grūdų Janoniai parduoda kelioms įmonėms, su kuriomis turi ilgalaikio bendradarbiavimo patirties. Į naujas firmas, kurių kasmet atsiranda daugybė, žiūri atsargiai – juk nebūtina bendrauti su visomis, jei tenkina esami partnerystės ryšiai. „Šiaip visos agrosektoriuje dirbančios firmos vadina save žemdirbių partnerėmis, bet paprastai partneriai mes būname tuomet, kai viskas gerai. O kai pasitaiko kritiniai metai, tuomet ir baigiasi partnerystė. Na, bet lietuviai žemdirbiai linkę užmiršti nuoskaudas. O jei dar išveža į kokią kelionę, pavaišina gėrimais, tai iš karto visos nuodėmės atleidžiamos“, – šypteli Gediminas.

Javapjūtės įtampa atslūgtų, jei Janoniai patys turėtų džiovyklą ir grūdų saugojimo bokštus. 2011 m. buvo parengtas projektas grūdų džiovyklai ir saugykloms statyti, bet deja... „Tiesiog nepataikome į valstybės matymo lauką – prioritetai teikiami tai smulkiam, tai stambiam ūkiui, tai gyvulininkystei atiduodama pirmenybė, – liūdnai konstatuoja Giedrė. – Brangiai sumoki už projekto parengimą ir paskui atsisveikini su juo, supratęs, kad valstybė pakeitė taisykles. Po vieną projektą jau „palaidojome“ ir aš, ir vyras.“

Kartu ji svarsto, kodėl tiek daug kainuoja projektų rengimo paslaugos – ypač liūdna pasidaro palyginus įkainius su skurdžiu dėstytojos atlyginimu... Tiesa, Janoniai negali skųstis, kad nieko negavo – 2008 m. Gediminas pasinaudojo jaunojo ūkininko įsikūrimo parama, Giedrė įgyvendina ūkio modernizavimo projektą. Ateities planuose – bokštinių saugyklų statyba, jų reikėtų bent jau 2 000 tonų talpos, tad investicijos siektų 400–500 tūkst. eurų.

Draudžia pasėlius nuo vasaros rizikų

Kiekvieną rudenį, kai ateina laikas drausti pasėlius, Gediminas klausia Giedrės – drausti ar ne. „Pasijuntu kaip kokia aiškiaregė“, – juokiasi Giedrė. Jos patarimu, jau trečią žiemą pragyveno nedraudę pasėlių. Žinoma, žiemos rizikos gali atnešti labai daug nuostolių, bet pavasarį visada yra galimybė pasitaisyti – kad ir atsėti pasėlį. Aktualesnis darosi net ne peržiemojimo, bet užmirkimo klausimas. Mat laukai Rumšiškių apylinkėse pažliugę, gruntinis vanduo laikosi labai aukštai, o rapsai to visai netoleruoja, net ir kviečiai sunkiai ištveria.

Žiemos rizikų draudimo įmokos yra didokos – skirtumas tarp įmokos ir gaunamos išmokos nelaimės atveju nėra pakankamai reikšmingas, be to, atsėtą lauką vėl reikia perdrausti nuo vasarinių rizikų. Pasak Giedrės, nesąžininga ir tai, kad, patyrus žalą ir gavus išmoką, kitais metais už draudimą tenka mokėti gerokai daugiau. „Juk žemdirbys tos rizikos neinicijuoja, tai kodėl įmokos kyla?“ – logikos pasigenda moteris. O štai nuo vasaros rizikų laukus draudžia kasmet, nes užklupusi audra arba kruša jau nepalieka galimybių pasitaisyti.

Ūkininkai įsitikinę, kad verta investuoti į kokybišką sėklą – maždaug 30 proc. javų laukų kasmet užsėjama sertifikuota sėkla. Janoniai atrado neariamosios žemdirbystės privalumus ir beveik visus žieminius kviečius pasėja į du ar tris kartus skustą dirvą. Vienintelius žieminius rapsus sėja į artą žemę. „Galbūt dar neturime tokių padargų, kad galėtume ir rapsus auginti be arimo. Knieti išbandyti giluminius podirvio purentuvus, ant jų sumontavus sėjamąją plačiais tarpueiliais“, – planais pasidalija Gediminas. Visus metus dirba du samdomi darbuotojai. Ūkių buhalterinę apskaitą tvarko Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kaišiadorių r. biuro specialistės.

Kitoks tikrosios inovacijos supratimas

Įgyvendinant Giedrės ūkio projektą, siekiama diegti išmaniąją žemdirbystę. Traktorius John Deere 7270 pirktas su visomis palydovinėmis sistemomis. Jei bus lemta įgyvendinti viską, kas numatyta, tai ūkyje atsiras ir purkštuvas, ir tręštuvas su navigaciniais moduliais. Tai leis tausoti gamtą, taupyti trąšas ir cheminius augalų apsaugos produktus. Dar reikėtų kombaino, kuris skaičiuotų derlių ir suvestų duomenis į laukų žemėlapius. „Tada padarome koordinatiškai susietą žemės tręšimo planą ir jau galėtume sakyti, kad tikrai taikome tiksliąsias žemdirbystės technologijas“, – pastebi Gediminas.

Žinoma, kaina yra didžiulė. Vien traktoriaus priedas kainuoja apie 10 000 eurų, tręštuvas taip pat apie 10 000 eurų brangesnis, galbūt vertėtų įsigyti ir savo keturratį, kuris ima žemės ėminius, taip pat dar papildoma įranga aprūpintas kombainas – jau galima ir kokį 100 tūkst. eurų pasiekti. Gediminui ir Giedrei tai yra nemaži pinigai.

„Vertinant projektus, prioritetai teikiami inovacijoms, bet pats inovacijos aprašas toks skurdus, kad užtenka nusipirkti apie 1 000–1 500 eurų kainuojančią lygiagretaus važiavimo sistemą, kad gautum papildomų balų. Mes inovaciją įsivaizduojame kitaip ir kainuoja tai kur kas daugiau. Bet tada jau drąsiai galėtume sakyti, kad mums rūpi gamta, kad tausojame resursus“, – svarsto ūkininkai. Ir priduria, kad šiuo atveju nereikia net tikėtis atsipirkimo. Panašiai kaip su saulės energija – svarbu įgyvendinti pačią idėją.

Prieš kelerius metus, kai prasidėjo saulės jėgainių ažiotažas, Janoniai taip pat pasistatė dvi jėgaines. Tiesa, kol jas įrengė, alternatyvios elektros energijos supirkimo kainos atbuline tvarka buvo sumažintos, tad teko tenkintis mažesniais tarifais. Kai praeis 12 metų garantuoto tarifo, ūkininkai planuoja įrangą sukelti ant stogo – bent jau grūdų džiovyklai elektros turėtų užtekti.

Janonių dukros – devynerių metų Emilija ir šešerių Gabrielė – mokosi Kaišiadoryse, lanko meno mokyklą, šokių ir dainavimo būrelius. Kai mergaitės ūgtelės, galbūt ieškos joms gimnazijos Kaune, o gal ir į Vilnių vežios – šiais laikais atstumai negąsdina. Šeimos planuose – nauji namai, kurie turėtų iškilti Giedrės prosenelių žemėje, žaviame Strėvos upės vingyje. „Mes tikrai nenorime emigruoti. Matome galimybių gyventi ir užsidirbti Lietuvoje“, – meiliai žmoną glaudžia ūkininkas Gediminas Janonis.