Alvydas Dzingulevičius daugelį metų turėjo automobilių verslą, gyveno mieste, o su žemės ūkiu jį siejo tik vaikystės prisiminimai. Bet kai prieš keletą metų nusipirko šešias sufolkų veislės avytes į sodybą dėl grožio, avininkystė jį tiesiog traukte įtraukė.

Tai dar viena optimistinė istorija, kaip žemės ūkis ir gyvuliai sugeba į savo verpetą įsukti žmones, su gyvulininkyste neturėjusius nieko bendra. A. Dzingulevičiaus ūkyje dabar yra per 200 sufolkų veislės ir mišrūnių avių. 100 avių bandą jau turi ir Alvydo pėdomis einantis sūnus Vytautas.

Jie abu suprato, kad avių augintojams būtina kooperuotis, kad taptų patrauklesni rinkai. Todėl greitai įsitraukė į kooperatyvo „Avininkas“ veiklą. Patyrę Lietuvos avių augintojai, įkūrę šį kooperatyvą, pastebėjo Alvydo aktyvumą ir netrukus jam patikėjo valdybos pirmininko pareigas. Nuo šių metų pradžios kooperatyvo direktoriumi paskirtas antrasis Dzingulevičius – Vytautas.

Tikslas – didinti mėsos kiekį

Iš Vilkaviškio kilęs Alvydas su pagrindiniais žemės ūkio darbais susipažino dar vaikystėje – tėvai gyveno ūkiškai, laikė gyvulių. Pirmąsias mėsines sufolkų veislės avis, apžiūrėjęs jas parodose ir pasitaręs su sūnumi, Alvydas nusipirko iš vieno stambiausių Lietuvos avių augintojo Giedriaus Prakapavičiaus. Pamatęs, kad darbo yra ir su 6 avimis, o „nušienauti“ visko jos nespėja, nutarė padidinti bandą. Vėliau nusipirko ir mišrūnių nuganyti tuos plotus, kur grynaveisles avis nesaugu palikti. Tuomet prisireikė technikos, taip ūkis plėtėsi ir prieš dvejus metus, pasak Alvydo, jau prasidėjo rimtesnė avininkystė. Per šešerius metus banda išaugo iki 150 ėriavedžių.

Įsitikinęs, kad grynaveislių sufolkų mėsos išeiga yra didesnė negu mišrūnių, Alvydas per kelerius metus bandą žada išgryninti, todėl ūkyje palieka visas veislines avytes. Mišrūnes, kurių liks visai nedaug, jau kergia su grynaveisliu avinu. „Kai išgryninsiu bandą, tada spręsiu, ar dar noriu plėstis ir kiek. Dabar mano tikslas – didinti mėsos, o ne avių kiekį“, – apie planus kalba A. Dzingulevičius.

Ūkis išsibarstęs per kelias vietas. Pagrindiniai tvartai ir dalis ganyklų yra Kazlų Rūdos seniūnijoje (Marijampolės r.), Kaišiadorių r. – pagrindinės ganyklos ir nedidelis tvartukas, kuriame laikomos ligotos ar nuolatinės priežiūros reikalaujančios avys. Pagrindiniu tvartu tapo senas kluonas – atnaujinęs, užsandarinęs Alvydas jį pritaikė laikyti avims šaltuoju metų laiku. Čia jos suskirstytos grupėmis, galima atskirai laikyti agresyvesnes, ar kitų vaikus vejančias avis. Jeigu silpnesnis ėriukas nelengvai randa motiną, juos irgi galima atskirti nuo kitų, kad neklaidžiotų po tvartą ir visada galėtų žįsti.

Šieną, šienainį ūkininkas pasigamina pats. Kadangi avims duoda ir grūdų, užsiaugina kvietrugių, rugių, avižų, tik žirnių perka baltymams racione papildyti. Dirbamos žemės ir ganyklų jis turi 41 ha, dalis žemės nuosava, dalis – nuomojama. Pasinaudojęs parama smulkiesiems ūkiams, A. Dzingulevičius įsigijo naują traktorių. Paramos lėšų jam neužteko, tačiau įmonė „Dojus“ suteikė paskolą labai geromis sąlygomis. „Brangų John Deer rinkausi todėl, kad prieš tai dirbau su 30 metų šios firmos traktoriumi ir jis nenuvylė nė karto. Ir darbo našumas su nauju traktoriumi – visai kitas“, – argumentuoja Alvydas.

Ūkininkavimo pradžia tapo tikru iššūkiu

Verslo Alvydas atsisakė, prasidėjus ekonominei krizei. Tikėjosi ramiau pagyventi ūkininkaudamas. „Bet su avimis yra ką veikti, juk gyvūnai. Darbo daug kiekvieną dieną, ir darbo valandų neskaičiuoju – reikia, dirbu vakare, savaitgalį ar naktį“, – dalijasi kasdieniais rūpesčiais ūkininkas. Jeigu motina nežindo ėriuko, tuomet Alvydas imasi motinos vaidmens ir keliasi kas dvi valandas jo maitinti iš buteliuko. Apskritai prasidėjus ėriavimosi laikotarpiui jis vos spėja suktis, juk reikia ir ėriavedes, ir jauniklius atidžiai stebėti, ir šėrimu pasirūpinti. Anksčiau, kai banda buvo mažesnė, šieno joms užtekdavo dviem dienoms, dabar reikia kasdien atvežti, dar grūdų įpilti.

Dažniausiai avys apsiėriuoja pačios, bet būna, kad prireikia žmogaus pagalbos. Alvydas prisimena, kaip sunku iš pradžių buvo, nes trūko žinių, juk nežinojo, kada reikia, ar reikia ir kaip padėti aviai. Tuomet kreipdavosi į veterinarijos gydytoją Eugenijų Ulachovičių, ne kartą ir naktį jam skambino. Patyręs veterinaras naujai iškeptam ūkininkui suteikė ir praktinių, ir teorinių žinių, kaip ir LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvulių klinikos gydytoja Jurgita Autukaitė, su kuria Alvydas bendradarbiauja iki šiol. Anksčiau avių parazitozės, antihelmintikų naudojimas avių augintojui atrodė neįkandamas dalykas, o dabar tai įprasta ir paprasta procedūra. „Be supratimo, kai nežinai, ką ir kaip daryti, ūkininkauti negali. Bet priėmiau iššūkį, kad galiu išmokti būtiniausių dalykų. Ir išmokau“, – šypsosi Alvydas. Ir dabar pagal galimybes jis stengiasi dalyvauti įvairiuose seminaruose, mokymuose, žinių ieško ir internete. Nori kuo daugiau sužinoti, kad būtų kuo savarankiškesnis ir sau įrodytų, jog gali.

Praėjusiais metais į bandą Kaišiadorių r. buvo įsisukę vilkai – sužalojo 10 jau ūgtelėjusių avinukų, 5 iš jų labai sunkiai. Alvydas suskubo jų gelbėti: nuvežė į LSMU Stambiųjų gyvulių kliniką – ėriukai, suteikus pagalbą, susiuvus žaizdas, išgyveno.

Darbas su avimis Alvydui tinka ir patinka. Ypač prasidėjus ganiavos laikui, kai kas rytą mato bundančią gamtą, stebi sugrįžtančius ir įvairiausiais balsais čiulbančius paukščius, pilna krūtine gali įkvėpti gaivaus oro. „Tai atperka visą nelengvą darbą ir suteikia daug malonumo“, – sako A. Dzingulevičius.

Kolegos įvertino iniciatyvą

Alvydą džiugina, kad sūnus Vytautas, gimęs, augęs Kaune ir kaimo beveik nematęs, labai greitai pamėgo avis ir ūkininkauja su didžiuliu užsidegimu. Nors ūkiai atskiri, tačiau vienas kitam padeda. Kai Vytautas turi nemažai darbo kooperatyve, tėvas prižiūri ir jo bandą.

Mintis, kad avių augintojams reikia kooperuotis, Alvydą aplankė seniai. Iš pradžių, užauginęs pirmąsias avis, jas pagal skelbimus parduodavo gyvas. Kol avių buvo nedaug, tokios formos prekyba tiko. Vieni pirkėjai sykį nupirko visus turėtus 20 avinukų, tačiau ilgai dvejojo, ar verta važiuoti dėl tokio kiekio. Tuomet Alvydas ir susimąstė – vadinasi, reikia didesnių kiekių. Tuo metu didieji augintojai Giedrius Prakapavičius, Žilvinas Augustinavičius įkūrė kooperatyvą „Avininkas“ ir Alvydas, kiek pasidomėjęs kooperatyvo veikla, maždaug po pusmečio tapo jo nariu, aktyviai įsitraukė į diskusijas.

„Pirmiausia pasiūliau didinti pajų, kėliau daug klausimų dėl išlaidų, nes veikla buvo beveik nuostolinga, net svarstyta ją nutraukti. Esu šiek tiek versle buvęs ir moku su pinigais tvarkytis. Mačiau perspektyvų, ką galima padaryti geriau, tai kolegos ir pasiūlė imtis vadovauti“, – apie veiklos pradžią kooperatyve pasakoja ūkininkas. Jis nedvejodamas sako, kad kooperatyvą įkurti reikėjo ir šis žingsnis teisingas, jo veikla pamažu įsibėgėja. O nuo šių metų vykdomąją kooperatyvo valdžią nariai patikėjo Alvydo sūnui, turinčiam inžinerinį išsilavinimą. Jis entuziastingai ėmėsi naujos veiklos.

Vytautas turi ambicijų tiekti „Avininko“ narių užaugintą ėrieną į Europos rinką tiems, kurie nevalgo kiaulienos, pavyzdžiui, musulmonams. Kooperatyvas vis dar naudojasi G. Prakapavičiaus ūkio skerdykla (ateityje žada iš jo išpirkti), čia galima būtų vykdyti ritualinį skerdimą. „Esame parengę dokumentus leidimams mėsai išvežti ir tuomet ruošime pirmąją bandomąją partiją“, – žada V. Dzingulevičius. Nors avių augintojų požiūris į kooperaciją skirtingas, jis pasidžiaugė, kad „Avininko“ narių skaičius didėja, du nauji įstojo pastarąjį mėnesį, yra ir daugiau susidomėjusiųjų. Jeigu atsivertų užsienio rinka, mėsos paklausa dar labiau išaugtų, todėl labai reikia didinti kooperatyvą, stiprinti materialinę bazę.

Avių augintojams, įsitikinęs Vytautas, kooperacija reikalinga kaip oras. Pavyzdžiui, skambino jam vienas restoranas, kai dar nebuvo su tėvu kooperatyvo nariai, klausė, ar gali kiekvieną mėnesį tiekti po 6 ėriukus ištisus metus. „Negalime, nes kas mėnesį turėti tam tikro svorio avinukų mūsų ūkiui neišeina. O kooperatyvas tai gali – vieną mėnesį vieno avinukai tinkami, kitą – kito. Tik susikooperavus galima suformuoti tam tikrus mėsos kiekius ir užtikrinti stabilų jos pristatymą“, – kooperacijos nauda neabejoja jaunas ūkininkas.

Lietuviai irgi pradeda vartoti daugiau ėrienos. „Pabandžiusieji ėrienos tampa nuolatiniais pirkėjais“, – sako Vytautas, ėriena prekiaujantis ūkininkų turgeliuose Kaune ir Vilniuje. Vis dar gajus lietuvių požiūris, kad aviena turi lajaus kvapą, bet augintojai patikina, kad jį turi nebent Lietuvos šiurkščiavilnės, o ne mėsinių veislių avys.

Ėrienos kaina, Dzingulevičių manymu, didelė atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, tačiau ši mėsa yra sotesnė, palyginti su kiauliena, aukštos maistinės vertės. Kainai, toliau vardija jie, įtakos turi ir didelės avių auginimo sąnaudos, ėriukai skerdimo svorį pasiekia tik per 8–12 mėnesių. Avis per metus atsiveda vieną arba, geriausiu atveju, du ėriukus – tai ne kiaulė, kuri paršelius atsiveda dukart per metus ir vienoje vadoje gali būti iki 12 paršiukų. Iš kiaulės yra apie 80, iš ėriuko – 20 kilogramų mėsos.

Sunkiausia spėti paskui valdžios užmojus

Kol dar Alvydas net negalvojo apie avininkystę, jo sūnus, prisiskaitęs teorijų apie greitą auginimą ir pelną, augino triušius ir turėjo nemažą jų ūkį. Alvydas žinojo, kiek darbo su jais, juk triušiai gana lepūs gyvūnai, kuriems reikia daug priežiūros (triušius yra auginęs jo tėvas), tad bandė Vytautą atkalbėti. Bet šis buvo užsispyręs ir triušių auginimo pradžiamokslį išėjo. Perėjęs į avininkystę, Vytautas triušių bandą sumažino, pasiliko jų tik savo reikmėms, nes visko jau nespėtų aprėpti, vienam per sunku plėtoti tiek veiklų. O tarp triušių augintojų, sako, net kalbų apie kooperaciją nėra, nors stabilaus ir didesnio triušienos kiekio poreikis būtų.

KTU įgijęs elektros inžinieriaus profesiją, Vytautas dirbo projektuotoju, tačiau, pradėjęs ūkininkauti, čia įžvelgia daugiau perspektyvų. Tik ar jaunatviškas entuziazmas jo nenuves dar kitur, Vytautas nėra įsitikinęs. Bet pirmiausia norėtų pakylėti į kitą veiklos lygį kooperatyvą. Realus darbas, sako jis, prasidėjo tik kovą, iki tol teko susipažinti su daugybe dokumentų, teisės aktų, reikalavimų.

Ir Alvydas, ir Vytautas sako, kad sunkiausia ne avis prižiūrėti, o spėti paskui valdžios nuolat keičiamus įsakymus ir įstatymus. „Iki lapkričio žemės ūkio kooperatyvui sukurti dar užteko 22 narių, dabar jau reikia 30, tad dar esame tik kooperatyvas. Nors 5-erius metus būtų pastovumas, bet man susidarė įspūdis, kad daroma ne taip, kaip geriau, o kaip kažkas, turbūt nelabai ką bendro su žemės ūkiu turintis, sugalvoja. Visa tai labai slegia ir kartais pagalvoju, kad, jeigu tektų atsisakyti avių, tai tik dėl biurokratinių trukdžių“, – teigia A. Dzingulevičius.

Tačiau kol kas jiedu su sūnumi tiki, kad avininkystė yra perspektyvi gyvulininkystės šaka ir savo veikla bandys tai įrodyti.