Įvairiai vertinti Bendruomenių metai pasibaigė, Vietos veiklos grupės (VVG) 2017-uosius pradeda aktyviai svarstydamos galimybes, ne tik kaip skatinti verslumą savo regionuose, bet ir kaip inicijuoti bendruomenes imtis socialinio verslo. Rokiškio rajono VVG šio laikotarpio strategijoje yra numačiusi penkis nevyriausybinių organizacijų socialinio verslo projektus, o VVG atstovės Raimondos Stankevičiūtės- Vilimienės teigimu, šio krašto Obelių ir Žiobiškio bendruomenės yra vienos iš galinčių imtis tokių projektų.

Obeliai: nuo prašymo jungtis iki savarankiškai tvarkomų teritorijų

Bendruomenei, įsikūrusiai 2003 m., vadovaujantis Vitalijus Jocys ir aktyvi bendruomenės narė Aldona Žėkienė tvirtina, kad, žvelgiant atgal, per tuos metus išaugo ne tik narių skaičius - nuo 20 vos prikviestų žmonių iki 100 dabar turimų oficialiai, o realiai kone visi jaučiasi nariais. Gerokai ūgtelėjo ir bendruomenės užmojai.

„Pradžia nebuvo labai lengva, nes nežinojome, kas ir kaip vyksta, kas iš to išeina. Pirmiausiai nutarėme išleisti laikraštį. Patys rašėme, spausdinome, pirmą kartą išleidome gal 100 egz. Laikraštukas ėjo gal metus, o paskui prasidėjo projektinės veiklos. Kadangi nariai tuo metu buvo kviestiniai, neabejingi, atsirado neformalūs moterų ir kiti klubai. Ir taip - iki šių dienų", - pradžią prisimena A. Žėkienė.

Gavus paramą, visų pirma, įrengta poilsio oazė prie Kriaunos: išvalyta upės dalis, suformuota sala, suręsti tiltai. Vėliau sutvarkytas ir Ramintos dvaro parkas - įrengta estrada, apšvietimas. Įvertinus, kad bendruomenė aktyvi ir pajėgi, atkeliavo ir savivaldybės parama: išgrįsti takeliai, sutvarkyta automobilių aikštelė.

„Atėjo metas, kai labai išsivystė bendruomeniškumas: į talkas ateina labai daug žmonių, dalyvauti pasidarė garbės reikalas. Yra keli įgyvendinti projektai, kuriems nereikėjo nei ES, nei savivaldybės, nei seniūnijos lėšų. Viską padarė ir susimokėjo patys žmonės", - kalba V. Jocys. Taip gyventojai sumanė sutvarkyti miesto pakraštyje esantį brūzgyną: iškirsti krūmus, privežti žemių, išlyginti, pasodinti pušelių - kad būtų gražu vos tik įvažiavus į Obelius.

Tvarkant kilo mintis čia dar iškasti ir kūdrą. Gimė idėja visam tam lėšų surinkti iš gyventojų. V. Jocys sako, kad vietiniai verslininkai prisidėjo daugiau, tačiau visi žmonės aktyviai tam aukojo, net močiutės nešė po kelis pinigėlius, kad anūkai atvažiavę turėtų kur pasimaudyti. Taip atsirado rekreacinė zona, o sėkmė paakino imtis dar vieno objekto - savo lėšomis įrengta ir tinklinio aikštelė.

Vitalijus tikina, kad savivaldybės lygmens, vadinamųjų minkštųjų projektų, bendruomenė yra įgyvendinusi nemažai ar bent buvusi partnere ir sudariusi sąlygas savo idėjas realybe paversti neformaliems Obelių klubams ir judėjimams.

„Visa laimė, kad Obeliuose yra daug iniciatyvių žmonių, entuziastų, savanorių", - džiaugiasi A. Žėkienė. Juk išties bendruomenė ir jos žmonės nuveikė daug. Be jau minėtų veiklų - atstatytas paminklas 1941 m. birželio sukilimo dalyviams, greta bažnyčios miestą puošia puiki aikštė, veikia sporto klubas, bendruomenės teatras, rengtas mitingas dėl per Obelius einančio kelio sutvarkymo, Obelynės šventė išsiplėtė iki kelias dienas trunkančio festivalio...

Obelių bendruomenė - viena iš naujuoju paramos laikotarpiu svarstančių imtis socialinio verslo projekto. „Šiuo laikotarpiu skatinamas verslumas. Lengva nebus, bet bandysime. Turime minčių, bet idėjos dar neišduosime. Dar ankstoka. Norisi peršokti nuo kultūrinių dalykų, nuo infrastruktūros prie to, ko žmonėms reikia, ir kažkiek generuoti sau pajamų", - dar nedrąsiai planuoja V. Jocys. Jo teigimu, aiškesniems planams kurti svarbu tiksliai žinoti paramos sąlygas, išsistudijuoti įstatymų bazę, problemų gali kelti ir administravimas - visi čia dirba visuomeniniais pagrindais.

Žiobiškis: norėdama išlikti bendruomenė turi užsidirbti

Supratimas, kad ne visada žmonės gali aukoti savo laiką savanoriškai veiklai, ir aiškus suvokimas, kiek investicijų gali reikėti būsimam projektui, svarstymo stadijoje verslumo projektą kol kas laiko ir Žiobiškio bendruomenėje.

Tačiau, pasak bendruomenės tarybos pirmininkės Virginijos Ardavičienės, būtina kažką galvoti, kad bendruomenė galėtų užsidirbti. „Žiūrint į ateitį, tai - vienintelis dalykas, kad ta bendruomenė išliktų. Aš asmeniškai nesu tik už tai, jog bendruomenė darytų vien kultūrinius renginius. Tam yra kultūros darbuotoja, mes visada palaikome, prisidedame. Šiuo atveju norėtume tęsti jau pradėtą savo veiklą - edukacijas, turime įdirbį, minčių, ką galime papildyti, ką padaryti. Stabdo tik tai, kad neturime savo pastato. Esame vieną nusižiūrėję, bet jis senas, ten reikia daug investicijų", - kalba Žiobiškio bibliotekoje dirbanti V. Ardavičienė.

Moteris pasakoja, kad, nors bendruomenė registruota 2005 m., iš pradžių gal trūko komandos, gal buvo baugu didesnių projektų, tad apsiribota keliomis šventėmis ir aktyvesnė jos veikla plėtojasi tik pastaruosius šešerius metus. Tačiau per tą laiką bendruomenė gerokai „ūgtelėjo". Pradėję nuo bažnyčios šimtmečio minėjimo, kraštiečių sugrįžimų ir taip susipažinę su projektine veikla, vėliau ėmėsi burti etnografinį ansamblį - parama leido įsigyti instrumentų, rūbų. Jis koncertuoja jau ketvirtus metus.

Per VVG įgyvendintą projektą įrengtas puikus sporto aikštynas, tampantis ir vietos jaunimo, ir sportuojančių žmonių, ir vasarą stovyklaujančiųjų jaunimo sporto bazėje susibūrimų vieta. Infrastruktūros gerinimas - ir prie bažnyčios sutvarkytas skveras, keičiami Žiobiškio šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios langai.

Bendruomenė jau išbandė ir edukacines programas - svečius kviečia degustuoti aukštaitiškų patiekalų, pristatomos krašto dainos, šokiai, supažindinama su muzikos instrumentais.

„Ko trūksta mūsų bendruomenei? Finansų. Galėtume tą veiklą plėtoti, bet neturime pinigų, gyvename iš 2 proc. paramos. Šiemet gavome apie 400 eurų. Nieko labai nenuveiksi. Skvereliui sutvarkyti reikėjo patiems prisidėti, turėjome pasitaupę, 1000 eurų išleidome. Visą laiką ieškome rėmėjų, vietos ūkininkai visada paremia, Žiobiškio kompleksas irgi niekada neatsisako", - apie kasdienybę pasakoja moteris, tikindama, kad žmonės keičiasi. Bet ar tikrai jiems viso to reikia arba atvirkščiai - nereikia, tvirtai bus galima pasakyti gerokai vėliau.

„Šešeri metai yra labai mažai, po šešiolikos jau bus galima sakyti. Bet mes dar turime laiko, kad visi užsinorėtų kažką daryti. Jau turime tradicijas: Sekmines, liepos 6-ąją po mišių kartu su viso pasaulio lietuviais giedame himną, Kalėdoms eglę statome. Kartais man atrodo, kad mes labai gerai visi gyvenam, per daug gerai. Aptingo žmonės, reikia daug įdirbio išjudinti. Bet jei nieko nedarysi, tada visi sėdės savo namuose ir žiūrės serialus. Gyvens ten", - kalba V. Ardavičienė.

Moteris su vyru turi ir savo verslą - bityną, tad tikina, kad, žvelgiant į verslumo projektus, nereikia gąsdintis įvairiais nurodymais, tvarkomis ir reikalavimais. Tiesiog jau rašant projektą turi žiūrėti, vertinti ir suvokti, ar gali tai „patempti", ar ne. Tad šiuo metu, V. Ardavičienės manymu, svarbiausia sulaukti taisyklių išaiškinimo, sužinoti, kokia turės būti bendruomenės dalis, kiek ir ar išvis bus galima prisidėti savanorišku darbu - o tada jau spręsti, imtis verslumo projekto ar ne.

KOMENTARAS. Raimonda STANKEVIČIŪTĖ-VILIMIENĖ, Rokiškio r. vietos veiklos grupės pirmininkė

Praėjusio paramos laikotarpio nauda ta, kad bendruomenės, pradėjusios nuo bendruomeniškumo stiprinimo, švenčių ir renginių organizavimo, perėjo į kitą lygį, kur jau galėjo imtis sudėtingų infrastruktūrinių projektų.

Matote, kaip mes iššokome: iš pradžių per šventes išmokome rašyti projektus, administruoti, vykdyti viešuosius pirkimus, tinkamai pildyti ataskaitas. Užaugome. Kas spėjo - čiupo didelius projektus: kas tvarkėsi bendruomenės pastatus, kas - gerino infrastruktūrą.

Šio laikotarpio iššūkiai dar didesni. Bendruomenės kaime turi užimti paslaugų, prekių nišą, kur verslas neina dėl per mažos rinkos, per mažų galimybių, o savivaldybei tai globoti - per dideli kaštai. Ir jei kaimo bendruomenė stipri, normaliai susitelkusi, turi gerų vadybinių gebėjimų, ji jau gali čia stoti ir bandyti imtis verslo. Yra puikių skandinaviškų dienos centrų senoliams ir vaikams pavyzdžių.

Manau, kad dalis bendruomenių bus pajėgios imtis ir socialinio verslumo projektų. Visi pavargo būti tik prašytojai. Galime ne tik uždirbti, bet ir dalytis.

Toks yra šiandieninis Lietuvos bendruomeninis kaimas - mes jau pasistiebėme. Kai kur klystame, kai kur neteisingai nusižiūrime idėjas: visi renka vaistažoles, visi spaudžia sultis. Bet nereikia konkuruoti vieniems su kitais. Yra nišų - turime kultūrinį, kulinarinį paveldą.

Kaime jau gera, gražu, keliai yra, gyvenvietės pasitvarkiusios, bet dabar reikia prikelti žmones, kad jie pradėtų galvoti, jog verta daryti bent minimalią paslaugų infrastruktūrą. Tačiau tam valstybei reikia sureguliuoti teisinę bazę. Amžina problema ir su higienos normomis. Gal mes patys prisikūrę baubų?

Galėtume aktyvinti savo kultūrinį paveldą, bet važiuojantis turistas turi ir kažkur nakvoti, ir kažkur pavalgyti. Dabartinės taisyklės yra vienodos ir smulkiam, ir labai dideliam. Į kaimus, regionus atvyksta pavieniai keliautojai, nėra nuolatinių srautų ir nėra nuolatinės ekonominės veiklos. Kai kur užsieniečiai gali gyventi ir už naktį mokėti 100 eurų, o kai kur - tik už 5 eurus. Esamomis sąlygomis mes niekada nieko neišvystysime. Kaip gali formuoti trauką, kai negalėsi išspręsti kitų punktų?

Kaip žmogus galėtų įsileisti kitą žmogų ir už nakvynę paimti tuos 5 eurus? Reiktų supaprastinti taisykles smulkiam verslui kaime plėtotis. Turi būti pajamų lubos, iki kurių veikla nebūtų laikoma nuolatiniu verslu. Tai turėtų veikti ir paslaugų lygmeniu. Kad žmonės tai galėtų daryti legaliai, o mes - juos reklamuoti. Kodėl nuvažiavęs į Vokietiją tu gali susimokėti ir sėsti prie bendro stalo su ūkininko šeima, pernakvoti? Laisvesnės sąlygos leistų išjudinti procesą ir čia.