Pomidorai yra jautrūs daugeliui ligų, kurias sukelia grybai, bakterijos ir virusai. Augimą taip pat gali sutrikdyti abiotiniai veiksniai: netinkamo tręšimo ir mitybinių elementų disbalansas bei nepalankios aplinkos sąlygos.

Atskirti infekcinių ligų požymius nuo neinfekcinių - viena iš svarbiausių užduočių prieš priimant teisingą sprendimą. Tiek ligas, tiek augimo sutrikimus dažniausiai parodo įvairūs specifiniai ar nespecifiniai lapų, stiebų, šaknų, vaisių pakitimai.

Dėl ligų ar nepalankių aplinkos sąlygų atsiranda įvairių lapų pakitimų: dėmių, tarpgyslinė nekrozė, jie pagelsta, deformuojasi, vysta. Lapai - pagrindiniai autotrofinių augalų mitybos organai, kurie vykdo fotosintezę, reguliuoja vandens apykaitą, aprūpina augalus deguonimi, atlieka šalinimo funkciją. Todėl bet kokie lapų pakitimai veikia derliaus mažėjimą, lėtesnį vaisių nokimą, prekinio derliaus praradimą.

Virusų sukelta žala

Virusų sukelti pažeidimai - viena iš sunkiausiai sprendžiamų problemų. Virusinių ligų požymiai įvairūs: mozaikos, lapų gelta, lapų ir vaisių deformacijos, augimo sutrikimas, chlorotinės ir nekrotinės dėmės. Požymius ir jų pasireiškimą lemia viruso padermės, aplinkos sąlygos, augalų rūšis ir netgi tai, kokiu augimo tarpsniu pakenkė virusas. Dažnai būna tiek įvairių simptomų, kad jie neatitinka įprasto aprašymo, reikia papildomų diagnostinių tyrimų.

Šiltnamiuose auginamose bulvinių šeimos daržovėse dažnai aptinkami virusai: Alfalfa mosaic alfamovirus, Cucumber mosaic cucumovirus, Capsicum mild mottle tobamovirus, Tomato mosaic tobamovirus, Potato Y potyvirus. Pastaruoju metu visuose Europos šiltnamiuose tapo svarbūs pomidorų virusai: Tomato spotted wilt tospovirus, Tomato yellow leaf curl begomovirus, Tomato chlorosis crinivirus, Pepino mosaic potexvirus. Padidėjęs virusų plitimas susijęs su sunkiai kontroliuojamais virusų nešiotojais kenkėjais Bemisia tabaci ir Frankliniella occidentalis.

Norint sumažinti virusų daromą žalą, labai svarbu žinoti, kurie virusai sukelia ligas ir kokie įmanomi perdavimo keliai. Be to, visi virusai gali būti pernešti daigų augavietėse, skiepijant, transportuojant.

Virusines ligas sunku kontroliuoti, todėl patiriami dideli derliaus nuostoliai. Kadangi nėra preparatų nuo virusinių ligų, visos priemonės turėtų būti skirtos infekcijos prevencijai. Svarbu vengti ir šalinti infekcijos šaltinius, efektyviai kontroliuoti ir eliminuoti virusų pernešėjus.

Labai svarbu sėti sveikas, sertifikuotas sėklas ar sodinti daigus. Sėklos termiškai apdorojamos arba veikiamos tam tikrais chemikalais. Reikėtų auginti veisles ir hibridus, turinčius genetinį atsparumą virusams (aprašuose žymima atitinkamais simboliais, pvz., Tm, TMV).

Kenkėjų - virusų pernešėjų - kontrolė vykdoma cheminėmis, biologinėmis ir fizikinėmis priemonėmis: naudojami specialūs insekticidiniai tinkleliai, šiltnamiai dalijami į atskiras kameras, sekcijas. Itin didelis dėmesys turi būti skiriamas ten, kur dauginama ir auginami daigai.

Virusinės ligos dažniausiai išplinta kontaktiniu būdu per užkrėstus įrankius, drabužius, rankas, pavyzdžiui, genint, rišant augalus, skinant vaisius, skiepijant, ligotiems augalams susilietus su sveikais, per ūglius. Kad augalai neužsikrėstų virusais, kurie plinta kontaktiniu būdu, labai svarbios higieninės priemonės. Virusų plitimą taip pat galima sumažinti augalų priežiūros darbus atliekant ta pačia kryptimi, eilėmis, pradedant technologinius veiksmus visada nuo to paties pradinio taško, kai darbuotojai visada dirba toje pačioje paskirtoje vietoje. Pastebėjus įtartinai augančius augalus, reikia kuo skubiau ištirti, nustatyti priežastį. Ligotus augalus būtina šalinti ir sunaikinti.

Pomidorų dėmėtojo vytulio virusas (Tomato Spotted Wilt Virus)

Smulkių, rudų, apvalių dėmių pirmiausia atsiranda augalo viršūnėje. Lapai gali vysti, o ligai progresuojant, pasidaro trapūs, atsiranda negyvų audinių (nekrotinių) dėmių. Kai kurių lapų lapkočiai gali būti su juodais dryželiais. Virusą platina tripsai.

Pomidorų mozaikos geltonasis (garbanojimosi) virusas (Tomato Yellow Leaf Curl Virus)

Sutrinka jaunų augalų augimas, lapai smulkesni negu įprastų augalų, chlorotiški. Virusą platina baltasparniai

Grybinės ir bakterinės ligos

Labai įvairūs grybinių ir bakterinių ligų simptomai ant pomidorų lapų: dėmės, pakitusi audinių spalva, lapai vysta, bet turi ir tam tikrų būdingų grybinės infekcijos bruožų - sukėlėjo sporofikacijos požymių.

Kekerinis puvinys (Botryotinia fuckeliana, anamorfa Botrytis cinerea)

Ant lapų, dažniausiai viršutinėje dalyje, atsiranda vandeninga V formos (trikampė) dėmė, kuri po 24-48 valandų apsineša pilku pelėsiu. Žiūrint per lupą, matyti grybo sporų telkinys, primenantis vynuogių kekes. Nuo mažiausio judesio sporos išplinta ore ir apkrečia kitas augalo dalis. Liga gali apimti visą lapą, lapkotį.

Dėmėtligė (Corynespora cassiicola, angl. Target Spot)

Ligai būdingos šviesiai rudos įvairaus dydžio dėmės su ryškiu apvadu ir koncentriškai išdėstytais apskritimais centre. Dėl panašių požymių galima supainioti su alternarioze.

Alternariozė (Alternaria solani)

Dažniau pažeidžiami apatiniai lapai, ant kurių atsiranda įvairios formos, rudų, koncentriškai rievėtų 0,5-1,0 cm skersmens dėmių. Joms susiliejus, lapai džiūsta, užsimezga mažiau ir smulkesni vaisiai. Užsikrečia greičiau, kai keletą valandų lapai būna sudrėkę ar nuolat drėkinami, pvz., sudarant rūką. Požymiai panašūs į Corynespora cassiicola grybo pažeidimus.

Rudoji dėmėtligė, kladosporiozė (Fulvia fulva arba Cladosporium fulvum)

Viršutinėje lapo pusėje atsiranda šviesiai žalsvų, vėliau gelstančių ir ruduojančių, 0,5-1,0 cm skersmens apskritų arba netaisyklingos formos dėmių. Apatinėje jų pusėje susidaro iš pradžių šviesiai pilkos, vėliau rudos lyg aksomas apnašos. Pažeisti lapai džiūsta ir nunyksta. Sergančių augalų derlius mažėja, vaisiai lėtai noksta. Infekcijai plisti palankios sąlygos, kai santykinė oro drėgmė yra 80 proc., o temperatūra 10-27 °C (optimali 22 °C)

Maras (fitoftorozė) (Phytophthora infestans)

Ant ligotų pomidorų lapų ir lapkočių atsiranda pailgų ruduojančių dėmių. Lapų gyslos juosta (charakteringa), lapai džiūsta. Esant didesnei kaip 75 proc. oro drėgmei ir 15-20 °C temperatūrai, ant pažeistų audinių susiformuoja pilkšvai baltas pelėsinis grybo apnašas. Maras labai greitai paplinta nuo pirminių židinių ir per keletą dienų didelis plotas augalų gali visai sudžiūti.

Miltligė (Oidium lycopersici, anamorfa Erysiphe sp.)

Baltas miltinis apnašas, iš pradžių kaip nedidelės dėmės, vėliau greitai susilieja ir apima didesnius lapo plotus. Stipriai pažeisti lapai ruduoja, džiūsta, nukrinta. Miltligei plisti palanki aukšta santykinė oro drėgmė, vidutinė temperatūra ir sumažėjęs šviesos intensyvumas. Infekcija greitai plinta per darbuotojų rankas.

Pomidorų bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. tomato)

Pirmiausiai ant apatinių lapų atsiranda vandeningų, gelsvai rudų, vėliau tamsėjančių, netaisyklingų, nedidelių (iki 3 mm skersmens) dėmelių su iškilusiu viduriu. Aplink jas susidaro gelsvai žalsvas apvadas. Dėmių vis daugėja ant viršutinių lapų. Ant stiebų ir lapkočių dėmės siauros, tamsiai žalios, pamažu ruduoja. Jeigu infekcija ankstyva, nubyra žiedai ir nesubrendę vaisiai. Kai bakterijos patenka ant visai išsiskleidusių žiedų, jie tampa sterilūs, todėl vaisiai neužsimezga.

Pomidorų bakterinis vėžys (Clavibacter michiganense subsp. michiganensis, sin. Corynebacterium michiganense subsp. michiganensis)

Iš pradžių tarp gyslų atsiranda netaisyklingos formos vandeningų dėmių, kurios vėliau ruduoja ir per 2-3 dienas nekrotizuojasi. Augalas vysta nuo viršūnės. Ligoti augalai per kelias dienas visai suglemba ir žūsta.

Abiotinių veiksnių sukelti pomidorų lapų pakitimai

Tokie lapų pakitimai atsiranda dėl nepalankių aplinkos veiksnių, kuriuos dažniausiai sukelia dideli temperatūros, drėgmės svyravimai, netaisyklingas pesticidų panaudojimas, maistinių elementų disbalansas.

Glifosato poveikis

Jauniausi viršūnės lapeliai reaguoja į glifosato poveikį - pagelsta (pradeda gelsti nuo lapo pagrindo), raitosi, ruduoja.

Edemos

Daugybė smulkių balkšvų įvairios formos plokštelinių darinių apatinėje lapo pusėje - dažnas sutrikimas dėl didelės drėgmės naktį.

Fiziologinis lapų sukimasis

Lapai susisuka į vamzdelį - per dideli drėgmės svyravimai, per sausas oras, esant stipriam apšvietimui. Kai kurių veislių pomidorai labai jautriai reaguoja į per stiprų apšvietimą, sausą orą, drėgmės stygių. Jauni lapeliai deformuojasi ir susisuka, kai trūksta mangano arba jis nepasisavinamas dėl šarminės grunto reakcijos (pH didesnis kaip 7) ir nepakankamo apšvietimo. Pertręšus azoto trąšomis arba kai trūksta vario, viršutiniai lapai užsiriečia į viršų, kai per mažai vandens - užsiriečia apatiniai. Kai trūksta vario - lapai tampa intensyviai melsvai žali, vėliau išsivysto lapų chlorozė, lapai praranda turgorą. Sutrinka atžalų augimas, augalai mažai žydi arba visai nežydi, silpnai vystosi šaknys.

Lapų deformacija

Dažnai lapai augalo viršūnėje išsikreipia dėl oro užterštumo, anglies monoksido pertekliaus, šildymo sutrikimo. Požymiai panašūs į herbicidų poveikį. Stipriai apnuodytų augalų vystymasis sutrinka, jie menkai arba visai nedera.

Mitybinių elementų trūkumo atsiradimo priežastys ir požymiai

Azoto (N) trūkumas

Atsiranda dėl nepakankamo azoto kiekio, išplovimo iš dirvos. Lapai tampa chlorotiški, gelsvi. Gyslos ir lapkočiai įgauna rausvą atspalvį. Seni lapai gelsta, linkę vysti, anksčiau sensta ir nunyksta. Jauni viršūnės lapai lieka žali, bet linkę smulkėti. Augalas mažai šakojasi, stiebas plonas, trapus, lėčiau auga. Kekėje vaisių mažai, jie smulkūs. Šaknys ruduoja, nyksta. Silpni augalai linkę daugiau sirgti.

Fosforo (P) trūkumas

Atsiranda dėl blogo drenažo, žemos dirvos temperatūros, silpnos šaknų sistemos. Požymiai įvairūs. Nekrotinės dėmės ant lapų - tipiškas požymis. Jauni lapai tamsiai žali su melsvai pilku atspalviu. Stiebas, lapkočiai, lapo apatinė pusė tampa ryškiai raudonai violetiška. Senesni lapai gelsta, susisuka. Stiebas plonas, augalai silpniau auga, vystosi, žydi, žiedai ir užuomazgos byra, mažiau dera, lėčiau noksta vaisiai.

Kalio (K) trūkumas

Augalininkystė Kalio pradeda trūkti dirvoje, kai per didelis kiekis azoto, ypač amoniakinio. Sulėtėja augimas, stiebas sumedėja, šaknys vystosi silpnai. Blogai vystosi ir krenta vaisių užuomazgos. Vaisiai dėmėti, noksta netolygiai, išsikraipiusių formų, juose būna tuštumų, ne tokie rūgštūs ir aromatingi. Lapai tamsiai žali ar melsvai žali, audiniai nekrotizuojasi, pasidaro dėmėti, lapo pakraščiai tampa gelsvai rudi ir apdžiūsta, lapalakščiai susiraito į viršų.

Kalcio (Ca) trūkumas

Kalcio trūkumą skatina didelė druskų koncentracija substrate ir vandens trūkumas saulėtu metu, taip pat per didelis amonio azoto ir kalio kiekis substrate. Ryškiausias požymis - juodos dėmės vaisiaus viršūnėje (viršūninis vaisių puvinys). Lapų nykimą skatina drėgnas, apsiniaukęs oras, kai kalcio mobilumas augale labai mažas. Lapų audiniai nuo pagrindo paruduoja, džiūsta, lapelių krašteliai užsiriečia į viršų ir tampa pilkai žali. Dėl nuolatinio kalcio trūkumo augalai labiau linkę sirgti vytuliu ir šaknų puviniais.

Magnio (Mg) trūkumas

Galimas rūgščiose dirvose, kai dirvoje mažai magnio, nesubalansuotas tręšimas (per didelis kalio ir azoto kiekis), silpnas apšvietimas, per mažai vandens, per aukšta temperatūra. Magnio trūkumą rodo lapuose atsirandanti tarpgyslinė chlorozė, pereinanti į nekrozę - gyslos lieka žalios, tarpgysliai gelsta, o vėliau ir ruduoja. Požymiai ryškesni ant apatinių lapų ir eina iš apačios į viršų. Magnio trūkumas primena kalio trūkumą - lapo pakraščiai tampa gelsvai rudi ir apdžiūsta, lapalakščiai susiraito. Mažėja derlingumas.

Sieros (S) trūkumas

Gana retai pasitaiko. Lapai gelsta, tik kur ne kur lieka žalių audinių. Gyslos, lapkočiai ir stiebas pasidaro rausvai rudi. Sieros trūkumo požymiai primena azoto trūkumo požymius, tačiau gelsta ir jaunesni lapai (azoto trūkumo atveju labiau gelsta apatiniai lapai).

Cinko (Zn) trūkumas

Retai pasitaiko. Atsiranda tarpgyslinė nekrozė. Lapai, ypač jauni, labai smulkūs, apmiršta, sutrinka ūglių ir tarpubamblių augimas, augalai tampa žemaūgiai, nustoja augti.

Mangano (Mn) trūkumas

Per daug šarminis gruntas (pH > 7), silpnas apšvietimas. Daugiau pasireiškia ant jaunų lapų. Atsiranda neryški tarpgyslinė nekrozė - šiek tiek primena geležies trūkumą. Jauni lapeliai susisuka, deformuojasi. Lapai įgana rausvą metalinį blizgesį. Pažeidžiami arba visai nesivysto žiedai, žiedų ir vaisių užuomazgos byra.

Boro (B) trūkumas

Atsiradimo priežastys - boras sunkiai transportuojamas augalo floemoje. Nekokybiškas laistymo vanduo, šarminė grunto reakcija (pH > 7), silpnas apšvietimas. Simptomai - nyksta viršūniniai pumpurai, krenta vaisių užuomazgos, silpnai vystosi šaknys, lapai ir stiebai pasidaro trapūs, vaisiai išsikraipę su pilkai rudomis kamštinėmis dėmėmis. Sulėtėja bendras augimas, nedidelė tarpgyslinė nekrozė, nyksta lapai.

Molibdeno (Mo) trūkumas

Priežastys - per rūgšti dirva (pH < 6,5), maža fosforo ir per didelė geležies koncentracija dirvoje. Ankstyvas molibdeno trūkumo simptomas yra bendra chlorozė, panaši į azoto trūkumą, bet paprastai lapų apačia nebūna rausva. Daugiau pasireiškia ant jaunų lapų - gelsta ir riečiasi į viršų pirma ir antra pora tikrųjų lapelių. Kiti lapai išsigaubia, tampa taškuoti, vėliau atsiranda ištisinė tarpgyslinė chlorozė. Esant didelei molibdeno koncentracijai, pasireiškia savitas toksiškumo simptomas - lapai tampa oranžiniai.

Vario (Cu) trūkumas

Pasitaiko retai. Lapai intensyviai melsvai žali, lapų kraštai riečiasi į viršų, deformuojasi, vėliau išsivysto lapų chlorozė, lapai praranda turgorą. Sutrinka atžalų augimas, augalai mažai žydi arba visai nežydi, silpnai vystosi šaknys.

Geležies (Fe) trūkumas

Dažniausiai atsiranda priesmėlio dirvose, kai kalcinuota molinga dirva, bloga šaknų aeracija (šaknys pernelyg ilgai veikiamos perteklinės drėgmės, įmirkusios), per dideli kalcio, mangano, cinko kiekiai. Lapų audiniai nuo pagrindo tarp gyslų gelsta, lieka žalia tik pagrindinė gysla. Sulėtėjęs augalo augimas, nebesiformuoja žiedai.