Norintieji pasinaudoti Europos Sąjungos parama susiduria su specifine paramos dokumentų rengimo procedūra. Netinkamai užpildžius reikalingas formas, geriausiu atveju gali tekti teikti papildomus paaiškinimus, o blogiausiu – paraiška bus atmesta dėl jos trūkumų. Todėl dažnas ūkininkas naudojasi projektų rengėjų paslaugomis. Ką reikia žinoti naudojantis projektų rengėjų paslaugomis ir sudarant su jais sutartis?

Skubėdami ar per neapdairumą agroverslo atstovai dažnai atidžiau neįvertina su projektų rengėjais sudarytų sutarčių sąlygų, todėl vėliau kyla konfliktų.

Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Be to, Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, reiškiantis, kad šalys, sudarydamos sutartis, turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jei tik jos neprieštarauja įstatymams, moralei ir viešajai tvarkai. Jeigu šalių sudarytos sutarties sąlygos neprieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, dėl sutarties įsipareigojimų, kainos ir apmokėjimo turi būti sprendžiama taip, kaip nurodyta šalių sudarytoje sutartyje.

Praktikoje pastebėta, kad daugiausia neaiškumų ir ginčų tarp paramos gavėjų ir projektų rengėjų iškyla dėl sutarties sąlygų, susijusių su dviem aspektais:

• su projekto rengėjo įsipareigojimų turiniu (t. y. dėl ko konkrečiai susitarta su projektų rengėju);
• su apmokėjimo projekto rengėjui už suteiktas paslaugas tvarka.

Tapatūs sutarčių standartai

Neretai klaidingai galvojama, kad ūkininkus, kaip fizinius asmenis, sudariusius konsultavimo sutartis su projektų rengėjais (verslininkais), turėtų ginti vartotojų teises saugantys teisės aktai. Pavyzdžiui, įsivaizduojama, kad, kilus ginčui su paramos rengėju, ūkininkas, tarsi silpnesnė sutartinių santykių šalis, galės nesunkiai teisme panaikinti individualiai su juo neaptartas, jo nuomone, nesąžiningas sutarties sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad nors ūkininkas yra fizinis asmuo, tuo atveju, kai jis sudaro prekių ar paslaugų įsigijimo sutartį, tokios sutarties tinkamam kvalifikavimui būtina nustatyti, kokiu tikslu prekės ar paslaugos yra įsigytos – ūkinei veiklai ar asmeniniams poreikiams tenkinti. Jeigu ūkininkas įsigyja prekes ar paslaugas su jo vykdoma ūkininkavimo veikla susijusiu tikslu, jis negali būti laikomas vartotoju – todėl ūkininkams netaikomos vartotojų teises ginančios teisės normos.

Vadinasi, ūkininkai, sudarydami sutartis su projektų rengėjais dėl paraiškos dokumentų paruošimo bei konsultavimo ir taip siekdami gauti ES paramą žemės ūkio veiklai plėtoti, nebus laikomi vartotojais (silpnesniąja sutarties šalimi). Kaip ir kitiems verslininkams ar juridiniams asmenims, ūkininkams sudarant sutartis keliami vienodi atidumo ir rūpestingumo standartai – būdami lygiavertės sutartinių santykių šalys, ūkininkai prisiima visą dėl jiems mažiau palankių sutarties sąlygų atsiradusią riziką. Tad ginčo su projektų rengėju atveju ūkininkas turi žinoti, kad jis negalės gintis teiginiu, jog nežinojo ar negalėjo žinoti sutartyje aiškiai nurodytų, tačiau su juo atskirai neaptartų jam nepalankių nuostatų.

Rengėjai sėkmės negarantuoja

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ginčus, kilusius dėl sutarčių su paramos projektų rengėjais, yra pasisakęs, kad pagal savo pobūdį tokios sutartys priskirtinos atlygintinų paslaugų sutarčių rūšiai. Remiantis Civilinio kodekso 6.716 straipsnio 1 dalimi, paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitas paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

Pagrindinis požymis, apibūdinantis atlygintinų paslaugų sritį, yra paslaugų teikėjo pareiga dėti reikiamo rūpestingumo, dėmesingumo, atidumo pastangas, kad teikiamos paslaugos geriausiai atitiktų kliento interesus. Tačiau svarbu pabrėžti, kad klientų interesų prioriteto principas nereiškia, kad paslaugų teikėjas yra įsipareigojęs pasiekti kliento norimą konkretų rezultatą.

Vadinasi, jei nesusitarta kitaip, paramos rengėjas ūkininkui įsipareigoja dėti didžiausias pastangas, teikdamas sutartyje nurodytas paslaugas, pavyzdžiui, pildydamas paraiškos dokumentus paramai gauti ar teikdamas konsultacijas. Nacionalinei mokėjimo agentūrai atmetus paruoštą paramos paraišką, jis atsakys tik už savo nerūpestingą veiklą (pavyzdžiui, jeigu užpildė paraišką neprofesionaliai, neatidžiai), bet ne už tai, kad nebuvo pasiektas konkretus rezultatas (patvirtinta paramos paraiška), nes tokios pareigos jis ir neturėjo. Paramos rengėjas tik tada atsakys už nepasiektą konkretų galutinį rezultatą, jeigu tai bus įrašyta sutartyje.

Sėkmės mokestis

Sutartyse su projektų rengėjais atlyginimas paprastai nustatomas dviem būdais: fiksuotu dydžiu arba procentine išraiška nuo skirtos paramos sumos (vadinamasis sėkmės mokestis). Toje pačioje sutartyje gali būti numatyti ir abu atsiskaitymo būdai, pavyzdžiui, nurodoma, jog fiksuotas dydis yra mokamas už paraiškos dokumento parengimą, o papildomas procentinis sėkmės mokestis bus mokamas tuo atveju, jeigu asmeniui bus suteikta parama.

Pažymėtina, jog tokia praktika yra visiškai teisėta – susitarimai dėl sėkmės mokesčio yra naudojami tarp verslo subjektų, ir tai yra viena iš anksčiau minėto sutarties laisvės principo apraiškų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje byloje yra nurodęs, jog paslaugų teikėjui ir klientui nedraudžiama susitarti taip, kad paslaugų teikėjas būtų papildomai skatinamas siekti konkretaus rezultato, mainais jam pasiūlant vadinamąjį sėkmės mokestį. Pasak teismo, tai, kad sutartyje yra numatytas su konkrečiu rezultatu (pavyzdžiui, paramos skyrimu) susietas sėkmės mokestis, nereiškia, jog keičiasi paslaugų teikėjo įsipareigojimų pobūdis – projektų rengėjas ir toliau įsipareigoja maksimaliomis pastangomis teikti paslaugas, tačiau teisę į sėkmės mokestį jis įgyja tik tada, kai yra pasiekiamas sutartyje nurodytas rezultatas.

Numatant sėkmės mokestį projekto rengėjui, sutartyje turėtų būti aptartas ne tik procentinis tokio atlyginimo dydis, bet ir teisės į sėkmės mokestį atsiradimo momentas. Būtina atkreipti dėmesį, ar sėkmės mokestis yra siejamas su faktiniu paramos išmokėjimu, ar su kompetentingos institucijos sprendimo suteikti paramą priėmimu (pastaroji taisyklė praktikoje taikoma dažniau). Štai vienoje byloje paramos gavėjas tvirtino, kad jis neturi projekto rengėjui sumokėti sėkmės mokesčio, kadangi parama jam faktiškai išmokėta nebuvo. Teismas, įvertinęs sutarties tekstą, nurodė, kad šalys susitarė sėkmės mokestį susieti su sprendimo suteikti finansinę paramą priėmimu. Todėl, esant situacijai, kai minėtas sprendimas buvo priimtas, tačiau vėliau dėl paties paramos gavėjo netinkamų veiksmų lėšas buvo atsisakyta išmokėti, projektų rengėjui vis tiek priklauso sutarto dydžio sėkmės mokestis.

Sėkmės mokesčio mokėjimo momentas sutartyje turi būti nurodytas aiškiai ir nedviprasmiškai. Priešingu atveju nepakankamai apibrėžta sutarties nuostata (pavyzdžiui, abstraktus pasakymas, kad sėkmės mokestis mokėtinas „gavus paramą“) gali ateityje sukelti ginčą, kurio turinį turės aiškintis teismas.

Kiti sėkmės mokesčio atvejai

Pasitaiko situacijų, kai projektų rengėjų paruoštus paraiškos dokumentus NMA atmeta, bet po to ūkininkai, patys sėkmingai ištaisę nurodytus trūkumus, galiausiai sulaukia paramos.

Atkreiptinas dėmesys, kad vien tas faktas, jog NMA nepriėmė tarpininkų parengtų dokumentų, savaime nereiškia, kad projekto rengėjui neturi būti mokamas sėkmės mokestis. Teismų praktikoje pasisakoma, jog sėkmės mokesčio susiejimas su tam tikro tikslo pasiekimu (ES struktūrinių fondų paramos suteikimu) reiškia, kad paslaugų teikėjas, suteikęs pagrindinę dalį sutartyje numatytų paslaugų, turi teisę gauti sėkmės mokesčio dalį, proporcingą jo suteiktų paslaugų daliai. Teismų vertinimu, projekto rengėjas galėtų pretenduoti į visą sutartą sėkmės mokestį tik tuomet, jeigu būtų tinkamai suteikęs visas sutartyje nurodytas paslaugas ir NMA būtų priėmusi teigiamą sprendimą suteikti paramą.

Vadinasi, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl sėkmės mokesčio mokėjimo ir galimo jo dydžio, turi būti įvertinama aplinkybė, kokia dalimi projekto rengėjas prisidėjo prie galutinio rezultato – paramos suteikimo.

Taip pat pažymėtina, jog projekto rengėjas neatsako už tai, kad paramos gavėjas patyrė papildomų išlaidų, jeigu jos nėra susijusios su projekto rengėjo teiktų paslaugų kokybe. Štai vienoje byloje paramą gavęs asmuo argumentavo, kad projekto rengėjui mokamas sėkmės mokestis turėtų būti mažintinas atitinkamai jo patirtų nenumatytų išlaidų sumai, nes tam, kad pasiektų galutinį rezultatą (gautų paramą), paramos gavėjas buvo priverstas teisme ginčyti NMA sprendimą, dėl to patyrė neplanuotų teisinių išlaidų. Teismas nurodė, jog teisė į sėkmės mokestį priklauso nuo projekto rengėjų suteiktų paslaugų kokybės, tinkamumo ir kompetentingų institucijų sprendimo, o ne nuo paramos gavėjo veiklos ar gautos ekonominės naudos dydžio. Todėl papildomos paramos gavėjo išlaidos, patirtos dėl jo paties apsisprendimo ginčyti NMA sprendimą, negali būti išskaičiuotos iš sėkmės mokesčio dydžio.

Taigi, sudarydami sutartis su projektų rengėjais, paramos gavėjai kartu prisiima naujus sutartinius įsipareigojimus, kurių privalės laikytis ateityje. Todėl paramos siekiantys asmenys (tiek fiziniai, tiek juridiniai), prieš pasirašydami sutartis su projektų rengėjais, turėtų atidžiau susipažinti su tokių sutarčių turiniu, o geriausiai – aktyviai derėtis dėl jiems palankesnių sąlygų.