Varėnos rajono pakraštyje, Krivilių kaime ūkininkaujantis Rimas Tamulevičius tvarkosi nedideliame ūkyje - dirba pusšimtį hektarų žemės ir augina keliolika galvijų, iš kurių trys melžiamos karvės. Smulkus ūkininkas dirba daug, tačiau pelno iš tokio triūso mažoka. Ypač sunkūs pastarieji dveji metai, kai ir pieno, ir mėsos kainos kritusios.

Rimas moka pasijuokti pats iš savęs ir tikina, kad tokio durniaus daugiau visoje Lietuvoje turbūt nėra. „Gyvename gyvenvietėje, labai ankštai. Nesinori nei pačiam uostyti mėšlo, nei kad kaimynui smirdėtų. Tad su karučiu kasdien mėšlą išvežu - maždaug 60 m atstumu nuo tvarto iki pastatytos priekabos. Per metus sulaužau du karučius, per sezoną pervežu 100 tonų mėšlo!" - pasakoja ūkininkas, kol kas dar turįs sveikatos tokiems darbams nudirbti, bet skaudanti nugara pastaruoju metu vis priverčia susimąstyti, ar nepervertina savo jėgų.

„Dirbu kaip caro laikais, tokiame amžiuje jau nereikėtų tiek dirbti. Ankštame tvarte vaikštau labirintais, kol pašeriu gyvulius, paskui kol mėšlą išvežu. O žmonės aplinkui visi tarsi pakvaišo: vienam mėšlas smirdi, kitas pamato, kad iš priekabos koks lašas srutų ant žemės nulašėjo, iš karto skundžia, tuoj pareigūnai tikrinti atvažiuoja", - kasdienius rūpesčius dėsto ūkininkas.

Perdirbėjai baigia numauti paskutines kelnes

Karves Rimas pats melžia rankomis. Sako, neverta dėl kelių karvių pieno melžimo aparato pirkti, nes kol jį išplauni... paprasčiau viską rankomis susitvarkyti. Melžti jis moka nuo mažens, kai tekdavo pavaduoti mamą ūkio darbuose, ir jokio komplekso, neva moterišką darbą dirba, nejaučia. Žmona Asta darbuojasi parduotuvėje, tad Rimas supranta - negali jo moteris pirkėjams dvelkti tvartu, todėl ją nuo „mėšlinų" rūpesčių išvaduoja. „Jeigu būtų normalios pieno supirkimo kainos, tai čia klestėtume. Kažkada juk laikydavome 5 ar 6 melžiamas karves, už pieną paimdavome 1 500 litų per mėnesį - tai svariai pasijusdavo", - geresnius laikus mena ūkininkas. Jo skaičiavimu, normali pieno kaina būtų bent jau 20 euro centų už kilogramą. Dar gerai, kad pieno surinkimo punktas kaime yra, nes smulkiesiems augintojams tai kone vienintelė galimybė realizuoti produkciją.

Paklaustas, ar negalvoja apie pieno perdirbimą ūkyje, Rimas atsako, kad apie sūrių gamybą būtų galima svarstyti tik tuomet, jei gyventų arčiau Vilniaus - bent jau tokiu atstumu kaip iki Varėnos. „Na, o Varėna juk didelis kaimas, visi visko savo turi, nelabai tuos sūrius pirktų", - sako ūkininkas. Taip teigti jį verčia ir patirtis - kažkada žmona slėgė sūrius, Rimas veždavo juos parduoti, bet realizacija vykdavo vangokai.

Anksčiau dar ir kiaulių laikydavo, o dabar jų tvarte nebeliko: atsisakyti šių gyvulių privertė kiaulių maras. „Iš pradžių atrodė, kad be kiaulių gyventi nemokame. Bet įpratome kalakutų, vištų užsiauginti, kokį veršiuką mėsai pasipjauname. Kai pagalvoji, tai dar sveikiau negu kiauliena", - privalumų priverstiniuose pokyčiuose bando ieškoti ūkininkas.

Pasak Rimo, per pastaruosius dvejus metus ūkio pelningumas labai smuko: ir pieno kainos krito, ir gyvuliai atpigo. „Dabar už pieną jau nebeuždirbu nė tiek, kad bent „Sodros" mokesčius susimokėčiau", - apgailestauja ūkininkas, už pieno kilogramą dabar gaunantis 10,06 euro cento. Planuotų Rimas daugiau mėsinių galvijų laikyti, bet su jais irgi bėda - tvarte vietos maža. Be to, mėsos kainos tokios, kad sunku tikėtis iš mėsinės galvijininkystės prasigyventi.

„Jautį anksčiau po 6 Lt už kilogramą gyvo svorio parduodavau. Dabar 1,5 euro/ kg jei gauni, tai labai gerai. Bet čia jau už labai gražų jautuką tokių pinigų gali tikėtis. Šiemet pardaviau šešis galvijus: 1,40 euro/kg kaina, ir viskas, daugiau nė nesitikėk", - sako Rimas. Jo skaičiavimu, kaina už galviją turėtų būti bent 2 eurai/kg.  Be pieninių karvių, ūkyje dar auginami mėsiniai galvijai - limuzinai, simentaliai, angusai. Jautukus augina iki 800 kg svorio - tokiam pasiekti prireikia dvejų metų. „Greičiau nupenėti gyvulių neišeina. Juk tik natūraliais, ūkyje paruoštais pašarais juos šeriame", - sako ūkininkas.

Anksčiau Rimas dar dirbo valstybinėje įmonėje - apsaugininku, budėdavo kas ketvirtą parą. Tada finansiškai būdavo kur kas lengviau - ūkis duodavo svarų priedą prie atlyginimo. Iš kitos pusės, valdiškas darbas neskatino visomis išgalėmis plėsti ūkį, nes tiesiog nebuvo tam reikalo. Tačiau prieš kelerius metus Rimą iš darbo atleido. „Kad būtų prieš dešimt metų mane atleidę, tai dabar tikrai kitoks ūkis būtų buvęs. Iš pradžių tarsi juokais žaidėme su žemės ūkiu, nes turėjome kitus darbus, atrodė, taip bus visada", - iš dabartinės perspektyvos savo kelią vertina Rimas.

Nesivaiko naujos technikos

Ūkininko kieme - stebėtinai švaru, visi kampeliai iššlavinėti, žolė nupjauta, gėlynai laukia vasarinių gėlių - pastarosiomis taip pat daugiausia Rimas rūpinasi. Jis sako negalįs ramiai kambaryje nusėdėti, jei mato, kad žolė jau per aukšta užaugo ar gėlės nelaistytos. Prieš kelerius metus renovuotas ir apšiltintas „alytukas" dabar sunkiai atpažįstamas - pakeitęs ir formas, ir spalvas. Rimas neslepia, kad jam visada norėjosi gyventi gražiai.

„Dėl technikos niekada nesiplėšydavau - mano kiti prioritetai. Niekada nesvajojau, kad štai naujutėlis traktorius stovi šalia suklypusio namo. Pirmiausia norisi gražiai gyventi, patogiai buitį susitvarkyti. Aišku, norėtųsi dirbti su vakarietiška technika, bet kad kol kas nematau tokių galimybių", - kuklų savo technikos kiemą veda aprodyti Rimas. Jis tik kartą, 2007-2013 m. laikotarpiu, sudalyvavo jaunojo ūkininko programoje, pagal projektą nusipirko traktorių Belarus 952 ir kelis smulkius žemės dirbimo padargus. Dabar jo ūkyje yra du Belarus traktoriai (vienas iš jų senukas, 1989-ųjų gamybos), ir žemdirbys jais patenkintas. „Jei dar taip nedulkėtų kabinoje ir amortizacija geresnė būtų, tai iš viso puikūs traktoriai", - neišlepintas komforto tvirtina ūkininkas.

Savo kombaino Rimas neturi - atėjus javapjūtei, jį nuomoja iš kitų ūkininkų. Tarp kitko, Krivilių kaimas išsiskiria iš kitų čia gyvenančių ūkininkų gausa - tuo abejoti neleidžia vos ne kiekviename kieme išrikiuota technika. „Stambesnių ūkininkų, kurie dirba per 50 ha žemės, daugiau kaip dešimt tikrai bus, o smulkesnių daugiau negu dvidešimt mūsų kaime galima suskaičiuoti. Taip pat ir Krivilių žemės ūkio bendrovė stipri. Žodžiu, absoliučiai žemdirbiškas kraštas", - savo kaimu didžiuojasi Rimas.

Taigi iš gausaus kolegų būrio visuomet atsiranda galinčių pagelbėti su technika. „Atiduoti 8 000 litų už nukūlimą - skaudu. Bet aš skaičiuoju, kad geriau 2 jaučius atiduoti už nukūlimą, bet nervus pataupyti", - vis dar litais viską vertinti įpratęs ūkininkas. Jis svarsto taip: geram kombainui įsigyti lėšų nėra, o pirkti šlamštą ir vėliau po juo gulėti bei remontuoti - nesąmonė. „Šienainio ritinių presą irgi samdau. Yra kaip yra, visos reikalingos technikos neįmanoma tokiame nedideliame ūkyje turėti", - su esama padėtimi susitaikęs Rimas.

Nusiteikęs prieš pertręšimą

Ūkio buhalteriją tvarko Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Varėnos r. biuro specialistai. Biuro vadovas, augalininkystės konsultantas Audrius Stoškus daug padeda konsultuodamas agronominiais klausimais. Iš pusšimčio Rimo valdomos žemės 10 ha užima pievos, o 40 ha auginami grikiai, avižos, žirniai, kviečiai, kvietrugiai.

„Paprasta aritmetika: skaičiuojant, kad vidutinis derlius išeina po 3 tonas iš hektaro, iš viso prikuliu 120 tonų. Grūdus nuvežti reikia į Alytų, tai užima 2,5 valandos, ir dar 10-12 valandų eilėse atstovėti", - kasmetinius javapjūtės rūpesčius dėsto Rimas. Visą derlių jis parduoda tiesiai nuo kombaino, sandėlių neturi. Tiesa, tolėliau už kaimo jis turi nupirkęs vieną didelį pastatą, nori ten perkelti visą ūkio bazę, bet viskam reikia nemažai pinigų, todėl konkreti darbų pabaiga dar nenumatyta.

Pernykščius metus, kai kvietrugių byrėjo po 4 t/ha, ūkininkas vadina stebuklingais, bet tokie pasitaiko tik kartą per penkerius metus ar dar rečiau. Šiaip nederlingose Varėnos r. žemėse derliai nebūna gausūs. Juolab, kad labai „penėti" augalus trąšomis Rimui nepatinka - tada grūdas užauga kažkoks netikras, tarsi išpūstas. Iš tokių miltų iškepto pyrago nė valgyti nenorįs. Jo ūkyje augalai auginami natūraliai, tręšiama nedaug, augalų apsaugos produktais taip pat nepiktnaudžiaujama.

„Mano užauginti kviečiai smulkesni, skurdukai, bet tai tikri grūdai. Aš prieš perdėtą javų purškimą pesticidais, o jei dar prieš kūlimą kiti nupurškia glifosatais - čia iš viso kažkoks iškrypimas", - piktinasi žemdirbys. Nors ir visa širdimi pritaria natūraliajai žemdirbystei, tačiau ūkininkauti grynai ekologiškai nesiryžta. Pasak ūkininko, norint plėtoti ekologinį ūkį, reikėtų daugiau žemės ir geresnės technikos. „Kitaip liksi be grūdų, jovalas laukuose gausis. Matęs aš tų ekologinių laukų kaimynystėje. Iš pradžių lyg ir gražiai atrodo pasėliai, bet jau nuimant derlių... Kažkokia lietuviška medvilnė..." - tarsteli Rimas.

Didžiuojasi stipria bendruomene

Jiedu su žmona, sūnūs Žilvinas, Šarūnas, Titas ir uošvis - štai ir visa darbo jėga ūkyje. Du vyresnieji vaikai jau baigę mokslus, dirba Vilniuje. „Į ūkį per prievartą jų netraukiu. Tegul pirma pavaiko svetimi", - šypteli Rimas džiaugdamasis bent tuo, kad vyresnėliai ištaiko grįžti namo per darbymečius. Jaunėlis Titas dar šeštokas, tad kol kas nežinia, ar perims tėvų puoselėjamą ūkį. Tačiau tėtis džiaugiasi, kad berniukas jau noriai šienauja kieme žolę traktorine žoliapjove - galbūt išaugs į tikrą pagalbininką.

„Kaime dabar žmonės kitokie, aptingę, net bulvių nepasisodina, o kam - visko parduotuvėje yra. Tokio požiūrio valdžia išmokė, kuriai „pašalpiniai" parankesni. Jei būtų mano valia, tai skirčiau pašalpą tik tokiems, kurie patys stengiasi, kažką auginasi, dirba namuose", - griežtai nusiteikęs Rimas. Kažkada jis bandė eiti į politiką, tačiau tos duonos sakosi jau atsikandęs: tai ne jam, pripratusiam prie konkrečių darbų, o ne prie nesibaigiančių kalbų. „Kas iš tų gražių kalbų, kuriomis nieko nepasakoma ir po kurių niekas nepasikeičia? Valdžioje pasigendu ūkiškų žmonių, racionalaus, praktiško požiūrio į problemas, - sako ūkininkas.- Valdžios žmonės niekuo nesiskiria nuo mūsų, paprastų žmonių, ir nėra ko jų bijoti. Važiuoju visur, kur tik reikia ginti Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos interesus."

Rimas didžiuojasi tuo, kad Krivilių kaime susiformavusi labai stipri bendruomenė, vadovaujama ūkininkės Genės Ramaškienės: įsirengė savo būstą, pirtį, sutvarkė paplūdimį. Pastarąjį įrengiant reikėjo savų lėšų susimesti 30 tūkst. litų - viskas buvo greitai surinkta, daugiausia ūkininkai susimetė.

Dabartinis bendruomenės rūpestis - protestas prieš didžiulį paukštyno kompleksą, kuris išdygo visai netoliese. „Dėl paukštyno skleidžiamų kvapų neišvengiamai kris namų kaina, nekalbant jau apie tai, kad patiems gyventi smarvėje nemalonu. O jei koks paukščių maras vėl užeis, tuoj uždraus mums sodybose paukščius auginti", - pasipriešinimą didelėms investicijoms argumentuoja žemdirbys, neslėpdamas liūdesio, kad paukštynas suskaldė kaimo gyventojus į priešingas stovyklas.

Taip ir gyvena Rimas Tamulevičius - daug dirbdamas ir vis sunkiau sudurdamas galą su galu. Nenori jis milijonų, pakaktų tiek, kad galėtų ramiai laukti rytojaus. „Daug pinigų turėti - irgi blogai, jie gadina žmogų. Akys tada visko nori, ir tie pinigai greičiau išeina", - guodžia save ūkininkas sena išmintimi, kuria realybėje įsitikinti jam dar neteko.