Žalinimo reikalavimai skatina plėsti pupinių augalų plotus ir tobulinti auginimo technologijas. Pernai tai akivaizdžiai išryškėjo pasėlių struktūroje – žirnių plotai padvigubėjo, pupų – patrigubėjo. Kokia šių augalų auginimo specifika?

Derlingiausių lygumų regionų augalininkystės ūkiai pastarąjį dešimtmetį didino rapsų ir kviečių plotus – tai buvo pelningiausi augalai, nes jų auginimo technologijos nuodugniai ištirtos ir vis dar tobulinamos. Tačiau jau patyrėme, kokia dviejų rūšių augalų – žieminių ar vasarinių kviečių ir rapsų – sėjomainos „nauda“. Dažnas tų pačių augalų grįžimas į tą patį lauką, atsėliavimas skatina žaladarių plitimą, o tų pačių augalų apsaugos produktų naudojimo pasekmė – piktžolių ir kenkėjų prisitaikymas ir rezistentiškumas. Siekiant išauginti kuo didesnį derlių, tenka naudoti vis daugiau ir įvairesnių pesticidų.

Javų pasėlius būtina apdoroti vis sudėtingesnės cheminės sudėties herbicidais, kad jie naikintų ne tik dviskiltes, bet ir vienaskiltes piktžoles – juk retame ūkyje nėra varpiniuose javuose išplitusių vienaskilčių piktžolių: dirvinių smilguolių ar tuščiųjų avižų.

Rapsuose geometrine progresija plinta kenkėjai, ypač žiedinukai, kurie vasarinius rapsus beveik visiškai okupavo. Nepakanka 2–3 purškimų insekticidais, kai kurie ūkininkai, keisdami vis kitos sudėties insekticidus, jais purškia 4–5 kartus. Įvertinę ilgą vasarinių rapsų butonizacijos–žydėjimo laikotarpį, sudėtingas tuo laiku insekticidų naudojimo sąlygas (siekiant apsaugoti bites) ir vis didėjantį žiedinukų rezistentiškumą, šiais metais apie 70 proc. žemdirbių iš viso atsisakė auginti vasarinius rapsus.

Intensyvus kviečių ir rapsų tręšimas iškreipė dirvožemio savireguliacijos procesus. Dėl mineralinių trąšų naudojimo pagreitėja organinių medžiagų mineralizacija, todėl mažėja dirvožemio humusingumas.

Racionalios sėjomainos planavimas yra vienas iš svarbiausių ūkininkavimo sėkmės pagrindų. Tačiau pagrindinis žemdirbių tikslas – pridėtinės vertės kūrimas, todėl ne visada atsižvelgiama į racionalios sėjomainos taikymą.

Kokie augalai kaupia azotą?

Žalinimo išmokų reikalavimai – išskirti 5 proc. ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių (EASV) – paskatino plėsti pupinių plotus arba laikyti pūdymus. Žemdirbiai prie to greitai prisitaikė. Pūdymo 1 ha atitinka 1 ha EASV, o 1 ha azotą kaupiančių pupinių augalų atitinka tik 0,7 ha EASV plotų, todėl jais tenka apsėti 7 procentus plotų.

Žalinimo reikalavimus atitinkantys azotą kaupiantys augalai pagal Žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų klasifikatorių – tai II grupei priskirti vienamečiai (pupos, pupuolės, pupelės, vikiai, žirniai, lęšiai) ir III grupei priskirti daugiamečiai (dobilai, esparcetai, liucernos, garždeniai, ožiarūčiai, seradėlės, žolinių ir azotą kaupiančių augalų mišiniai).

Tačiau reikia nepamiršti, kad, siekiant, jog vienamečių pupinių augalų pasėliai pagal žalinimo reikalavimus atitiktų ekologiniu atžvilgiu svarbias vietoves (EASV), po jų turi būti pasėti žieminiai augalai iki einamųjų metų lapkričio 1 d. arba išlaikytos ražienos iki einamųjų metų gruodžio 15 dienos.

Pupos ar žirniai

Praėjusieji metai parodė, kad žemdirbiams priimtinesnis žalinimo reikalavimų įgyvendinimas – auginti vienamečius pupinius augalus. Neatsitiktinai praėjusiais metais pupų ir žirnių plotai labai išaugo. Žirnių plotai padidėjo beveik dvigubai – nuo 41 tūkst. ha 2014 m. iki 79 tūkst. ha 2015 m. Pupų pasėlių plotai padidėjo beveik 3 kartus: nuo 21,7 tūkst. ha iki 61,3 tūkst. ha.

Jų plotai didėjo vasarinių rapsų plotų sąskaita. Pastarieji dėl žiedinukų išplitimo sumažėjo beveik tris kartus. Įtakos turėjo ir miežių bei kitų vasarinių augalų poreikio sumažėjimas. Pirmieji metai žalinimui pasirinkusiųjų vienamečius pupinius augalus nenuvylė. Jie ne tik gavo žalinimo išmokas, bet ir pelnas daugeliu atveju buvo didesnis negu iš derlingų dirvų šeimininkų pamėgtų kviečių. Pelningumu žirniai ir pupos beveik prilygo žieminiams rapsams.

Žinoma, pupinių, kaip ir kitų javų, realizacija – sunkus klausimas. 2015 metų ankstyvą rudenį pasiūla viršijo paklausą, tačiau vėliau jų poreikis labai išaugo. 2016 m. pradžioje žemdirbiai, kurie sulaukė tinkamiausio momento, pupinių augalų produkciją pardavė pelningai – žirnius ir pupas pasisekė realizuoti po 200 ar 215 eurų už toną. Prikūlus 4 t/ha pupų ar žirnių, pajamų gauta tiek, kiek iš kviečių, jų prikūlus 6 t/ha, nors pastarųjų išauginimo savikaina, be abejo, didesnė.

Be to, pupinių augalų vertė įvairiapusė – tai dirvožemį gerinanti priemonė ir puikus javų priešsėlis. Geriausias javų priešsėlis – pupinės daugiametės žolės, kurios pagerina dirvožemio humusingumą ir struktūrą 3–4-iems metams. Žirniai ir pupos taip veikia dirvožemį 1–2 metus. Tačiau perprasti daugiamečių pupinių augalų technologijas reikia daugiau patirties.

Vieni populiariausių iš vienamečių pupinių augalų Vidurio Lietuvos zonoje – sėjamieji žirniai. Intensyviau žirnius pradėta auginti prieš dešimtmetį, įvežus į Lietuvą pusiau belapes jų veisles. Tačiau žirnius ir kitus ankštinius (pupinius) augalus auginti iki šiol nėra labai populiaru tarp mūsų ūkininkų dėl sunkesnių auginimo sąlygų, nepastovių derlių, piktžolių išplitimo, mažesnio augalų apsaugos priemonių asortimento.

Pastaraisiais metais registruojamos vis tobulesnės veislės – atsparesnės ligoms, išbyrėjimui iš ankščių, išgulimui. Nacionaliniame augalų veislių sąraše pateiktas platus sėjamųjų žirnių (Pisum sativum L. (Partim) sąrašas. Iš viso sąraše yra 12 veislių, iš jų dvi veislės – prancūziška Astronaute ir lietuviška Ieva DS – įtrauktos 2015 metais. Lietuviški žirniai Ieva DS 0,6 balo atsparesni išgulimui už standartinę veislę.

Kiek siauresnis pupų (Vicia faba L.) veislių pasirinkimas – sąraše yra 8 jų veislės. Kasmet į šį sąrašą įtraukiamos naujos veislės, pasižyminčios geresnėmis už standartinių savybėmis. 2015 m. įregistruotos trys švediškos pupų veislės: Boxer, Isabel ir Laura, 2016 m. įregistruotos dar dvi pupų veislės: vokiškos Fanfare ir Vertigo, kurios, teigiama, gerokai derlingesnės ir atsparesnės kai kurioms ligoms.

Pupoms ir žirniams 2014 ir 2015 metai buvo išskirtinai palankūs – ankstyvas pavasaris sudarė galimybę anksti pasėti, augalų augimas sutapo su saulės šviesos ilgėjimu, tai skatino derliaus didėjimą. Gegužę ir birželį šiek tiek trūko kritulių, tačiau po lietingesnio balandžio dirvos tapo drėgnesnės, tad dėl sausros labiau aimanavo molingose dirvose ūkininkaujantys žemdirbiai, negu realiai jos trūko augalams. Kiek pastebimiau drėgmės trūko birželio pirmąją pusę, tačiau vėliau gausiai palijo ir grūdams formuoti drėgmės užteko.

Šiltas ir sausas rugpjūtis gal kiek ir paspartino brandą, bet užtat lietus nesutrukdė nė vienos javapjūtės dienos, tad derliaus nuėmimo nuostolių nepatirta. Rugpjūčio pradžioje iki standartinės drėgmės subrendo žirniai, o rugsėjo pradžioje – ir pupos. Tai skatina ir šiais metais žalinimo reikalavimus palaikyti sėjant vienamečius pupinius augalus.

Labai svarbus rodiklis yra pupų derliaus baltymingumas. Viena iš baltymingiausių – lietuviška veislė Reda DS. Beveik visoms pupų veislėms būdingas jautrumas ligoms: pupų rudajai dėmėtligei (Botrytis fabae), pupų askochitozei (Ascochyta fabae), rūdims (Uromyces pisi, U.), todėl, sėjant vis didesnius plotus, jos apnikti gali vis intensyviau.

Auginant pupas ekologiškai, reikėtų stengtis, kad į tą patį lauką jos grįžtų ne rečiau kaip kas 3–4 metai. Intensyvios gamybos ūkiuose reikėtų naudoti fungicidus, nors skirtų pupoms pasirinkimas yra palyginti siauras. Labai svarbu parinkti tinkamą pupų nuėmimo laiką ir džiovinimo būdą. Nuėmus derlių kiek per anksti ir intensyviau džiovinant, gali būti pažeistas daigumas, gali pakisti spalva, pablogėti prekinė išvaizda. Todėl tokios pupos bus superkamos kaip pašarinės. Maistinės pupos turi atitikti standartą – vienodos šviesiai gelsvos be tamsių dėmelių ir be kenkėjų sužalojimų.

Beje, pastaraisiais metais matyti intensyviai plintantys pupeliniai grūdinukai (Acanthoscelides obtectus). Todėl, didėjant plotams, labai svarbu laikytis sėjomainų, sėti neužkrėstas sėklas, laikytis fitosanitarinių reikalavimų sandėliuose, intensyviuose ūkiuose naudoti insekticidus. Kad kenkėjai nesiveistų sandėliuose, sėklos turi būti gerai išdžiovintos ir laikomos šaltai. Kiti pavojingi ir daug žalos padarantys kenkėjai – amarai (Aphis fabae Scop.).

Pupas reikėtų purkšti tik registruotais insekticidais ir tiksliai nurodytomis normomis, nes pupų žiedai jautriai reaguoja į didesnes normas ir neužmezgę ankščių nubyra. Pupos žydi ilgai, jas noriai lanko bitės, todėl labai svarbu parinkti tinkamą paros laiką insekticidams purkšti (naudotis ŽŪM rekomendacijomis bitininkams informuoti), kad nebūtų pakenkta bitėms.

Svarbu racionaliai išnaudoti sukauptą azotą

Auginant vienamečius pupinius augalus ir siekiant atitikti tiesioginių išmokų žalinimo reikalavimus, svarbu išsaugoti jų sukauptą azoto potencialą. Todėl po pupinių iki lapkričio 1 d. turi būti pasėti žieminiai javai (kaip pupinių sukauptų maisto medžiagų naudotojai) ar paliktos minėtų augalų ražienos iki gruodžio 15 dienos.

Šiltėjant klimatui, didėja maisto medžiagų išplovimo problema: anksčiau subręsta javai ir anksčiau nuimamas derlius, todėl organinių medžiagų dirvožemyje mineralizacijos periodas būna ilgesnis. Šiltuoju periodu intensyviai vyksta organinių medžiagų skaidymasis, o po azotą kaupiančių augalų auginimo azoto dirvožemyje būna gausu, todėl būtina suskubti pasėti žieminius augalus – azoto ir kitų maisto medžiagų naudotojus. Jeigu augalai neišnaudos maisto medžiagų, jos gali būti išplautos į gilesnius dirvožemio sluoksnius arba užterš požeminius vandenis.

Nors azotas greičiau išplaunamas lengvesniuose dirvožemiuose, azoto ciklą tyrę mokslininkai teigia, kad didesni metiniai azoto nuostoliai susidaro našesniuose dirvožemiuose, nes čia intensyvesnė mikroorganizmų veikla. Mikroorganizmai nuolat skaido organines liekanas ir tuose dirvožemiuose esančias didesnes humuso atsargas, kurioms mineralizuojantis atpalaiduojamas azotas. Nenašiuose mažai sukultūrintuose dirvožemiuose per metus netenkama 25–35 proc., o našiuose – vidutiniškai 45–75 procentų azoto. Todėl aplinkosauginiu požiūriu labai svarbu našiuose dirvožemiuose organinių medžiagų destrukcijos procese atpalaiduojamą azotą įtraukti į biologinį medžiagų apytakos ratą. Tai galima padaryti parenkant tinkamus augalų derinius.

Po ankstyvųjų žirnių veislių auginimo pakanka laiko paruošti dirvą sėjai ir pasėti žieminius javus, o štai po vėliau bręstančių pupų – sunku. Tačiau jei pupas pasėjome anksti ir parinkome tinkamus herbicidus, o ekologiniuose ūkiuose akėjimu ir tarpueilių purenimu išlaikėme švarius pasėlius (kokie buvo daugelyje ūkių), tiks neariamoji žemdirbystė, sudaranti galimybę net sunkiuose dirvožemiuose laiku suspėti pasėti žieminius javus. Beje, intensyviai auganti pupų šaknų sistema stipriai pagerina dirvožemio fizinę būklę.

Ką reikėtų žinoti apie auginimo technologijas

2014 ir 2015 metų vasaros buvo palankios pupiniams augalams augti ir bręsti, tai nuramino ir pradžiugino žemdirbius. Tačiau tokie metai yra daugiau išimtis negu taisyklė, todėl ateityje pupiniams dėmesys turi būti išskirtinis. Pupinių augalų auginimo technologija nėra brangi ir sudėtinga, tik reikia atidumo.

Visiems aišku, kad pupiniai augalai Rizobium genties gumbelinėmis bakterijomis geba fiksuoti atmosferos azotą, tačiau jų veikla nevienoda atskirais augalo vystymosi periodais. Kai kurie šaltiniai teigia, kad dygimo ir daigų tarpsniu, kol šaknų gumbeliai dar neišsivystę, teigiamą reikšmę augalo produktyvumo formavimuisi turi mažos azoto trąšų normos. Tačiau kai kurie tyrėjai teigia, kad ir mažos azoto normos gali neigiamai veikti gumbelinių bakterijų vystymąsi, nes šaknys naudos mineralinį azotą ir lėtins simbiozę su bakterijomis.

Svarbią reikšmę gumbelinių bakterijų veiklai turi fosforo kiekis dirvožemyje, kadangi jis lemia bakterijų dauginimąsi. Be to, yra prieštaringų teiginių apie azoto poreikį po augalų žydėjimo, kai gumbelinių bakterijų veikla apmiršta. Profesorius Albinas Šiuliauskas pateikia duomenų, kurie rodo, kad, patręšus žirnius prieš sėją kompleksinėmis trąšomis, kurių sudėtyje yra ir nedidelis azoto kiekis, efektyviai didėjo jų derlius, palyginti su tręštais vien fosforu ir kaliu.

N₀P₆₀K₉₀ prikulta 4,12 t/ha,

N₂₀P₆₀K₉₀ – 4,78 t/ha,

N₂₀P₆₀K₉₀ + N50 – 5,95 t/ha.

Iš pateiktų duomenų vaizdžiai matyti, kad mažos azoto normos, išbertos prieš žirnių žydėjimą, taip pat turėjo teigiamos įtakos žirnių derliui.

Svarbiausius technologinius žirnių auginimo elementus žemdirbiai žino geriau negu pupų. Pirmiausia – ankstyva sėja, kad žirninių vaisėdžių antplūdis birželį nesutaptų su žirnių žydėjimu. Kadangi suaugėliai drugiai birželį skraido naktimis ir deda kiaušinėlius ant žiedų, juos sunku kontroliuoti insekticidais. Dirvinius herbicidus reikia naudoti drėgnoje dirvoje, geriausia – sėjos dieną pasėlį privolavus tuoj nupurkšti herbicidais. Žydėjimo pradžioje, silpnėjant gumbelinių bakterijų veiklai, rekomenduojama tręšti skystomis ar biriomis azoto N₃₀ trąšomis (beje, tam reikia išsamesnių tyrimų, kurie pradėti LAMMC filialuose).

Didžiausia žirnių problema – derliaus nuėmimas, nes azotingi, mažai celiuliozės turintys žirnių stiebai vegetacijos pabaigoje išgula, o ankštys, užlijus lietui, dirvoje sumirksta. Todėl labai svarbu vos subrendusį pasėlį nukulti. Pavienius nesubrendusius grūdus bus nesunku išdžiovinti. Iš Nacionalinio augalų veislių sąrašo reikėtų išsirinkti atspariausias išgulimui veisles, taip išvengtume nuostolių per derliaus nuėmimą.

***

Svarbu stebėti amarų plitimo intensyvumo ribas ir laiku tiksliomis normomis panaudoti registruotus insekticidus, nes pupiniai amarai gali padaryti didelių nuostolių, o netinkamos insekticidų normos – pakenkti žiedams.

***

Pupų auginimo technologija

• Optimalus tręšimas prieš sėją kompleksinėmis trąšomis N_15-30P₆₀K_60-90.
• Sėja kuo ankstyvesnė, nes pupoms nepavojingos -3–7 ^oC šalnos.
• Sėti sertifikuotas sėklas, ne žemesnės kaip C2 kategorijos, kuri dar išlaiko veislės užkoduotas genetines savybes.
• Sėklos norma – 0,4–0,5 mln./ha daigių sėklų.
• Siauraeilė sėja mažo našumo dirvose ir plačiaeilė (25–40 cm) našiose dirvose; sėjant plačiais tarpueiliais sutaupoma sėklų, augalai turi didesnį maitinamąjį plotą, geresnė pasėlio fitosanitarinė būklė, sveikesni augalai ir didesnis derlius.
• Jei pupiniai augalai dirvožemyje niekada neaugo, pupų sėklas naudinga apvelti nitraginu (rizotrofinu).
• Gilesnis žemės dirbimas negu žirniams (pradžiūvus dirvai pirmą kartą purenti sekliau, siekiant neišversti šlapių grumstų, antrą kartą – giliau – iki 8–9 cm ir sėja iki 6–7 cm gyliu.
• Efektyviausių dirvinių herbicidų panaudojimas po sėjos privolavus. Ekologiniams ūkiams – priešsėjinis akėjimas.
• Tikslių insekticidų normų naudojimas nuo sitonų (augalams dygstant) ir nuo pupinių amarų (žydėjimo pradžioje), nes pupų žiedai labai jautrūs didesnėms normoms. Ekologiniuose ūkiuose rekomenduojama purkšti augalų ištraukomis.
• Optimalus visiškai subrendusių pupų derliaus nuėmimo laikas: jei labai sausa, geriau rinktis ankstyvą rytą, nes kai kurių veislių ankštys džiūdamos linkusios atsiverti, tuomet galimi dideli nuostoliai dėl išbyrėjimo.