Paukštininkystė, kaip ir visos kitos žemės ūkio šakos, nuolat išgyvena pakilimo ir nuosmukio laikotarpius, nepaisant to, kad paukštienos pasaulyje suvartojama vis daugiau. Mėsinių viščiukų augintojas Sigitas Petkevičius teigia, kad paukštininkystė - globalus verslas, labai jautrus bet kurios rinkos svyravimams.

Lietuvoje mėsinius viščiukus auginančių stambių ūkininkų yra tik devyni. Vienas iš jų - Kaišiadorių r. ūkininkaujantis S. Petkevičius. Zooinžinieriaus išsilavinimą turinčio Sigito pažintis su broileriais prieš kelis dešimtmečius prasidėjo Kaišiadorių paukštyne, kuriame jis vadovavo skerdyklos cechui. Dirbdamas paukštyne, dar iki atkuriant Nepriklausomybę, Sigitas pradėjo žvalgytis apylinkėse nuomojamų fermų, nes jau turėjo minčių kurti savo paukščių ūkį. Dabar penkiose jo ūkio paukštidėse yra apie 160 tūkst. skirtingo amžiaus viščiukų. 2015 metais S. Petkevičiaus paukštynas tapo konkurso „Pažangiausias gyvulininkystės ūkis" laureatu.

Mėsinių viščiukų auginimo versle Sigitas drąsiai gali vadintis senbuviu, bet, sako, kuo ilgiau šiame versle sukiesi, tuo labiau supranti, kad žinių vis mažai. „Ne kartą girdėjau sakant, atseit, gerai man -auginu sau vištas ir vargo nematau. Bet taip kalbėti gali tik tas, kuris nėra bandęs auginti paukščių", - sako S. Petkevičius.

Parduoda gyvus paukščius

Sigitas yra vienas pirmųjų privataus vištų ūkio steigėjų Lietuvoje. Paklaustas, kokia yra paukštininkystės verslo sėkmės formulė, jis papasakojo istoriją apie anglų sodininką, kurio prašė išduoti paslaptį, kaip jis sugeba taip išpuoselėti veją. Sodininkas, ilgai ir nuobodžiai pasakojęs, kaip reikia laistyti, tręšti ir prižiūrėti veją, galų gale reziumavo: „Ir galbūt po 20 metų jums kas nors išeis." Sigitas juokiasi, kad ir auginant mėsinius viščiukus panašiai galima pasakyti, nes lengvo verslo nebūna.

Verslumo gyslelė prieš kelis dešimtmečius jam padėjo numatyti keletą ėjimų į priekį, ir tai leido pakloti gana tvirtus ūkio pamatus. Jis neslepia, kad iš pradžių, dar sovietmečiu, kolūkiuose apžiūrėdavo truputį padoresnį nenaudojamą pastatą, kuris būtų tinkamas paukščių fermai, jį išsinuomodavo, o po kurio laiko, pasitaikius palankiai progai, nupirkdavo.

Šiuo metu Sigitas turi 5 paukštides maždaug po 1 700 m², kiekvienoje jų vidutiniškai laikoma po 30-33 tūkst. Ross (tai viena iš dviejų Lietuvoje auginamų veislių) broilerių. Per metus užauga maždaug 7,5 viščiukų vados, o tai sudaro 1,2-1,4 mln. broilerių.

Fermos išsimėčiusios maždaug 15-18 km spinduliu aplink Kaišiadoris. Tai gerai dėl sanitarinės saugos, nes iki minimumo sumažinama galimybė, ištikus bėdai, pavojingą užkratą pernešti į visas fermas. Išvežus paukščius iš fermos, ji valoma, dezinfekuojama ir tik tada į ją atvežama nauja viščiukų partija. Kitaip sakant, fermoje taikoma visame pasaulyje populiari praktika „tuščia-pilna".

Viščiukai auginami 40 dienų. S. Petkevičius parduoda tik gyvus paukščius pagal svorį Kaišiadorių ir Vilniaus paukštynų skerdykloms.

Ūkyje dirba 15 samdomų darbuotojų - po 3 kiekvienoje fermoje. Sigitas pasidžiaugia, kad darbuotojų kaita nėra didelė - jam pavyko surinkti patikimą kolektyvą. Sakosi esąs liberalus vadovas, pasitikįs žmonėmis, bet į paukštides vis tiek užeinąs gana dažnai. „Vizituoju", - juokauja. Paukščių sveikata rūpinasi veterinarijos gydytojas, tačiau dažnais jo vizitais Sigitas nesidžiaugia: „Kai jis lankosi retai, žinau, pulke viskas gerai. Jei pradeda užsukti dažniau, tai jau signalas, kad yra problemų."

Visos penkios S. Petkevičiaus ūkio paukštidės yra automatizuotos ir pagal technologijas neatsilieka nuo Vakarų - čia įrengtos automatinės lesinimo, girdymo, šildymo, vėdinimo, apšvietimo sistemos, viskas kompiuterizuota.

„Tačiau žmogaus įsikišimo ir valdymo vis tiek reikia. Yra daugybė svarbių dalykų: keičiasi tai oras, tai drėgmė; didelis menas yra užtikrinti tinkamą paukštidės mikroklimatą, kuris paukščiams labai svarbus, nuo to didele dalimi priklauso ūkio sėkmė. Kraikas turi būti sausas, nes jeigu ant paukščių kojų atsiras odos pažeidimų, skerdykla skirs baudas", - apie paukštininkystės ūkio subtilybes pasakoja Sigitas. O viščiukai, pasak jo, dėl spartaus augimo tampa vis jautresni, genetikai dabar stengiasi, kad būtų kuo didesnė broilerio krūtinės mėsos išeiga, kuri yra ypač paklausi Vakarų Europoje.

Beje, prieš 20 metų broileris iki 2 kg būdavo užauginamas per 56-60 dienų. Dabar pakanka 35 dienų. O genetikų užmojis - iki 2025 metų pasiekti, kad 2 kg broileris užaugtų per 30 dienų. „Aišku, tokie viščiukai bus jautresni ir lepesni", - neabejoja patyręs augintojas.

Svarbiausia - vienadienių viščiukų kokybė

Vienadienius viščiukus, kurių kokybė yra svarbiausias viso verslo pamatas, Sigitas dažniausiai perka iš didžiųjų Lietuvos paukštynų. Tačiau, rinkoje sumažėjus vienadienių viščiukų pasiūlai, pastarąjį pusmetį juos pirko „Linas Agro" valdomame Latvijos paukštyne. „Latviškų vienadienių viščiukų kokybė stebėtinai gera", - teigė Sigitas. Kritimas siekia tik 2-3 proc., o tai šiame versle - labai geras rezultatas, nes Europos paukštynuose vidutiniškai krenta apie 5 proc. vienadienių viščiukų.

Vis dėlto jis neatsisakys bendradarbiauti ir su Kaišiadorių paukštynu. Pasak Sigito, labai svarbu, kad visi tėviniai pulkai iš paukštyno teritorijos jau iškelti į nuošalesnes vietas, dėl to sumažėja ligų rizika, ir viščiukų kokybei tai turės teigiamos įtakos.

„Jeigu vienadieniai viščiukai tvirti, juos gali užauginti be jokių antibiotikų ir priedų, pakanka sureguliuoti lesalų rūgštingumą, kai kada galima duoti ir vitaminų organizmui pastiprinti - tai verslo esmė. Jeigu atsiveži sveiką viščiuką, jį sugadinti labai sunku", - teigia ūkio savininkas. Aišku, labai svarbi ir pirmoji jų augimo savaitė. Paukščių augintojai jau žino, kad daug įvairių auginimo niuansų slypi detalėse.

Lesalus viščiukams ūkininkas daugiausia perka iš „Kauno grūdų" įmonės, kartais atsiveža jų iš Lenkijos. „Auginti pačiam tikrai neapsimoka", - tuo Sigitas jau spėjo įsitikinti.

Statyti skerdyklos taip pat nesirengia. Sako, būtų per daug vargo, rūpesčių, o pridėtinė vertė - nedaug didesnė negu parduodant gyvus paukščius. „Skerdyklą apsimokėtų statyti tik tokiu atveju, jei kooperuotųsi visi 9 augintojai. Tai sunkus darbas. Reikia, kad kažkuris užsidegtų ta idėja, sutiktų ryžtis ją įgyvendinti. Bet lietuviai ne itin mėgsta kooperuotis, ypač kol gali kiekvienas išgyventi pats. Ir juo labiau, kai supranta, kad darbo būtų daugiau negu gaunamos pridėtinės vertės", - augintojų motyvus dėsto Sigitas. Be to, skerdyklą pastatyti būtų vienas dalykas, o mėsą parduoti - jau visai kitas.

Fermas bei mėšlidę S. Petkevičius statė su ES parama. Ir dabar patvirtintas naujas projektas dar vienai paukštidei statyti. Jis rengiasi atnaujinti kompiuterines paukštidžių valdymo programas, nes nori matyti daugiau parametrų, taip pat - amoniako, CO₂ emisiją. „Mano tikslas - iki maksimumo pagerinti tvarto mikroklimato kokybę, kad žmogiškasis veiksnys ją lemtų kuo mažiau", - verslininkas turi ambicingų tikslų.

Paukštininkystė - globalus verslas

Paukštininkystės verslas labai priklausomas nuo grūdų kainų. Per 2008- 2009 metų ekonominę krizę paukštininkystės ūkiams laikai buvo itin sunkūs, nes tuomet grūdų kaina buvo labai aukšta, o mėsos - žema. „Nelabai kokybiškas buvo ir genetinis pulko potencialas, viščiukai prastai augo, tad jeigu ne įsipareigojimai bankui, tai būčiau kuriam laikui fermas uždaręs ir laukęs, kol laikai pagerės. Buvome dugne, buvo labai liūdna, viščiukus auginome nuostolingai. Bet po truputį išlipome iš duobės. Dabar, sakyčiau, rinkoje yra pusiausvyra", - kalba Sigitas.

Paukščių supirkimo kaina, nepaisant to, kad paukštiena tampa vis populiaresnė, svyruoja. S. Petkevičius su supirkėjais kainą fiksuoja ketvirčiui.

„Bet mūsų verslas globalus ir rinka labai jautriai reaguoja į bet kokį veiksmą pasaulyje", - pabrėžia kaišiadoriškis. Kaip pavyzdį jis pateikia situaciją Ukrainoje, kai Donecko srityje buvo subombarduota vieno veislinio paukštyno visa infrastruktūra - neliko nei elektros, nei šildymo. Tvartai, kuriuose buvo laikoma apie milijonas tėvinių pulkų, buvo atidaryti ir paukščiai išleisti į laisvę - jie pasklido po laukus... O tai reiškia, kad buvo prarasta apie 15 mln. brangios genetinės medžiagos.

„Toks kiekis atsiliepė ne tik Ukrainai - vienadienių paukščiukų pradėjo trūkti visoje Europoje. Aišku, jų kaina pakilo, mokėta bet kiek už bet kokius viščiukus, tad jų kokybė greitai suprastėjo. Mūsų verslas toks - kai gerai, tai visiems gerai, kai blogai, visiems blogai", - sako Sigitas.

Paukštienos rinkoje šiuo metu stebima perprodukcija. Sunku pasakyti, kas ją lėmė. Lenkijoje kainos pastarąjį pusmetį buvo tokios žemos, kad niekas nesuprato, kas atsitiko. O Lenkija tapo didžiausia paukštienos gamintoja visoje Europoje, gamybą padidinusi net 12 proc. per metus. Tai milžiniški kiekiai. Taigi, Lenkijos augintojai - didžiausi lietuvių konkurentai. Bet, pasak Sigito, Europoje paukštienos kaina gana stabili, nes jie gamina daugiausia sau. Kainos daugiau svyruoja šalyse, kurios eksportuoja vištieną, - Amerikoje, Brazilijoje.

Bet didžiausius nuostolius ūkiui sukeltų paukščių gripas, kuris neseniai buvo pasirodęs Prancūzijoje, Olandijoje. Jo labiausiai baiminasi Sigitas, nes kristų praktiškai visi viščiukai, būtų išnaikinti visi paukščiai rajone, uždarytas eksportas, tad šio viruso pasirodymas sukeltų didelių ekonominių pasekmių. Todėl S. Petkevičiaus paukštynuose laikomasi griežtų biosaugos reikalavimų, vištos neturi kontakto su laukiniais paukščiais, tad rizika užsikrėsti yra minimali.

Tėvo pėdomis pasuko ir sūnus

Sigitas kelis metus augino ir afrikinius šamus. Po ketverių visai neblogų metų teko apsispręsti, ką daryti - ar plėstis, ar atsisakyti veiklos. Atsiradus įrangos pirkėjui, ją vis dėlto nutarė parduoti.

Iš paukščių mėšlo Sigitas yra bandęs gaminti biohumusą. Aišku, ir čia susidūrė su tam tikrais niuansais, tad nutarė nesiblaškyti ir susitelkti į broilerių auginimą. O jų mėšlą dabar parduoda pievagrybių augintojams. Jie yra pateikę specialų reikalavimą viščiukų kraikui - jis turi būti iš susmulkintų šiaudų granulių. Kainos atžvilgiu, pasak Sigito, jomis kreikti yra brangiau negu pjuvenomis, tačiau už tokį mėšlą ir sumoka daugiau.

Didžiąją dalį gyvenimo dirbęs su naminiais paukščiais, būtent paukštininkystės ūkyje Sigitas jaučiasi sėdįs savo rogėse. Dabar jo pėdomis seka ir sūnus Saulius, prisistatantis kaip antros kartos paukštininkas. Neseniai dirbęs vienoje genetinėje prancūzų kompanijoje, šiuo metu jis konsultuoja lietuvių valdomą Latvijos paukštininkystės įmonę.

Sigitas džiaugiasi, kad sūnus išplaukė į platesnius vandenis. Namus jau paliko ir teisininkės išsilavinimą turinti dukra, gyvenanti Vilniuje. Tad ūkyje jis sukasi kartu su žmona - ši veikla jiems pažįstama ir artima.

„O paukštininkystė - pramoninis verslas, esant dabartinėms technologijoms, ūkį gali vadyti per atstumą, tad gal kada nors mūsų veiklą tęs vaikai", - šypsosi Sigitas.