Lietuvoje avys daugiausia auginamos ekstensyviai arba pusiau ekstensyviai. Vasarą jos ėda kultūrinių pievų ir ganyklų žolę, žiemą šeriamos šienu, vytintos žolės silosu. O koncentruotųjų pašarų skiriama mažai.

Dėl koncentruotųjų pašarų (dažniausiai naudojamos avižos) trūkumo avys neužauga pakankamo svorio, mėsai ir veislei naudojamo prieauglio realizavimo amžius didėja, kaupiasi riebalai, blogėja reprodukcinės savybės, pašarų konversija, dėl to patiriami ekonominiai nuostoliai.

Svarbiausia - subalansuotas racionas

Specializuotų mėsinių veislių avys anksti subręsta, yra mėsingesnės, vėliau pradeda kaupti riebalus. Intensyviai išaugintą tokių avių prieauglį galima naudoti veisimui tų pačių metų rudenį, jeigu 7-8 mėn. amžiaus avytės sveria 35-40 kg, o avinukai - 40-45 kg (pasiekus 60-75 proc. suaugusios avies svorio).

Auginant tokių veislių avis, svarbu tinkamai išnaudoti genetinį potencialą ir gauti iki 250-300 g ėriukų prieaugį per parą. Tai galima pasiekti tik tuomet, kai yra subalansuotas visavertis šėrimo racionas ir užtikrintos geresnės laikymo sąlygos. Šėrimo niuansai ypač svarbūs sufolkų, Ile de France, tekselių ir kitų specializuotų mėsinių veislių avims.

Paprastai didesnis prieaugis gaunamas intensyviai šeriant avių prieauglį, naudojant baltymingesnę ankštinių ar ankštinių ir varpinių žolę bei iš jos paruoštą šieną ir silosą, koncentruotuosius pašarus (ypač visaverčius kombinuotuosius pašarus, kurių baltymingumas 15-16 proc.). Paprastai koncentruotųjų pašarų turėtų būti skiriama 0,4-0,6 kg vienam gyvuliui per parą.

Plėtojant mėsinę avininkystę, didelis dėmesys turi būti skiriamas veisliniam branduoliui. Jam sukurti būtina naudoti tik sveikas, reikiamo įmitimo ir gerai išsivysčiusias ėriavedes ir veislinius avinus. Taip pat būtina nujunkytus ėriukus kuo greičiau pradėti auginti intensyviai.

Traiškytos avižos vertingesnės

Kad pašarai būtų panaudoti efektyviai ir avys gerai įsisavintų maisto medžiagas, didelę reikšmę turi pašarų paruošimo būdai. Todėl, intensyviai auginant mėsinių avių prieauglį, būtina ne tik gerai subalansuoti racioną pagal energijos, maisto ir mineralinių medžiagų kiekius, bet ir tinkamai paruošti pačius pašarus.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institute buvo atlikti bandymai su Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių veislės avinukais, tirta skirtingai paruoštų koncentruotųjų pašarų - sveikų ir traiškytų avižų grūdų - įtaka augimo intensyvumui ir pašarų konversijai.

Sudarytos dvi analogiškos avinų grupės po 8 gyvulius kiekvienoje. Pradinis amžius - 6 mėnesiai. Per bandymus abiejų grupių avinukai vasarą buvo ganomi ganykloje, žiemą - du kartus per parą šeriami kultūrinių pievų ir ganyklų šienu. Kontrolinės grupės gyvuliai papildomai du kartus per parą dar gavo sveikų, o tiriamosios - traiškytų avižų grūdų.

Atliktų tyrimų duomenimis, avinukų racione vietoje sveikų avižų grūdų panaudojus traiškytus, labai pagerėjo augimo sparta ir pašarų konversija.

Tiriamosios grupės avinai, gavę traiškytų avižų, bandymo pabaigoje svėrė net 42,8 proc. arba 1,4 karto, o vidutiniškai per parą priaugo 98,2 proc. arba 1,98 karto daugiau, negu kontrolinės grupės. Racioną papildžius traiškytomis avižomis, tiriamieji avinai vienam kilogramui svorio priaugti koncentruotųjų pašarų sunaudojo 38,1 proc. arba 1,6 karto mažiau, o per parą jų suėdė 23,4 proc. arba 1,2 karto daugiau, negu kontrolinės grupės avinai. Šiuo atveju traiškytos avižos beveik dvigubai pagerino avinų prieaugį.

Taigi, jeigu avių racione yra avižų, norint pagerinti jų panaudojimo efektyvumą ir maisto medžiagų įsisavinimą, jas būtina sutraiškyti. Taip bus didesnis gyvulių prieaugis, geresnės pašarų sąnaudos.

Mikroelementai geriau įsisavinami su vandeniu

UAB „Šeduvos avininkystė" (Radviliškio r.) ir Jurio Milišiūno ūkyje (Biržų r.) atlikti bandymai, per kuriuos buvo tiriama mikroelementų įsisavinimo įtaka avinukų sveikatingumui, augimo intensyvumui ir pašarų sunaudojimui.

Abiejuose bandymuose buvo sudaryta po dvi avinų grupes. „Šeduvos avininkystėje" bandymai buvo vykdyti su Lietuvos juodgalvių (po 50 kiekvienoje grupėje), J. Milišiūno ūkyje - su Lietuvos juodgalvių (po 22 kiekvienoje) ir tekselių (po 5 kiekvienoje) veislių avinais. Per bandymus abiejuose ūkiuose avinai vasarą ganėsi ganyklose, o žiemą du kartus per parą gavo kultūrinių pievų ir ganyklų šieno bei vytintos žolės siloso. Kontrolinės grupės avinams papildomai dar buvo duodama kombinuotųjų pašarų su mikroelementų priedu (du kartus per parą), o tiriamosios - be mikroelementų priedo.

Tačiau tiriamosios grupės avinai gavo mineralinio vitamininio papildo (MVP) su didesniu cinko kiekiu (200 mg/kg). Šis priedas specialiu dozatoriumi buvo suberiamas į vandenį (skiriant 1 gyvuliui per parą 10 g) ir sugirdomas tiriamiesiems gyvuliams.

Tyrimų duomenimis, geriau augo ir pašarus naudojo tiriamosios grupės avinai, kurie mikroelementų priedo gavo su vandeniu. „Šeduvos avininkystės" tiriamosios grupės avinukai, su vandeniu gavę MVP, turinčio daugiau cinko, bandymo pabaigoje svėrė 4 proc. ir vidutiniškai per parą priaugo 12 proc. daugiau, negu kontrolinės grupės kombinuotaisiais pašarais, turinčiais mikroelementų, šerti gyvuliai. Minėtasis priedas taip pat pagerino pašarų konversiją. Tiriamieji avinukai 1 kilogramui prieaugio kombinuotųjų pašarų sunaudojo 5,5 proc. mažiau, o per parą jų suėdė 4,3 proc. daugiau, palyginti su kontroline grupe.

Analogiški rezultatai gauti ir J. Milišiūno ūkyje. Šiuo atveju tiriamiesiems avinams į vandenį įbėrus MVP, turinčio didesnį cinko kiekį, jų svoris bandymo pabaigoje buvo 3,9 proc., o vidutinis prieaugis per parą - 8,6 proc. didesnis, palyginti su kontroline grupe. Nustatyta, kad mikroelementų panaudojimas su vandeniu 6,1 proc. sumažino kombinuotųjų pašarų sąnaudas 1 kg svorio priaugti, o jų suėdimą per parą padidino 1,7 proc., palyginti su kontroline grupe.

Abiejuose ūkiuose nebuvo užregistruotų nei kontrolinės, nei tiriamosios grupės avinų virškinimo sistemos ir kitų susirgimų.

Taigi, siekiant, kad mikroelementai būtų geriau įsisavinti ir efektyviau panaudoti, geriausia avims juos sušerti su vandeniu.