- Vytautas ŠENAVIČIUS, Advokatų profesinės bendrijos TVINS advokatas ir partneris
- Mano ūkis
Agroversle kylančius ginčus ne visada pavyksta išspręsti taikiai. Pasitaiko atvejų, kuomet abi ginčo šalys jaučiasi teisios ir atsisako toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Verslo ginčai paprastai sprendžiami teismuose. Tačiau teisminis ginčų sprendimas gali užtrukti daug metų, o jo eiga dažniausiai būna vieša. Dėl šių priežasčių agroverslas turėtų apsvarstyti, ar nevertėtų kai kuriuos ginčus perduoti komerciniam arbitražui.
Komercinis arbitražas – tai komercinio ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys tarpusavio ginčams išspręsti sutaria ar įsipareigoja kreiptis ne į teismą, o į abiejų pusių pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą arbitrą (-us), kuris ar kurie priima arbitražo teismo sprendimą, privalomą ginčo šalims.
Arbitražinis susitarimas gali būti įforminamas kaip arbitražinė išlyga, įrašyta sutartyje, arba kaip jau vėliau šalių sudaryta atskira sutartis, dėl kurios susitariama kilus ginčui, matant, kad jo taikiai išspręsti nepavyks. Sutartyje esanti arbitražo išlyga prieš pradedant verslo santykius reiškia, kad kiekvienas ginčas, kylantis iš tokios sutarties ar su ja susijęs, bus sprendžiamas tik arbitražu, taip pat joje nurodomas arbitražo teismas, arbitrų skaičius, vieta, kalba ir taikytina teisė. Praktikoje retai pasitaiko, kuomet ginčo šalys draugiškai sutaria kilusį ginčą spręsti arbitraže. Todėl tikslinga arbitražo išlygą numatyti jau sutarties sudarymo metu.
Komercinio arbitražo privalumai
Vilniaus komercinio arbitražo teismas nurodo keletą savo privalumų. Visų pirma, skirtingai nuo teisminio ginčų sprendimo, komercinis arbitražas yra konfidencialus. Ginčo kilimo faktas, ginčo šalys bei pats ginčo objektas lieka neišviešintas pašaliniams. Agroverslui tai gali būti itin svarbu, pavyzdžiui, tuo atveju, kada yra sprendžiamas ginčas su kitu verslo subjektu, kuris, siekdamas visuomenės palaikymo ar norėdamas pakenkti konkuruojančio agroverslo reputacijai, mato naudą kilusį ginčą viešinti per žiniasklaidos priemones ar tarp savo kolegų. Kiekvienam agroverslui jo reputacija yra itin svarbi, todėl, net ir esant palankiai galutinei išvadai, paviešinta ginčo eiga gali susilpninti per ilgus metus įgautą pasitikėjimą.
Kitas svarbus privalumas – šalių teisė pasirinkti arbitražo vietą, arbitrų skaičių, jų parinkimo kriterijus, nušalinimo tvarką, arbitražo kalbą, taikytiną teisę ir kitus dalykus. Šalys gali pasirinkti arbitrais atitinkamos srities specialistus, kurių kompetencija, nešališkumu ir objektyvumu jos neabejoja ar pasitiki. Pavyzdžiui, sprendžiant ginčą dėl grūdų pirkimo ar pardavimo, galima pasirinkti arbitrus, kurie šiame versle turi patirties, supranta grūdų supirkimo praktinius probleminius aspektus, o sprendžiant ginčą dėl pavėluoto įsipareigojimų vykdymo ar nevykdymo (dėl gyvulių ligos, embargo ar kitų nenumatytų aplinkybių), – kurie kvalifikuotai įvertintų, ar agroversle atsiradusios aplinkybės yra pakankamos, kad įsipareigojimų vykdymas būtų sustabdytas. Pasirinkdamos arbitrus arbitraže dalyvaujančios šalys gali būti tikros, kad jų ginčas bus išspręstas, teisingai įvertinus jų verslo sektoriaus specifiką.
Bene didžiausiu ginčo sprendimo arbitraže privalumu laikomas ginčo sprendimo operatyvumas. Arbitražo sprendimai gali būti skundžiami tik dėl procedūrinių pažeidimų, todėl galutinis sprendimas priimamas greičiau, išvengiama bylinėjimosi keliose instancijose išlaidų. Agroverslo ginčas baigiamas spręsti per metus ar net greičiau. Pažymėtina, kad arbitražo sprendimai turi teismo sprendimo galią ir gali būti vykdomi priverstinai.
Jeigu ginčo suma yra didelė ir turtui yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tuomet laikas, per kurį išsprendžiamas ginčas, tampa labai svarbus. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (uždraudus atlikti tam tikrus sandorius, areštavus nekilojamąjį ar kitą turtą), agroverslą gali pradėti skeptiškiau vertinti jo verslo partneriai, kredito įstaigos, Europos Sąjungos paramą administruojančios institucijos. Dėl to agroverlui gali iškilti sunkumų pasiskolinti lėšų verslo plėtrai, kredito įstaigos gali pareikalauti papildomų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonių, paramos administratoriui gali iškilti papildomų abejonių dėl agroverslo perspektyvų, verslo partneriai, matydami taikomas laikinąsias apsaugos priemones, gali pradėti reikalauti greitesnio ar išankstinio atsiskaitymo. Operatyvus ginčo išsprendimas padeda sumažinti su ginčo sprendimo laiku susijusias verslo rizikas.
Pasirinkti arbitražą skatina ir proceso lankstumas. Antai Civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) labai smulkiai reglamentuoja teisminį ginčų nagrinėjimą: yra nustatyti tikslūs reikalavimai bylų teismingumui, terminams, procesinių dokumentų turiniui, ginčo šalių teisėms ir pareigoms. Arbitraže šalys dar iki ginčo gali susitarti dėl ginčo nagrinėjimo taisyklių, pavyzdžiui, kad ginčas operatyvumo dėlei būtų išspręstas dokumentinio proceso būdu, sutrumpinti atsiliepimų ir kitų dokumentų pateikimo terminai.
Arbitraže šalys gali pasirinkti ginčo sprendimui taikytiną teisę. Vykstant Europos Sąjungos integracijos procesams, verslas vis labiau plečiasi ir tampa ne nacionaliniu, bet tarpvalstybiniu. Lietuvos verslininkų santykiai su kitų Europos Sąjungos valstybių narių ar trečiųjų šalių verslo partneriais ne visada gali būti reguliuojami Lietuvos Respublikos įstatymų, nes, esant galimybei rinktis, visada bus pasirenkama mokesčių, lengvatų ar kitais požiūriais palankesnė teisė. Tad šalys turi galimybę ne tik plėtoti santykius pagal pasirinktą teisę, bet ir pasirinkti taikytiną teisę tarpusavio ginčui išspręsti.
Komercinio arbitražo trūkumai
Anksčiau agroverslas arbitražo vengdavo dėl sudėtingo proceso siekiant pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones: galioję įstatymai neleisdavo arbitražo teismui tiesiogiai priimti sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tai keldavo riziką, kad kita agroverslo šalis paslėps savo lėšas ar perleis savo turtą dar nespėjus jo disponavimo apriboti. Tačiau ši Lietuvoje ilgai egzistavusi praktinė problema jau keleri metai yra išspręsta. Arbitražo teismas gali pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nepranešdamas apie tai kitai šaliai, o jo sprendimas yra prilyginamas vykdomajam dokumentui. Dar daugiau, prieš kreipdamasis į arbitražą, agroverslininkas gali bendrosios kompetencijos teismo prašyti nepranešus kitai šaliai pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo arbitraže ir taip užsitikrinti, kad, esant palankiam arbitražo sprendimui, bus galimybė išieškoti kitos ginčo šalies mokėtinas sumas ir kitus nuostolius.
Kitas trūkumas – dažnai verslas arbitražo nesirenka dėl didesnės arbitražo proceso kainos. Pavyzdžiui, teismui pateikiamo ieškinio mokėtinas žyminis mokestis gali būti net kelis kartus mažesnis už mokesčius komercinio arbitražo teisme. Esant mažesnei ginčo sumai (pavyzdžiui, 5000 eurų) nagrinėjimo arbitraže pradinės išlaidos gali tapti net 10 kartų didesnės dėl minimalaus arbitražinio mokesčio, kuris sudaro apie 500 eurų. Todėl esant nedidelei ginčo sumai rinktis arbitražą gal ir nebūtų tikslinga.
Žvelgiant iš kitos pusės, dažnai agroverslas skaičiuoja tik pradines išlaidas, kurios, kaip minėta, arbitraže yra kur kas didesnės. Pavyzdžiui, esant 100 000 Eur ginčo sumai, arbitražinė rinkliava sudaro apie 7 000 Eur, o žyminis mokestis teisme – apie 2 000 Eur. Tačiau ginčas teisme gali būti skundžiamas apeliaciniu ir kasaciniu skundu. Įvertinus visas išlaidas per tris instancijas, taip pat (esant nepalankiam sprendimui) mokėtinus žyminius mokesčius kiekvienoje instancijoje, teismo išlaidos jau nebeatrodo tokios mažos. Skundžiant pirmosios instancijos sprendimą, gali vėl tekti mokėti žyminį mokestį, o už apeliacinį skundą turėti papildomų išlaidų advokato paslaugoms. Ginčui pasiekus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą vėlgi atsiranda papildomų išlaidų. Todėl suskaičiavus išlaidas per visas teismo instancijas, arbitražo išlaidos palyginti nedidelės (arbitražo ginčai, išspręsti apeliaciniu skundu, neskundžiami). Juo labiau, kad, kaip jau sakėme, agroversle didžiausia vertybė yra laikas. Išvengus ilgo bylinėjimosi, sutaupytas ir tikslingai panaudotas laikas gali atnešti gerokai daugiau pelno, nei sutaupytos lėšos ginčą sprendžiant pigesne, tačiau ilgai vykstančia teismine tvarka.
Kai kurie komercinio arbitražo trūkumai taip pat yra susiję su ginčo konfidencialumu ir operatyviu išsprendimu. Antai ginčą pralaimėjusi šalis praktiškai neturi galimybės reikalauti peržiūrėti priimtą sprendimą (nebent yra padaryti svarbūs procedūriniai pažeidimai). Todėl pasitaiko atvejų, kuomet dėl siekio turėti antrąjį šansą agroverslas pasirenka teismo procesą.
Dar vienas trūkumas – ginčams esant konfidencialiems, agroverslas neturi galimybės susipažinti su praktika sprendžiant panašius ginčus, tad darosi sunkiau įvertinti palankaus sprendimo tikimybę. Kita vertus, agroverslui yra naudinga, kai ginčas yra sprendžiamas individualiai įvertinant visas jo pateiktas aplinkybes ir įrodymus, o ne pagal susiformavusią teismų praktiką, kada agroverslo ypatumai nėra vertinami.