Žmonijos istoriją galima suskirstyti į tris eras: iki žemės ūkio, žemės ūkio ir industrinio žemės ūkio. Pastaruoju metu pasaulyje viskas labai greitai kinta, ženklūs pokyčiai įvyko ir žemės ūkyje. Paskutiniaisiais dešimtmečiais šis sektorius taip pasikeitė, kad gali būti vadinamas vienu iš septynių šiuolaikinių pasaulio stebuklų, šalia medicinos, kosmonautikos, informatikos ir kitų didžiausią proveržį padariusių veiklų.

Įvairiapusė sektoriaus pažanga padėjo užtikrinti, kad žemės ūkio produkcijos gamybos augimo tempai būtų spartesni už gyventojų skaičiaus augimo tempus. Vien tik nuo 2000 m. grūdų, pieno ir mėsos gamyba pasaulyje padidėjo maždaug penktadaliu. Tiesa, reikia pripažinti faktą, kad apsirūpinimas maistu atskiruose regionuose labai netolygus, maždaug vienas milijardas žmonių kenčia maisto stygių.

Ūkiai stambėja, dirbančiųjų skaičius žemės ūkyje mažėja. Didėja stambių transnacionalinių korporacijų įtaka, auga besivystančių šalių (Kinija, Indija, Brazilija, Argentina) vaidmuo. Plečiasi ekologinis ūkininkavimas, bet dar sparčiau plečiasi genetiškai modifikuotų (GM) augalų auginimas.

Prekyba žemės ūkio ir maisto prekėmis laisvėja, didėja prekyba aukštos vertės perdirbtais produktais. Tačiau parama žemės ūkiui mažėja. Prieš 25 metus bendra parama žemės ūkiui labiausiai išsivysčiusiose šalyse sudarė 3 proc. jų BVP, šiuo metu - tik 1 procentą. Nauja tendencija - žemės ūkio paskirties žemės naudojimas ne maisto gamybai. Prognozuojama, kad po penkerių metų apie 60 proc. cukranendrių Brazilijoje, trečdalis Kanadoje išaugintų kukurūzų bus panaudota bioetanolio, o daugiau kaip pusė Europos Sąjungoje išaugintų rapsų - biodyzelino gamybai.

Šiuolaikinio žemės ūkio ypatybės

Šiuolaikinis žemės ūkis vis labiau orientuojasi į rinka ir vartotoją. Ūkiai labiau specializuojasi, o tai padeda optimizuoti investicijų grąžą, didinti produktyvumą, gauti masto ekonomiją. Stiprėja kooperacija ir kitos ūkininkų bendradarbiavimo formos. Tai padeda patiems ūkininkams kurti pridėtinę vertę ir gauti didesnį pelną. Štai kooperatinė įmonių grupė „Fonterra" (Naujoji Zelandija) jau diktuoja madas pasaulio rinkose. Ji eksportuoja apie 30 proc. pasaulio pieno produktų, arba tris kartus daugiau negu JAV. Į pirmąjį didžiausių pasaulio pieno įmonių dešimtuką patenka net 4 kooperatinės įmonės. Airijoje, Austrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje 50-75 proc. grūdų superkama per ūkininkų kooperatyvus. Jie gajūs ir kitose žemės ūkio šakose.

Spartus ir platus naujų biotechnologijų taikymas žemės ūkyje, stiprus ryšys su mokslu taip pat yra vienas iš šiuolaikinio žemės ūkio bruožų, kaip ir pajamos iš kitų verslų. Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Suomijoje gretutinį verslą turi kas trečias ketvirtas ūkininkas.

Papildomų pajamų paieškas lemia žemės ūkio verslo išskirtinumas. Šis sektorius tiesiogiai priklauso nuo gamtos, kenčia nuo sausrų, liūčių ir kitų kataklizmų, tenka investuoti į apsaugą nuo augalų ir gyvūnų ligu bei kenkėjų. Ūkininkai dirba iš esmės tobulos konkurencijos sąlygomis, nes dauguma jų yra smulkūs rinkos dalyviai, negalintys joje daryti apčiuopiamos įtakos. Žemės ūkyje didžioji dalis kaštų nekinta (žemė, pastatai), todėl labai ribotos galimybės imtis kitos veiklos, o dėl darbų sezoniškumo yra didelis apyvartos lėšų poreikis. Pagaliau, žemės ūkis atlieka ne tik ekonominę funkciją. Jis prisideda prie bioįvairovės, kultūros paveldo ir apskritai kaimo gyvybingumo išsaugojimo.

Žemės ūkio verslo specifika sąlygoja ir paramą žemės ūkiui. Tiesa, paramos įvertis atskirose šalyse labai skiriasi. Mažiausias yra Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ir Čilėje (1-4 proc.), o didžiausias - Islandijoje, Korėjoje, Japonijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje (47-60 proc.). Valdžios parama Europos Sąjungoje sudaro apie penktadalį, o JAV - dešimtadalį gamintojų pajamų. Dėl žemės ūkio politikos pertvarkos ir kainų pokyčių parama turi tendenciją mažėti. Ūkininkams tenka dažniau dairytis į kainų pokyąius pasaulio agrorinkose, nei laukti paramos iš valdžios.

Prekybos laisvėjimas keičia ir žemės ūkio politikos tikslus. Anksčiau buvo siekiama didinti ūkių konkurencingumą, užtikrinti pajamas, o dabar akcentuojamas ir kaimo vietovių konkurencingumo didinimas, veiksmingesnis vietinių išteklių panaudojimas. Pagrindiniu sektoriumi buvęs žemės ūkis užleidžia vietą verslų kaime įvairovei. Subsidijas keičia investicijos, formuojant kaimo politiką stiprėja tarptautinių organizacijų, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų vaidmuo. Atsiranda nauji iššūkiai - klimato kaita, skurdo ir atskirties mažinimas, bioįvairovės išsaugojimas, gėlo vandens taupymas, bioenergetikos plėtra.

Kur kas ilgesnes gyvavimo tradicijas turintis ir labiau geografiškai paplitęs ekologinis ūkininkavimas pralaimi genų inžinerijai. Beveik pusę šiuo metu auginamų GM augalų pasėlių yra JAV, pirmaujančių gretose dar yra Brazilija, Argentina, Indija, Kanada ir Kinija. Daugiau kaip 80 proc. pasaulyje auginamos medvilnės jau yra modifikuota, sojos - trys ketvirtadaliai, kukurūzų - trečdalis, o rapsų - ketvirtadalis. Genų inžinerijos šalininkai teigia, kad pagrindinis būdas ne tik mažinti badą, bet ir amortizuoti klimato kaitos padarinius yra plėsti genetiškai modifikuotų augalų auginimą. Mat jie atsparūs ligoms, kenkėjams ir klimato pokyčiams, mažesni derliaus nuostoliai.

Gaminti tenka vis daugiau

Jungtinių tautų prognozės rodo, kad pasaulio gyventojų skaičius iki 2050 m. išaugs nuo šiuo metu esančių 7 iki 9 milijardų, todėl būtina sparčiai didinti ir žemės ūkio produkcijos gamybą. Gyventojų skaičiaus augimas stulbinantis. Kol gyventojų skaičius padidėjo nuo vieno iki dviejų milijardų, užtruko 123 metus, o septintasis milijardas užaugo dešimt kartų greičiau - per 12 metų. Ir tai ne vienintelis faktorius, darantis spaudimą žemės ūkio produkcijos paklausai.

Kaimo vietovės sparčiai urbanizuojamos. Šiuo metu miestuose gyvena jau daugiau kaip pusė planetos gyventojų, o 2050 m., tikimasi, gyvens 70 procentų. Maisto poreikį didina ir pragyvenimo lygio kilimas ne tik išsivysčiusiose šalyse, bet ir Kinijoje, Indijoje. Mitybos įpročių kaita taip pat turi įtakos atskirų produktų paklausai. Pavyzdžiui, 1985 m. JAV daugiausia buvo suvartojama kiaulienos ir jautienos, tačiau pastaraisiais metais pirmoje vietoje paukštiena. Panašios tendencijos ir kitose šalyse.

Net 90 proc. produkcijos padidėjimo laukiama didinat derlingumą ir augalų auginimo intensyvumą. Pagrindinis derlingumo augimo faktorius - mineralinės trąšos ir kitos cheminės priemonės. Galimybės didinti dirbamos žemės plotus yra tik Afrikoje ir Lotynų Amerikoje.

Kas stabdo pasiūlą

Yra ir daugiau žemės ūkio produkcijos poreikį didinančių veiksnių, tačiau yra ir jos pasiūlą mažinančių, pavyzdžiui, gamybai reikalingų išteklių brangimas. Iš tikrųjų, energetinių išteklių, trąšų, technikos ir kitų materialinių resursų kainos labai veikia produkcijos savikainą ir galutinius ūkinės veiklos rezultatus. Rimta kliūtis didinti gamybą yra žemės nualinimas dėl intensyvaus ūkininkavimo ir gėlo vandens išteklių mažėjimas. Beje, žemės ūkis sunaudoja net 70 proc. pasaulio gėlo vandens. Pastaraisiais metais vis didesnį spaudimą žemės ūkiui daro žemės ūkio naudmenų naudojimas ne žemės ūkio produkcijai gaminti, taip pat griežtėjantys gyvūnų gerovės ir kiti gamtosauginiai reikalavimai, jau nekalbant apie klimato atšilimo poveikį.

Gamtosaugos ekspertai teigia, kad pasaulio vidutinė oro temperatūra kyla daug sparčiau, nei prognozavo mokslininkai. Tikėtinos padažnėjusios sausros, pakrančių užliejimai, kenkėjų ir ligų plitimas bei spartesnis bioįvairovės nykimas. Klimato kaitos padariniai, ligos ar kitos katastrofos gali taip paveikti žemės ūkį, kad iškils reali grėsmė žmonijai. Prisiminkime, kai bulvių maras Airijoje 1845 m. išnaikino pagrindinį to meto maisto produktą, o kilęs badas pražudė ar privertė išsikelti svetur milijonus airių.

Biologinės įvairovės išsaugojimu rytdienai būtina labiau rūpintis šiandien.  Visame pasaulyje yra apie 1 400 sėklų bankų. Ypač unikali Svalbardo saugykla, įrengta Norvegijoje, Špicbergeno saloje, 122 m virš jūros lygio, amžinojo įšalo zonoje, kurioje nebūna žemės drebėjimų. Ten yra visų pasaulio sėklų bankų rezervas. Kai kas jį vadina „pasaulio pabaigos saugykla". Net ir ištirpus poliariniam ledui, sėklų neapsemtų vanduo.

Tačiau vien tuo pasikliauti neverta. Manau, kad pasaulis per daug įniko į technologijomis paremtų naujų monokultūrų auginimą, siekdamas vien komercinių tikslų - užauginti kuo greičiau ir daugiau, kad produktai gerai atrodytu, kad būtų galima ilgai transportuoti ir sandėliuoti. Taip į antrą planą nustumiama ne tik produktų biologinė vertė, bet ir didinama priklausomybė nuo riboto augalų ir gyvulių veislių skaičiaus, o kartu ir rizika kilti humanitarinei krizei. Štai didžioji dalis pasaulio kviečių yra neapsaugoti nuo Afrikoje pradėjusių plisti juodųjų rūdžių. Šiai ligai išplitus ir Azijoje, be svarbiausio maisto šaltinio liktų milijardas žmonių.

Augalų ir gyvūnų auginimas evoliucinės atrankos būdu sudarė galimybes išvesti tokias veisles, kurios maksimaliai tinka jų vietiniam klimatui ir aplinkai. Deja, jos nyksta itin greitai. Kinijoje liko tik dešimtadalis kviečių rūšių, augintų vos prieš šimtmetį. Tarptautinio žemės ūkio pažangos fondo atliktas tyrimas parodė, kad JAV nuo 1903 m. išnyko daugiau kaip 90 proc. augalų veislių. Pavyzdžiui, iš tuo metu kultivuotų 544 kopūstų veislių liko tik 28, agurkų - 16 iš 285, kukurūzų - 12 iš 307. Iš 8 000 pasaulyje žinomų galvijų veislių 1 600 gresia išnykimas. Norint išsaugoti konkrečioje vietovėje anksčiau masiškai augintas kultūras, reikia suvienyti mokslo, verslo ir žemdirbių nuovoką.

Maisto švaistymo pasekmės

Būtina ieškoti ir nestandartinių būdų didėjančiam maisto poreikiui tenkinti ir badui atskiruose regionuose mažinti. Vienas iš tokių būdų galėtų būti maisto taupymas nuo lauko iki stalo. Beje, daugiau tausodami maistą galime ir savo sveikatą pagerinti. Neseniai atliktas nuodugniausias medicinos istorijoje žmonijos sveikatos įvertinimas atskleidė, kad persivalgymas jau tapo didesne problema, nei maisto stygius. Ataskaitoje konstatuojama, kad 2010 metais per aukštas kūno masės indeksas yra šeštoje ligų naštos vietoje, o nepakankamas maitinimasis - aštuntoje.

Pasaulyje iššvaistoma beveik trečdalis maisto. ES didžiausi nuostoliai patiriami šviežių daržovių ir vaisių sektoriuje. Dalis vartoti tinkamos produkcijos išmetama vien dėl griežtų reikalavimų produktų formai ar dydžiui. Daugiau būtų galima sutaupyti skatinant tiesioginius gamintojų ir vartotojų ryšius, nes tokiu būdų sutrumpėtų ir pati maisto grandinė.

JAV iššvaistoma apie 40 proc. viso šalyje cirkuliuojancio maisto, arba 165 mlrd. JAV dolerių. Ir dar - maisto atliekos išskiria ketvirtadalį visų JAV išskiriamų metano dujų. Būtent jos ir yra labiausiai klimato atšilimą skatinančios dujos. Apskritai, žemės ūkio poveikis atšilimui yra labai ženklus. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija teigia, kad vien tik gyvulininkystė klimatui kenkia labiau už automobilius. Šis sektorius dėl didelių anglies dvideginio, metano ir azoto suboksido emisijų yra vienas pagrindinių kaltininkų dėl klimato kaitos. Tarptautinė Žemės išsaugojimo organizacija įsitikinusi, kad gyvūninių produktų vartojimo sumažinimas arba visiškas atsisakymas yra geras būdas lėtinti pasaulinį klimato atšilimą. Kol kas mėsos atsisakęs tik kas dešimtas planetos gyventojas.

Vietinių produktų svarba

Globalizacijos įtaka juntama vis labiau. Tai labai rimti poslinkiai, bet norisi kiek paįronizuoti. Urbanizacija, industrializacija, liberalizacija taip pakeitė civilizaciją, kad laikas galvoti apie lokalizaciją. Pasaulinis žmonių ir prekių „kraustymąsis" kelia vis didesnes socialines ir kitokio pobūdžio įtampas. Apie 80 proc. į JAV įvežamų maisto produktų yra gaminama ir pačioje šalyje. Panaši padėtis ir ES atveju. Įsivaizduokime, kiek lėktuvų, traukinių, laivų ir automobilių kasdien įvairiausiomis kryptimis gabena žemės ūkio ir maisto prekes. Žinoma, čia yra ir išlygų, pavyzdžiui, citrusiniai augalai visur neauga. O kas būtų, jeigu daugiau dėmesio būtų skirta vietinei, bent jau regioninei prekybai? Pirma, būtų galimybė pigiau įsigyti maisto dėl sumažejusių transporto kaštų. Antra, produktai būtų tinkamesni vartoti, nes būtų šviežesni, natūralesni ir neapdoroti sandėliavimui skirtais chemikalais. Be to, ir medikai siūlo maisto racioną sudaryti vietinių produktų pagrindu. Kaip sakoma, sava duonelė už svetimus pyragus skanesnė. Trečia, būtų mažiau gamtos teršimo.

Žemės ūkis - jautrus permainoms sektorius. Yra manančių, kad prekybos liberalizacija gali net sužlugdyti kai kurių valstybių žemės ūkį, nes prekybos suvaržymų ateityje liks dar mažiau. 2001 m. Pasaulio prekybos organizacija Dohoje pradėjo naujas daugiašales derybas dėl prekybos liberalizavimo. Aštrūs ginčai vis dar tęsiasi, ypač daug nesutarimų dėl prekybos žemės ūkio ir maisto produktais. Vienas iš radikalių siūlymų - palaipsniui visiškai atsisakyti eksporto subsidijų. Diskutuojama ir dėl žemės ūkio prekių muitų tarifų mažinimo, nes jie yra vidutiniškai dešimteriopai aukštesni už pramoninių prekių tarifus.

Nemanau, kad netrukus žemės ūkio produktais bus prekiaujama be jokių apribojimų, nes laisvosios prekybos idėja gryniausiu pavidalu yra labai abejotina. Juk ūkininkavimo sąlygos atskirose šalyse labai skirtingos, kiekviena valstybė stengiasi užtikrinti kaimo gyventojų užimtumą ir atitinkamą ūkininkų pajamų lygį. Noriu dar pabrėžti, kad apsirūpinimas savo gamybos maistu yra ypatingos svarbos nacionalinio saugumo elementas.