Raimondas Karpavičius, UAB „Marijampolės pieno konservai" Valdybos pirmininkas, sako, jog atėjo laikas perdirbėjams ir ūkininkams suprasti, kad jie surišti viena virve. Pavieniui išgyventi nepavyks. Jei neliks savų perdirbėjų, kaimyninių šalių bendrovės nepraleis progos iki minimumo sumažinti žaliavos supirkimo kainos. Jei neliks ūkininkų, perdirbimo įmonės taps niekam nereikalingo metalo laužo prikimštais statiniais. Išeitis - konsolidacija. Šaliai reikia mažiau perdirbėjų, o ūkininkai, bėgant laikui, taps gamyklų bendrasavininkiais. Kitaip konkuruoti su pasauliniais koncernais nepajėgsime.

Ar yra prasmė kalbėti apie investicijas, jei pieno gamyba nuostolinga?

Ūkininkavimas, kaip ir perdirbimas, nebus pelningas, jei neinvestuosime į žaliavos kokybę. Kai kurių produktų, pavyzdžiui, vaikų maisto ir proteinų (šių produktų pridėtinė vertė kur kas didesnė negu paprastų pieno miltų) negalime pagaminti daug, nes trūksta aukščiausios kokybės pieno.

Pieno ūkiams tinkamas laikas persitvarkyti. Ūkininkai, kaip ir verslininkai, turi suprasti, kad jiems būtina išmokti išgyventi krizes. Stambių ūkių fermos vertos milijonų eurų - tai likvidus turtas. Be to, matau, kad ūkininkai sugebėjo sukaupti apyvartinių lėšų. Vadinasi, saugo grynuosius ir jų neinvestuoja.

Tačiau ne viskas verslo ir pačių žemdirbių rankose. Dabar remiamas pasitraukimas iš gamybos ir jaunieji ūkininkai, kurie dar ilgai nesukurs didesnės pridėtinės vertės. Ministerija nelaiko perdirbėjų ūkio dalimi, o tik kenkėjais, kurie apvagia ūkininkus. Norint, kad padėtis pasikeistų, reikia keisti ir valstybės požiūrį bei ES paramos skirstymą.

Ūkininkų ir perdirbėjų santykiai niekada nebuvo rožėmis kloti. Galbūt abipusis nepasitikėjimas yra pagrįstas?

Jei neliks lietuvių perdirbėjų, baigsis ir Lietuvos pieno ūkių gyvenimas. Kai nebus alternatyvos, lenkai taip pat nemokės tokios kainos, kaip šiandien. Kita, jau visų mūsų bėda, - neliečiamieji prekybininkai, kurie net krizės metais sugebėjo padidinti savo pelnus ir maržas. Jei nesiimsime pertvarkų ir nepradėsime konsoliduotis, galime paprasčiausiai neišlikti kaip įmonės ir ūkiai.

Mes jau žaidžiame tarptautinėje rinkoje. Gal užteks kelių naujų valstybių, kurios pakeis Rusiją, ir visas bėdas galėsime pamiršti?

Mūsų perdirbimo pramonė stipresnė nei latvių ar estų. Dėl to sugebame kovoti dėl žaliavos su jų bendrovėmis. Visų mūsų įmonių gaminami produktai, vertinant pagal žaliavos kokybę, idealūs. Daugiau neišspausi. Geresnių rasime nebent Šveicarijoje, Vokietijoje. Mus išmuštravo rusai, kurie kėlė aukštesnius reikalavimus nei ES. Tačiau užsidarius Rusijai, mums sunku rasti naujų rinkų. Tuo turi rūpintis ne Vyriausybė, o pačios įmonės. Verslas, ne valdininkai, kurie dabar svajoja apie tokias šalis kaip Prancūzija, Japonija, egzotiškas valstybes, turi nuspręsti, kur investuosime eidami į naujas rinkas. Pritariu, kad Kinija, kuri kol kas mūsų neįleidžia, yra gerai. Tačiau ji neturi tapti vienintele rinka, kokia buvo Rusija. Vieną pamoką, kai priklausėme nuo šalies, kuri bet kada gali keisti žaidimo taisykles, manau, jau išmokome. Nereikia to kartoti.

Didelės valstybės rinkų paieškai ir išlaikymui skiria milijardus eurų. Mes to negalime sau leisti. Tačiau valdžia bent jau turi kalbėtis su verslu, ko jiems reikia ir į kokias šalis eiti.

Kokia išeitis - agresyviau stumdytis Baltijos šalių rinkoje?

Reikia įsitvirtinti keliose ES valstybėse ir tada ieškoti tolimesnių šalių. Be to, atskirti žaliavinius produktus, tokius kaip pieno miltai, nuo gaminių su prekių ženklais. Pastarieji pelningesni, tačiau juos realizuoti sunkiau. Su kiekviena prekių grupe reikia dirbti atskirai.

Stambiems ūkiams siūlysiu jungtis į kooperatyvą. Jei norės, galės tapti ir įmonės dalininkais. Matysime, kiek bus norinčiųjų kurti bendrą verslą. Bėda ta, kad šiandien dalis ūkių dar neturi ilgalaikės strategijos. Jie eina ten, kur tuo metu didesnė parama. Žmonės kuria pridėtinę vertę ne siekdami efektyvesnės gamybos, bet imdami paramą ir tiesiog investuodami į brangesnę įrangą. Esant tokiai paramai ir investicijų struktūrai, kiekviena krizė didesnius ūkius nustumia prie bankroto ribos.

Jūs pats irgi žadate investuoti į pieno gamybą?

Mes jau investavome. Turime 500 karvių ūkį, kurį greitai didinsime iki 1 000 vienetų. Valdydami savo fermas, galėsime realiau kalbėtis ir su žemdirbiais. Ateityje tikimės kartu su partneriais ūkininkais auginti iki 25 000 karvių.

Kaip vertinate „Pienas LT" projektą, kuriam skirta keliasdešimt milijonų eurų ES paramos?

Į šį projektą pinigus sudėjo žemdirbiai, kurie tiki „Pienas LT" ateitimi. Tačiau kol kas nežinia, kiek realiai kainuos statybos ir kas subsidijuos kooperatyvo veiklą. Mano duomenimis, kai kurie stambūs, kooperatyvui priklausantys ūkiai bankrutuoja, nors kooperatyvo pareiga gelbėti savo narius. Turėti keletą pienvežių ir vežti pieną į Lenkiją nėra tas verslas, kuriam pinigus skyrė valstybė, ES ir ūkininkai.

Pagal projektą „Pienas LT" planuoja gaminti proteino koncentratą. Tačiau jo gamybos technologija sudėtinga, Lietuvoje nėra pieno, iš kurio galima pagaminti šį produktą. Pastatai ir gamybinės linijos - antraeilis dalykas, nes gamybinių pajėgumų Lietuvoje ir taip per daug. Reikia gamybos profesionalų, o jų Lietuvoje nėra. Be to, reikia ne tik technologų, bet ir pardavimo vadybininkų. Teks skraidyti po visą pasaulį ir keletą mėnesių gaminti produkciją „į sandėlį". Tik tada galbūt prasidės realūs pardavimai, o tai - iki 18 mln. eurų, įšaldytų sandėlyje. Šiuos pinigus reikės iš kažkur paimti. Šiandien mums parduoti sekasi sunkiai, nors turime rinkas, vardą ir pažintis. Nesupraskite klaidingai, kooperatyvui „Pienas LT" linkiu sėkmės. Jei jiems pavyks sukurti unikalių produktų, rasime bendrą kalbą ir galėsime naudingai bendradarbiauti.

Žemdirbiams siūlau nesikuklinti ir kooperatyvo vadovams užduoti kuo daugiau klausimų, kad nauja gamykla netaptų lengvu bankų ar kitų perdirbėjų grobiu, o kruvinai uždirbti pinigai, kuriuos ūkininkai investavo, nedingtų. Jei nutiktų blogasis scenarijus, jokie protestai ir kelių blokados nepadės.

Negi „Pienas LT" neatnešė sektoriui nieko gero?

Jų atėjimas pakėlė supirkimo kainas. Tai gerai visam sektoriui. Kita vertus, užuot investavę į kooperatyvą, ūkiai galėjo patys stiprėti. Mano nuomone, Lietuvos pieno sektoriaus vis tiek laukia konsolidacija ir susijungimai. Ūkininkai turės tapti gamyklų bendrasavininkiais ir liks vienas ar du dideli perdirbėjai. Tik tada galėsime optimizuoti savikainą ir konkuruoti pasaulyje. Kitaip paprasčiausiai neišliksime. Pasikartosiu, jei neliks perdirbėjų, neliks ir ūkininkų. Pieną pusvelčiui supirks kaimyninių šalių perdirbėjai.

Tačiau pokyčiai turi būti ekonominiai. Valdžiai rūpi tik rinkimai ir pažadai potencialiems rinkėjams. Blogai, kad valdininkai siekia supriešinti sektoriaus dalyvius. ES lėšas, skirtas viešinimui, naudoja kovai su perdirbėjais. Mūsų mažos valstybės bėda, kad laiką eikvojame stengdamiesi ne pradėti kartu dirbti, bet norėdami pakenkti kitam.

Negi perdirbėjai be nuodėmės?

Mes ir ūkininkai esame surišti viena virve ir vienas be kito neišgyvensime. Ūkininkai turi pastatus, gyvulius ir žaliavą. Mes galime šią žaliavą perdirbti. Dabar mes supriešinti su ūkininkais, tačiau prekybos tinklai turi neliečiamųjų statusą. Tik kartu su ūkininkais galėsime rasti naujas rinkas. Jei prekybos tinklai praras pagrindinių pardavimo kanalų poziciją, jie nebegalės diktuoti sąlygų ir didinti savo dalies kainos struktūroje. Daugelis mūsų visų bėdų baigsis.

Nekalbu apie kartelinius ir neteisėtus susitarimus. Mes, perdirbėjai, net teoriškai negalime susitarti, nes pieno trūksta ir visi dėl jo kovojame. Kiekvienas žiūrime savo interesų. Tiesiog reikalingas kitoks požiūris.

Su ūkininkais nesutariate, prekybos tinklai ir valdžia spaudžia. O kokie perdirbėjų tarpusavio santykiai?

Lietuvoje penkios didelės pieno perdirbimo įmonės ir visos mėgina išgyventi atskirai bei konkuruoja dėl vietos rinkos. Pavyzdžiui, įkurta asociacija „Pieno centras", kuri jungia tik tris didžiąsias įmones. Tačiau ši asociacija formaliai atstovauja visų perdirbėjų interesams. Kalbant apie ekonomiką, tai mes turime parduoti produktus ir kas 15 dienų atsiskaityti už žaliavą. Nesvarbu, ar pardavėme produkciją, ar ne. Šiandien skolinamės ir užstatome ne tik įmonės, bet ir akcininkų turtą.

Gal galite prognozuoti, kada baigsis pieno krizė?

Bijau, kad ji dar tik prasideda, nes neaišku, ar atsigaus vartojimas. Ši krizė ne dėl Rusijos embargo, o dėl visame pasaulyje sumažėjusio vartojimo. Kinijos, vienos didžiausių pasaulio pieno produktų rinkų, kuri importuoja daug produkcijos, BVP augimas yra ties recesijos riba. Didelėse Afrikos valstybėse, kurios taip pat pirkdavo pieno gaminius, tęsiasi pilietiniai karai. Vartojimą mažina ir prieš pieno vartojimą nukreiptos viešųjų ryšių akcijos. Sukurta daug tradicinių produktų pakaitalų, kurie taip pat atima dalį mūsų rinkos.

Kalbant apie Lietuvą, mums didžiausias smūgis buvo ne tik Rusijos embargas, bet ir pardavimų buvusiose sovietinėse respublikose praradimas. Rusija uždarė kelius, tad į ten negalime vežti produktų.

Įeiti į Vakarų Europą mėginame, tačiau kelias ilgas, sąnaudos milžiniškos. Jos auga dar ir dėl to, kad šį kelią kiekviena mūsų įmonė mėgina eiti atskirai. Visame sektoriuje dėl paprasčiausio neūkiškumo prarandame iki 300 mln. eurų per metus. Pusę šios sumos pasiima prekybos tinklai, kitą pusę iššvaistome dėl bereikalingų tarpininkų surenkant pieną, varinėdami po visą Lietuvą pienvežius, samdydami vadybininkus, kurie ne ieško rinkų, bet kovoja su kitų įmonių vadybininkais. Dalis šių lėšų, jei mažėtų įvairių tarpininkų, galėtų atitekti ūkininkams.

Dėkoju už pokalbį.