Priimdami strateginius ir operatyviuosius sprendimus, lemiančius ūkio veiklos efektyvumą, ūkininkai turi įvertinti rizikos ir pelningumo santykį. Rizikos vertinimas ir valdymas yra sudėtingas procesas, nes rizika kyla iš skirtingų šaltinių ir pasireiškia skirtingais lygmenimis. Priimti teisingus rizikos valdymo sprendimus padeda integruotas visų įmanomų grėsmių vertinimas.

Nors egzistuoja daug ir įvairių požiūrių į riziką, juos visus galima apjungti į du. Pagal vieną požiūrį rizika suvokiama ne tik kaip galimybė uždirbti mažiau nei tikėtasi, bet ir kaip galimybė uždirbti daugiau. Šį požiūrį atitinka populiarus posakis „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano". Tai reiškia, kad verslo sprendimų nepriimtų nė vienas ūkininkas, tikėdamasis uždirbti tik mažiau. Pagal kitą požiūrį rizika suvokiama išimtinai kaip nepalankaus, nepageidaujamo įvykio galimybė.

Rizikos rūšių yra daug ir įvairių. Siekiant jas tinkamai suvaldyti, svarbu žinoti, iš kur jos kyla. Paprastai pagal kilmę rizika skirstoma į gamybinę, žmogiškąją, ekonominę, politinę ir finansinę.

Gamybinė rizika siejama su augalų derlingumo ir gyvulių produktyvumo pokyčiais. Pagrindiniai veiksniai, nulemiantys šią riziką, yra gamtinės sąlygos, plintančios gyvūnų ligos ir technologinės ūkio galimybės. Pastaruoju metu, sparčiai keičiantis klimatui, didėja sausrų tikimybė, nežabotai plinta įvairios gyvūnų ligos. Tai sukelia stichines nelaimes, kurias pažaboti ūkiams kaskart darosi vis sunkiau. Ūkyje naudojamos gamybos technologijos, įranga irgi turi įtakos produktyvumui ir žemės ūkio produktų kokybei.

Gamybinė rizika susijusi su žmogiškąja rizikos rūšimi. Gamybos rizikos veiksnius veikia žemės ūkio verslo subjektų priimami sprendimai, pavyzdžiui, ar investuoti į naujas technologijas, ar ne; kokią techniką pirkti; kokias trąšas ir kokį jų kiekį naudoti, siekiant padidinti derlingumą; kokias augalų apsaugos priemones naudoti, ar iš viso jų nenaudoti ir pan. Kam bus teikiamas prioritetas, priklauso nuo požiūrio į riziką ir sprendimo priėmėjo išsilavinimo, amžiaus, patirties.

Ekonominė rizika siejama su makroekonominių ir pramonės šakos veiksnių poveikiu laukiamiems ūkio rezultatams. Pagrindiniai veiksniai, sukeliantys ekonominę riziką, yra realiojo ir nominaliojo bendrojo vidaus produkto pokyčiai, su juo tampriai siejamas nedarbo lygis, importo ir eksporto apimtys, skolinamojo kapitalo palūkanų normos, žemės ūkio produktų paklausa ir pasiūla. Šių veiksnių kontroliuoti ir valdyti ūkininkų ūkiai negali, tačiau sumažėjęs augalų derlingumas ar gyvulių produktyvumas mažina minėtų produktų pasiūlą, o dėl to didėja jų rinkos kainos. Efektas nėra toks ryškus rinkų globalizavimo kontekste, tačiau nepalyginamai ryškesnis klimato kaitos kontekste.

Politinė rizika priklauso nuo vyriausybių ir įvairių politinių institucijų (tiek šalių viduje, tiek tarptautinėje aplinkoje) sprendimų. Lietuvos žemdirbių rezultatai yra jautrūs Europos Sąjungos politikos formuotojų sprendimams. Pagrindiniai politinės rizikos žemės ūkyje veiksniai yra mokesčiai, subsidijos, aplinkosauginiai reikalavimai, kitos žemės ūkio verslą reguliuojančios priemonės.

Finansinę riziką sukelia skolinto kapitalo pirmumas nuosavo kapitalo atžvilgiu tiek ūkio kasmetinių grynųjų pinigų srautų paskirstymo, tiek likvidavimo procese. Palūkanos bankams ir kitiems kreditoriams turi būti sumokėtos iki išsiimant pinigus asmeninėms reikmėms, todėl, esant didesnei skolinto kapitalo daliai kapitalo struktūroje, yra didesnė tikimybė, kad ūkininkui neliks pinigų asmeniniams poreikiams tenkinti. Pagrindiniai veiksniai, sukeliantys finansinę riziką, yra palūkanų norma ir finansinių skolų dalis ūkio kapitalo struktūroje. Finansinė rizika, skirtingai nei verslo, yra lengviau kontroliuojama.

Rizikų sąsajos

Skirtingos rizikos rūšys tarpusavyje yra susietos per jas veikiančius veiksnius. Žmogiškosios rizikos veiksniai nulemia technologines galimybes, kurios yra gamybos rizikos veiksnys. Pavyzdžiui, įrangos pasirinkimas, jos saugumo užtikrinimas, tręšimo ir chemikalų naudojimo savalaikiškumas ir normų laikymasis ir kt. Žmogiškosios rizikos veiksniai veikia ir finansinę riziką per finansinių skolų dalies kapitalo struktūroje pasirinkimą.

Pastaruoju metu sparčiai keičiasi vartotojų skoniai ir lūkesčiai, didelį poveikį jiems daro ir reklama. Visa tai turi įtakos žemės ūkio produktų paklausai ir kainoms. Dėl gamybinės rizikos pasikeičia augalų derlingumas ir gyvulių produktyvumas, kurie lemia mažesnę arba didesnę pasiūlą ir atitinkamai keičia žemės ūkio produktų rinkos kainas.

Rinkoje susiklosčiusi nerizikinga ir skolinto kapitalo palūkanų norma turi įtakos konkretaus žemės ūkio verslo subjekto paskolų palūkanų normai. Didesni pelno mokesčio tarifai yra kaip paskata skolintis daugiau, kitiems veiksniams esant vienodiems. Žemės ūkio verslo reguliavimo priemonės, tokios kaip palūkanų kompensavimas, taip pat turi įtakos finansinei rizikai.

Holistinis požiūris į integruotą rizikos žemės ūkyje vertinimą leidžia visapusiškai įvertinti riziką, priimti efektyvesnius ekonominius sprendimus.

Kokios rizikos vengia jaunimas

Kokios rizikos labiausiai vengia ir dažniausiai vertina jaunieji Lietuvos ūkininkai? Apklausus 56 respondentus, paaiškėjo, kad didžiausias dėmesys skiriamas gamybinei rizikai.

Visi žinome, kad už riziką turi būti kompensuojama papildomu pelningumu. Kiekvienas ūkininkas stengsis uždirbti kuo daugiau vienam rizikos mato vienetui. Riziką minimizuojant, o pelningumą maksimizuojant galima uždirbti didžiausią efektyvumą rizikos-pelningumo požiūriu. Pavyzdžiui, uždirbant 5 proc. pelningumą 10 proc. rizikai ir uždirbant 10 proc. pelningumą 20 proc. rizikai, pasiekiamas toks pats efektyvumas. Pirmojo tikslo sieks konservatyvesnis ūkininkas rizikos požiūriu, antrojo - agresyvesnis, tačiau abu veiks vienodai efektyviai rizikos-pelningumo požiūriu.

Populiariausia rizikos mažinimo priemonė yra veiklos įvairinimas (diversifikavimas), kuris atitinka lietuvių liaudies patarlę „Nedėk visų kiaušinių į vieną pintinę, nes jeigu krisi, suduš visi". Diversifikuoti galima makroekonominiu lygmeniu, t. y. investuojant ne tik į žemės ūkio verslą, bet ir į kitas ekonomines veiklas. Net ir šiuo lygmeniu diversifikavus veiklą, apie 30-40 proc. patiriamos rizikos išvengti nepavyksta. Diversifikuoti galima ir žemės ūkio, kaip ekonominės veiklos, lygmeniu. Pavyzdžiui, auginti sausrai ir liūtims atsparias kultūras. Diversifikavimas kainuoja: prarandama specializacijos patirtis, patiriamos papildomos investicijos, padidėja administraciniai kaštai, daugiau pinigų išleidžiama produktų rinkodarai ir pan. Tai mažina ir pelningumą, ir riziką, tačiau klausimas, kokiu mastu ir kaip tai keičia ūkio efektyvumą.

Kaip mažinti riziką

Pastaruoju metu didėja tikimybė pasireikšti katastrofinei (labai didelio masto pagal reiškimosi laipsnį) rizikai žemės ūkyje: paukščių gripas, kempinligė, snukio ir nagų liga. Tai mažai tikėtinų, tačiau didelį neigiamą poveikį ūkio veiklos rezultatams galinčios sukelti rizikos pavyzdžiai. Artimiausioje ateityje šis sąrašas gali ilgėti dėl klimato kaitos, dažnėjančių sausrų ir teroristų keliamo pavojaus panaudoti biologinį ginklą. Kaip kovoti su tokio masto gamybine rizika? ES Bendroji žemės ūkio politika ir daugelis specialiųjų priemonių skirtos kompensuoti ūkiams nuostolius ir padeda stabilizuoti žemės ūkio sektorių, tačiau tai „gula" ant visos visuomenės pečių, tame tarpe ir ūkininkų, kaip mokesčių mokėtojų.

Rizikos mažinimo svarbą žemės ūkyje akcentuoja norvegų mokslininkai J. B. Hardaker ir G. Lien, pateikdami keletą principų, siejamų su rizikos vengimu. Vienas jų teigia, kad „politinių sprendimų priėmėjams paprastai yra paranku būti indiferentiškais rizikos atžvilgiu, nes visuomenė yra potencialiai pajėgi pasidalyti blogas pasekmes tarp didelio gyventojų skaičiaus". Kad šito išvengtume, svarbu pradėti didelio masto rizikos žemės ūkyje prevenciją. Rizikos draudimas ir perdraudimas, draudimo įmokų kompensavimas - privačių ir viešųjų interesų derinimas, t. y. privačių ir viešųjų institucijų derybų objektas. Derybų rezultatas - draudimo kaštai, mažinantys pelningumą ir riziką.