Lietuvoje sojų auginama dar mažai, todėl problemų dėl ligų ir kenkėjų plitimo kol kas nekyla. Tačiau tai tik laiko klausimas. Sojoms gali kenkti tie patys kenkėjai ir ligos, kurie plinta kituose pupiniuose augaluose - žirniuose, lubinuose, pupose. Bendri nuostoliai nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų derlių gali sumažinti iki 30 proc. ir daugiau.

Šiuo metu registruotų augalų apsaugos produktų nuo ligų sojoms nėra. Kitiems pupiniams augalams (žirniams, pupoms) registruotos šios fungicidų veikliosios medžiagos: boskalidas, ciprodinilas, fludioksonilas, iprodionas, mankocebas, piraklostrobinas, protiokonazolas, tebukonazolas; beicų - karboksinas, tiramas.

Esant tokiai situacijai, sojų pasėlio fitosanitarinę būklę ir derliaus kokybę lems agrotechninės priemonės auginimo periodu - nuo sėjos iki derliaus nuėmimo:

• sėjomaina (žalingiems organizmams plisti įtakos turi ne tik sėjomaina, bet ir greta augantys tos pačios šeimos augalai);
• atsparios veislės (skirtingų veislių sojos pasižymi skirtingu atsparumu ligų sukėlėjams, kenkėjams ir stresiniams veiksniams);
• sveika (sertifikuota) sėkla;
• optimalus sėjos laikas (per anksti ir šaltu oru pasėta sėkla ilgai dygsta, dažnai ir supūva);
• subalansuotas tręšimas (optimaliai aprūpinti maisto medžiagomis augalai būna atsparesni; dėl azoto didelio kiekio ir kalcio trūkumo formuojasi plona audinių ląstelių membrana, per kurią nesunkiai prasiskverbia patogenai; didelis kiekis azoto sumažina ląstelės citoplazmos pH, skatina infekcinį procesą bei čiulpiančiųjų kenkėjų antplūdį; kalio trūkumas silpnina ląstelės ir audinių turgorą; kalio, cinko, mangano, vario, geležies ir kt. elementų trūkumas trikdo apsauginių komponentų - fitoaleksinų, flavonoidų, kumarinų ir kt. susidarymą augaluose);
• piktžolių, kenkėjų ir ligų stebėjimas bei kontrolė (kenkėjai, be tiesioginės žalos, pažeidžia augalo audinius ir taip sudaro palankesnes sąlygas infekcijoms plisti; kai kurių rūšių kenkėjai gali būti virusinių ir grybinių ligų platintojai);
• stresinių aplinkos veiksnių valdymas (ligoms plisti palankesni lietingi orai, bet dėl sausros ir aukštos temperatūros susilpnėja augalo audinių turgoras, jie tampa labiau pažeidžiami; augalams prisitaikant prie nepalankių aplinkos sąlygų, susilpnėja atsparumas);
• optimalus derliaus nuėmimo laikas (per vėlai ir drėgnu oru nuėmus derlių, galima prarasti trečdalį produkcijos);
• augalų liekanų sutvarkymas.

Kaip rodo kitų šalių praktika, ligos gali pasireikšti tiek daigų, tiek intensyvaus augimo, tiek brendimo metu.

Pašaknio puviniai

Sojas dar daigų tarpsniu gali pažeisti pašaknio puviniai. Ligų sukėlėjai gali būti įvairūs dirvos grybai: Ascochyta, Fusarium, Phomopsis, Phytium, Phytophthora ir Sclerotinia genčių. Pašaknio puviniai plinta sunkiose, šlapiose dirvose lietingu vėsiu oru. Pajuosta šaknies kaklelis, o raunant augalas toje vietoje nutrūksta. Tokie daigai žūsta, pasėlis išretėja. Suaugusių augalų lapai pagelsta, šaknys paruduoja, pūva, apsitraukia apnašomis. Infekcija lieka augalų liekanose dirvoje, apkrėstose sėklose.

Palankios sąlygos ligoms plisti susidaro tankiuose pasėliuose, kai augalai dėl nepalankių aplinkos sąlygų sunkiai ar silpnai auga (per žema temperatūra dygimo metu, per didelė dirvos drėgmė, per giliai pasėta sėkla, susidariusi pluta sunkiose molingose su mažu humuso kiekiu dirvose), dėl užkrėstos sėklos.

Rekomenduojama sėti sertifikuotą sėklą, tinkamai paruošti dirvas sojos auginimui, laikytis bendrų agrotechnikos reikalavimų, prieš sėją sojų sėklas apvelti gumbelinių bakterijų preparatais.

Phytophthora sp. rūšių grybai gali pažeisti dygstančias sojos sėklas ar išdygusių daigų šaknis. Tokie daigų pažeidimai matomi ne tik šaknyse, bet ir besiribojančioje su dirvos paviršiumi apatinėje stiebo dalyje. Antrinės šaknelės nunyksta, stiebelio audiniai ruduoja, minkštėja ir pūva, lapai gelsta, bet lieka prisitvirtinę prie stiebelio, augalas vysta ir miršta. Tokie pat požymiai esti, kai užsikrečia suaugę augalai.

Ligos požymiai atsparesnėse veislėse nėra ryškūs, apsiriboja daugiau šaknų galiukų bei šoninių šaknelių puvimu. Tokie augalai nors ir nežūsta, bet atrodo skurdūs, mažai dera ir lieka infekcijos šaltiniu. Tik sojas parazituojanti Phytophthora sojae rūšis dirvoje, nesuirusiose augalų liekanose, gali išlikti net iki 5-10 metų. Šis patogenas užkrečia sojas visais vystymosi tarpsniais ir yra ypač aktyvus šlapiose dirvose.

Palankios ligai plisti sąlygos susidaro esant drėgnam orui, kai dirvos užmirkusios, suspaustos, sunkios, molingos.

Rekomenduojama rinktis atsparias veisles. Sėklos beicavimas mažina ligos tikimybę ankstyvojo augimo tarpsniu. Užmirkstančių dirvų melioravimas, ypač vengiant sėti sojas lomose, - būtinos priemonės, jei kasmet kartojasi šaknų bei pašaknio ligos.

Grybų Pythium sp. infekcija galima visais sojos augimo tarpsniais, jei tik susidaro palankios sąlygos: drėgnos, sunkios, molingos, suslėgtos, blogai aeruojamos dirvos, žema temperatūra. Pažeisti augalai turi panašių požymių kaip ir Phytophthora sp. atveju. Pažeisti audiniai minkštėja, ruduoja, pūva. Dažnai Pythium sp. infekcija gretinama su Phytophthora sp., todėl tik laboratoriniai tyrimai gali duoti tikslų atsakymą. Sojose parazituoja kelios Pythium sp. rūšys, kurios turi palyginti platų augalų šeimininkų ratą. Todėl, sudarant sėjomainą, į tai būtina atsižvelgti.

Kadangi atsparių sojos veislių Pythium sp. infekcijai nėra, didelis dėmesys skiriamas agrotechnikai. Vengti sėti soją laukuose, ypač jei ten kartodavosi diegavirtės bei pašaknio puviniai. Rekomenduojama sėklas apdoroti produktais, slopinančiais infekcijos pradus bei skatinančiais greitesnį dygimą. Dygimo metu dirvos temperatūra turėtų būtų aukštesnė negu 13 °C.

Rizoktoniozė

Rizoktonioze gali sirgti ir jauni augalai (diegavirtė), ir paaugę (šaknų ir stiebo apatinės dalies puviniai). Abiem atvejais pažeistose augalo audiniuose formuojasi rusvai rudos ar rudos spalvos grybo Rhizoctonia solani apnašas. Dažnai rizoktoniozės požymiai tapatinami su Fusarium sp. infekcija, ir lauko sąlygomis tikslią diagnozę nustatyti sunku. Tą atlikti galima tik laboratoriniais tyrimo metodais. Kai kada infekcija šaknyse gali būti nežymi, bet grybas pažeidžia stiebą, apjuosdamas jį puvinio dėmėmis, dėl to augalai vysta ir žūsta.

Palankios sąlygos ligai plisti susidaro, kai per didelė dirvožemio drėgmė ir aukšta temperatūra, didelis kiekis organinių medžiagų, kai lėtai dygsta sėklos, stresiniai aplinkos veiksniai, tokie kaip pašalinis herbicidinis poveikis.

Rhizoctonia solani ir Fusarium genties grybai - tipiški dirvos organizmai, todėl bene svarbiausia prevencinė priemonė - sėjomaina ir teisingas dirvos paruošimas. Netinka sojas auginti po tokių augalų, kaip kukurūzai, liucerna, kiti pupiniai augalai, kuriuos Rhizoctonia sp. grybas ypač pažeidžia. Ten, kur išvengti ligos sunku, būtinas gilus arimas. Rekomenduojama sėklas prieš sėją beicuoti, apdoroti dygimą skatinančiais bei antistresiniais produktais.

Sojos fuzariozėmis gali sirgti bet kuriuo augimo tarpsniu. Dažniausiai fuzariozė pasireiškia šaknų puviniu, vytuliu, vėlesniu augimo tarpsniu gali infekuoti sėklas ankštyse. Sojos daigai gali supūti net nesudygę. Jaunų augalų, turinčių 4-5 lapus, šaknies kaklelis bei šaknys taip pat gali būti pažeisti įdumbančiomis rudomis puvinio dėmėmis. Sergantys augalai nulinksta ir dažniausiai žūsta. Silpniau pažeisti, nors ir auga, tačiau silpnai, vėliau vysta ir galiausiai taip pat žūva.

Fuzariozinį vytulį sukelia Fusarium oxysporum rūšies grybai. Liga pažeidžia apytakos organus, todėl lapkočių ar stiebų išilginiame pjūvyje matomi parudavę audiniai. Tipiniai simptomai atsiranda žydėjimo laikotarpiu ar šiek tiek anksčiau, kai dirvos temperatūra yra aukštesnė kaip 25 °C. Augalai nustoja augę, lapai garbanojasi, žiedai, šoniniai pumpurai vysta, mažiau užsimezga ankščių.

Kai metai drėgni, fuzariozė pažeidžia ankštis ir užkrečia sėklas. Ant ankščių matomos rudos sauso puvinio dėmės. Grybo micelis perauga ankšties audinius, infekcija pasiekia sėklas. Užkrėstos sėklos nebesivysto, neauga, lieka plokščios ir išmargintos tamsiai rudomis dėmėmis.

Fuzariozėms plisti palankios sąlygos: apkrėsta sėkla, atsėliavimas, augalų liekanos dirvoje, drėgnas oras, žema ir aukšta temperatūra (priklausomai nuo Fusarium sp. rūšių), supuolanti, pernelyg drėgna dirva, užsikrėtimas nematodais skatina fuzariozinį šaknų vytulį ir puvinį.

Rekomenduojama laikytis bendrųjų agrotechnikos reikalavimų, auginti atsparių veislių sojas, nepadauginti azoto trąšų. Į tą patį lauką sojas vertėtų sėti ne anksčiau kaip po 3-4 metų.

Cerkosporozė

Cerkosporozės sukėlėjai yra keli, todėl požymiai gali skirtis. Vienu atveju dėmės viršutinėje lapo pusėje gali būti pelenų spalvos, smulkios, apskritos, siaurais, rudais pakraščiais. Apatinėje lapo pusėje dėmės viduryje paprastai susidaro tamsiai žalios, beveik juodos apnašos. Dėmės iš pradžių būna mažos, tačiau vėliau gali susilieti į didesnes.

Kitu atveju ryškiai raudonai rudų su violetiniu atspalviu dėmių gali atsirasti ant lapų, stiebų, ankščių ir sėklų. Pažeisti lapai pasidaro rudai violetiniai, lyg apdeginti. Pažeistos sėklos pajuosta, pasidaro netinkamos nei maistui, nei sėjai. Pažeidimus sukelia grybas Cercospora kikuchii. Cerkosporinė lapų dėmėtligė ir purpurinis (violetinis) sėklų dėmėtumas (Cercospora leaf blight, Purple seed stain) pasireiškia palyginti vėlai ir gali klaidinti - dažnai augintojams atrodo, kad prasidėjo ankstyvas sojos brendimas.

Pagrindinis infekcijos šaltinis yra užsikrėtusių augalų liekanos. Kadangi ligos inkubacinis periodas yra ilgas (iki 2 savaičių), ligos simptomų nematyti ant jaunų besivystančių lapų, o jie yra labiausiai pažeidžiami infekcijos. Aiškiausiai liga pasidaro matoma žydėjimo brendimo metu.

Cercospora sp. grybai peržiemoja augalų liekanose ir sėklose.

Palankios ligai plisti sąlygos: drėgni ir šilti orai (sausas oras slopina ligos vystymąsi), auginimo technologijos pažeidimai, atsėliavimas.

Rekomenduojama auginti atsparių veislių sojas, pirmenybė teikiama neužkrėstai, sveikai, beicuotai sėklai. Svarbu tinkama sėjomaina, laiku purkšti fungicidais, sutvarkyti sirgusių augalų liekanas.

Deguliai (antraknozės)

Colletotrichum genties grybai pažeidžia daugelio pupinių augalų antžemines dalis visos vegetacijos metu, sukeldami degulius (antraknozes). Praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, įsismarkavus lubinų antraknozei (Colletotrichum gloeosporioides), Lietuvoje praktiškai išnyko geltonžiedžiai lubinai. Pupeles pažeidžia Colletotrichum lindemuthianum, o sojas - Colletotrichum glycines.

Dėl degulių išretėja pasėlis, sumažėja derlius, užauga nekokybiška sėkla. Užkrėsta sėkla gali visai nesudygti. Daigų tarpsniu ligos požymiai atsiranda jau ant skilčialapių įdubusių, pailgų, rudos spalvos dėmių pavidalu. Pažeisti daigai žūsta, susidaro antrinės infekcijos židiniai. Apsikrėtusių augalų lapai, lapkočiai, stiebai būna išmarginti rudomis, įdubusiomis, tamsesniais kraštais dėmėmis. Ant ankščių dėmės apskritos, giliai įdubusios, su rausvai rudu ar gelsvu apvadu. Pažeistose vietose, daugiausia ant ankščių, susidaro smulkūs, balzgani ar rausvi kūneliai - acervuliai. Liga plinta sporomis, kurias dideliais atstumais gali pernešti vėjas, lietaus lašai, vabzdžiai. Sergančių sojų ankštyse bręsta apsikrėtusios, su rudomis dėmėmis sėklos. Grybas jose išlieka gyvybingas iki 9 metų.

Pagrindinis infekcijos šaltinis - užkrėsta sėkla ir sirgusių augalų liekanos.

Palankios plisti sąlygos: sėjomainos nesilaikymas (tame pačiame lauke sojas galima auginti ne anksčiau kaip po 3-4 metų), pernelyg tankus pasėlis, didelis piktžolėtumas, lietingi, ūkanoti orai, gausi rasa, aukštesnė negu 20°C temperatūra.

Rekomenduojama auginti atsparias sojų veisles. Esant palankioms ligai plisti sąlygoms, purkšti fungicidais po žydėjimo.

Askochitozė

Askochitozė (Ascochyta sojaecola) - viena iš žalingiausių visų pupinių augalų ligų. Ji gali pasireikšti bet kuriuo sojų augimo tarpsniu. Derliaus nuostoliai gali siekti 15-20 proc., sėklų daigumas sumažėja 25-30 procentų. Pirmieji ligos požymiai - smulkios, rusvos, su tamsesniais kraštais dėmės ant apatinių, senesnių, lapų. Vėliau dėmės didėja, šviesėja, jose koncentriškais ratais išsidėsto grybo dauginimosi organai - piknidžiai. Pažeisti lapų audiniai džiūsta, iškrinta. Tokių dėmių atsiranda ant stiebų ir ankščių. Ant ankščių jos būna įdubusios. Smarkiai pažeistos ankštys susiraukšlėja ir susisuka. Grybas gali peraugti ankščių audinius ir užkrėsti sėklas, kurios užauga susiraukšlėjusios ir patamsėjusios. Dar vienas būdingas askochitozės požymis - juodos dėmės lapų prisisegimo vietoje.

Pagrindinis infekcijos šaltinis - užkrėstos sėklos.

Palankios plisti sąlygos: apkrėsta sėkla, ligotų augalų liekanos dirvoje, atsėliavimas, šiltas ir drėgnas oras. Smarkiau liga išplinta lietingomis, šiltomis vasaromis. Optimalios sąlygos ligai plisti yra 20- 24 °C temperatūra ir 90 proc. santykinė oro drėgmė. Kai santykinė oro drėgmė neviršija 80 proc., infekcija neįvyksta.

Septoriozė

Septoriozės (Septoria glycines) dėmės yra rūdžių spalvos, smulkios, kampuotos, susiliejusios, jų viduryje formuojasi piknidžiai. Dažniausiai atsiranda ant apatinių lapų, tik vėliau plinta ant viršutinių. Pažeisti audiniai gelsta, džiūsta. Labai užkrėsti augalai silpnai auga. Liga gali sustabdyti sėklų augimą. Atsparių septoriozei veislių nėra.

Grybas peržiemoja ant užkrėstų augalų liekanų dirvoje. Jos sudaro pagrindinį infekcijos šaltinį. Taip pat užkratas gali likti sėklose.

Ligos plitimą skatinantys veiksniai: aukšta temperatūra (20-25 °C), didelė drėgmė (85-90 proc.), tankus pasėlis, blogai vėjo prapučiami laukai, minimalus žemės dirbimas.

Sklerotinis puvinys

Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sp.) dažniausiai apkrečia jau suaugusius augalus po žydėjimo. Kuo tankesnis pasėlis, tuo lengviau ligai plisti. Liga dažniausiai pažeidžia ankštis, bet gali pūti ir kitos antžeminės augalo dalys. Jeigu pradeda pūti stiebai, augalai žūsta. Pažeidimo vietose atsiranda šlapių dėmių su baltomis, puriomis lyg vata apnašomis, kuriose vėliau formuojasi juodi skleročiai. Skleročiuose grybas išgyvena nepalankiomis sąlygomis. Grybienos gabalėliais ligos sukėlėjas plinta pasėliuose ir apkrečia augalus.

Palankios sąlygos ligai plisti: vėsus ir drėgnas oras, atsėliavimas, įmirkusi, supuolusi dirva, perteklinė drėgmė, tankus pasėlis, didelis piktžolėtumas, bloga aeracija, pertręšti augalai, ypač azoto trąšomis.

Rekomenduojama laikytis bendrų agrotechnikos reikalavimų, rūpestingai parenkant laukus ir sėklas. Žiūrėti, kad kartu su sėkla nepasisėtų grybo skleročiai, kurie, sudygę dirvos paviršiuje, taps pirminės infekcijos šaltiniu. Kai kurios veislės gali būti atsparesnės sklerotiniam puviniui. Purškimas fungicidais ne visada naudingas ekonomiškai.

Rūdys

Rūdys ir miltligė - rečiau pasitaikančios sojos ligos. Rūdys (Uromyces sojae) ant lapų, stiebų pasireiškia smulkiais, apskritais, rusvais spuogeliais. Rūdžių sukėlėjai visą laiką vystosi ant to paties augalo. Liga plinta visais sojos augimo tarpsniais, bet dažniausiai vegetacijos viduryje. Ligos požymiai pirmiausia atsiranda ant apatinių lapų. Neatsparių veislių sojų stiebai, ankštys, visas pasėlis gali būti pažeisti iki 90 procentų. Labiausiai rūdys plinta 15-25 oC temperatūroje ir esant didesnei kaip 75 proc. santykinei oro drėgmei.

Užkratas peržiemoja sirgusių augalų liekanose, iš kur ir kyla pirminė infekcija.

Palankios plisti sąlygos: drėgni, šilti orai, jautrių veislių augalai, tankūs pasėliai, gausus tręšimas azoto trąšomis.

Rekomenduojama auginti atsparių veislių sojas, esant reikalui pasėlį purkšti fungicidais.

Miltligė ir netikroji miltligė

Miltligė (Erysiphe communis, Microsphaera diffusa) dažniausiai pažeidžia augalų lapus, rečiau stiebus ir ankštis. Ant apsikrėtusių augalų formuojasi balta grybienos valktis, kuri labai gerai matoma viršutinėje lapo pusėje. Tai besidriekiančio grybo kūnas - hifai ir konidijakočiai. Apatinėje lapų pusėje ta vieta pagelsta. Senstanti grybiena tamsėja. Jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai - grybo vaisiakūniai - kleistoteciai. Vegetacijos metu grybas plinta konidijomis, žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose, kur pavasarį baigia bręsti ir vėl užkrečia augalus. Miltligė, kaip ir kitos ligos, sutrikdo augalų fotosintezę, augalai greičiau sensta, derlius būna menkesnis.

Palankios plisti sąlygos: atsėliavimas, augalų liekanos dirvoje, šiltas ir drėgnas oras.

Rekomenduojama auginti atsparių veislių sojas, nes purškimas fungicidais ekonomiškai nenaudingas.

Ant netikrąja miltlige (Peronospora manschurica) apsikrėtusių lapų atsiranda gelsvų dėmių, iš pradžių neryškiai besiskiriančių nuo sveikų audinių. Jos gali susilieti ir apimti visą lapą bei prielapius. Vėliau dėmės tampa šviesiai gelsvos, rusvos, kampuotos. Apatinėje lapų pusėje dėmių vietose susiformuoja pilkšvai violetinės apnašos, kuriose formuojasi grybo sporofikacijos organai - konidijakočiai su besiformuojančiomis konidijomis, kuriomis grybas plinta augalų vegetacijos metu. Pažeisti lapai ruduoja ir žūva. Liga gali pasireikšti bet kuriuo laiku, bet jautriausi yra jauni lapai. Masiškai išplitus ligai, mažėja augalų produktyvumas.

Užkratas peržiemoja grybo suformuotose oosporose, kurios ir yra pirminės infekcijos šaltinis.

Palankios ligai plisti sąlygos: atsėliavimas, infekuotos augalų liekanos dirvoje, apsikrėtusi sėkla, drėgnas oras, neatsparios veislės.

Rekomenduojama laikytis sėjomainos, auginti atsparias veisles, beicuoti sėklas, sutvarkyti augalų liekanas.

Bakterinė dėmėtligė

Bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. glycinea) plinta, esant vėsiam ir drėgnam orui. Nurodoma, kad liga labai didelių derliaus nuostolių nesukelia. Jos požymiai dažnai tapatinami su septoriozės. Abi ligos gali pasireikšti ant to paties augalo vienu metu. Tik septoriozės dėmės dažniausiai lokalizuojasi ant senesnių apatinių lapų, o bakterinės dėmėtligės - ant jaunų.

Infekcija prasideda smulkių, kampuotų, vandeningų dėmių pavidalu. Jos gelsta, vėliau ruduoja. Dėmės būna apjuostos būdingu gelsvai žalsvu apvadu, jų vietose audiniai džiūsta, ištrupa. Dažnai dėmės susilieja tarpusavyje, sudarydamos plačius apmirusių audinių plotus. Lapai atrodo kaip suplyšę, sudraskyti, bet lieka prikibę prie augalo. Pažeidimų gali atsirasti ant stiebų, lapkočių, ankščių, sėklų. Užkrėsti daigai silpnai auga arba, esant stipriai infekcijai, žūsta.

Augalai Pseudomonas syringae pv. glycinea bakterijomis gali apsikrėsti bet kuriuo vegetacijos metu. Vėsūs (18- 20 oC), drėgni orai, liūtys palankios ligai plisti, o karštis ir sausra pristabdo infekcijos plitimą.

Bakterijos Xanthomonas axonopodis pv. glycines augalus susargdina kaip tik šiltu ir drėgnu oru. Simptomai pasireiškia viršutinėje ir apatinėje lapo pusėse savotiškų pustulių pavidalu - mažų, šviesiai žalių dėmelių kiek iškilusiu paviršiumi centre (Bacterial Pustule). Tokių dėmių atsiranda ir ant ankščių. Stipriai pažeistų lapų audiniai taip pat įplyšta, lapai per anksti krenta, o tai labai sumažina derlių.

Bakterinė infekcija lieka sėklose bei sergančių augalų liekanose, o Xanthomonas axonopodis pv. glycines - dar ir kviečių šaknyse. Todėl gali būti naudingas gilus laukų, kuriuose liga paplitusi, arimas.

Kadangi efektyvių apsaugos priemonių nuo bakterinių ligų nėra, svarbu sėti sveiką, beicuotą sėklą, parinkti pasėliams atviras, vėjo gerai prapučiamas vietas, daigų tarpsniu gerai būtų pasėlius profilaktiškai nupurkšti vario grupės fungicidais, naudoti augalų atsparumą gerinančius augalinių ekstraktų produktus. Nerekomenduojama pasėlyje atlikti mechanizuotų darbų, jei augalų lapai yra drėgni.

Virusinės ligos

Sojų virusinės ligos pasireiškia įvairiais požymiais. Augalai auga deformuoti, lapai raukšlėti, mozaikiški, mažesni, stiebai trumpesni, ankštys smulkesnės, labiau lenktos bei nulinkusios žemyn, kai kurių veislių sėklos su pigmentinėmis dėmėmis. Paveikti kai kurių virusų augalai gali likti visiškai žaliu stiebu ir lapais (Green Stem Syndrome) kitų bręstančių augalų fone.

Pagrindinis virusinės infekcijos šaltinis - užkrėsta sėkla. Net pusė neatsparių veislių sėklų gali būti užkrėstos virusu. Nurodoma, kad paprastosios mozaikos virusai sėklose lieka gyvybingi net iki 30 metų.

Palankios plisti sąlygos: nekokybiška sėkla, kenkėjai - virusinių ligų pernešėjai.