Įžvalgumas, nuojauta, o kai kada - ir drąsiai priimti rizikingi sprendimai Remigijui Kelneriui padėjo sukurti modernų ir rentabilų gyvulininkystės ūkį. Tik pastarųjų metų pieno krizė kiek pristabdė jo plėtrą.

R. Kelnerio ūkis - tai Lumpėnuose (Pagėgių sav.) 1992 m. įkurtas žemės ūkio kooperatyvas „Lumpėnų Rambynas", šiemet tapęs konkurso „Pažangiausias gyvulininkystės ūkis 2015" laureatu.

Šiose Mažosios Lietuvos apylinkėse, šalia Rambyno kalno, kraštovaizdis išties įspūdingas. Tačiau ūkininkauti sąlygos ne pačios palankiausios - žemės nelabai derlingos, be to, nuo vakarų šiuo keliu eina tarsi vėjo koridorius, kuris neapsėtuose laukuose kai kada vos ne smėlio audras sukelia. Dėl to būna sudėtinga net nupurkšti laukus.

Pagrindinė „Lumpėnų Rambyno" kryptis - galvijininkystė. Šiuo metu ūkyje yra apie 900 gyvulių, iš kurių 350 - melžiamos karvės, apie 200 - penimi pieninių veislių buliai, likusieji - prieauglis.

Mechanizatorius iš pašaukimo

Remigijus labiau linkęs vadintis ne kooperatyvo pirmininku, o ūkininku - jam tai arčiau širdies, juolab kad ir prie traktoriaus vairo su džiaugsmu pats sėda. To dažniausiai prisireikia labiausiai įtemptu laiku - prasidėjus pašarų gamybai. „Tuo laiku papildomos darbo rankos labai praverčia, nes traktorių turime daugiau negu darbuotojų. Be to, pereinu visus traktorius ir žinau, ar viskas gerai, ar yra problemų. Dažniausiai jų būna, tad ir velnių tenka duoti, kad vyrai technikos neprižiūri", - šypteli R. Kelneris.

Jis yra diplomuotas zooinžinierius, tačiau save laiko mechanizatoriumi iš pašaukimo. Nuo vaikystės konstravo bagius, motociklus, kartu su broliais sugebėdavo iki pietų tėvo traktorių beveik išardyti, o po pietų jį vėl surinkdavo... Tačiau stojant į Lietuvos žemės ūkio akademijos Inžinerijos fakultetą Remigijui pritrūko kelių balų. Grįždamas namo Vilkijoje pridavė dokumentus į kaimo technikos mokyklą, kurią baigė su pagyrimu ir be konkurso buvo priimtas į Lietuvos veterinarijos akademijos Zooinžinerijos fakultetą.

„Tuo metu nelabai supratau, koks būsiu inžinierius, bet dabar labai džiaugiuosi tokiu gyvenimo posūkiu", - juokiasi R. Kelneris.

Žemės ūkio darbai jam buvo pažįstami nuo mažens, todėl, kai griūvant kolūkiams atsirado galimybė ūkininkauti, Remigijus ja pasinaudojo. Iš tuomečio Rambyno tarybinio ūkio buvo suformuoti 8 ar 9 „komplektai", suskaidyti pagal skyrius. Vienam iš jų ir buvo paskirtas vadovauti zootechniku dirbęs R. Kelneris. Iki šiol tik jis vienas ir vysto veiklą. Visi kiti, ką galėjo, nugriovė arba pardavė.

Savarankiško ūkininkavimo pradžia, prisimena Remigijus, buvo labai sunki, nors į darbus kibo kartu su dar trimis broliais ir tėvu. Norėdami išpirkti pajus, Kelneriai įtraukė daugiau žmonių - iš pradžių buvo 50 pajininkų. Dabar jų yra tik penki, o trys iš jų - šeimos nariai, tad strateginius sprendimus priimti tapo gerokai paprasčiau.

Krizinių laikotarpių, neslepia Remigijus, buvo. Kai pradėjo investuoti į ūkį ir pradėjo suktis didesnė apyvarta, kilo nesutarimų tarp savų. Vieni norėjo gyventi dabar, jiems atrodė gana tų investicijų, be to, kiti nenorėjo vargti su gyvuliais. Taigi, buvo nutarta parduoti ūkį ir visiems atsidalyti. Paskutiniuoju momentu, nors jau buvo rastas pirkėjas, pasikliovęs savo nuojauta, Remigijus nuėjo į banką. Jam buvo suteikta kelių milijonų paskola, ir tai tapo atspirties tašku - jis su visais norėjusiais atsiskaitė ir pradėjo ūkininkauti jau beveik savarankiškai.

„Labai norėjau ūkininkauti. Todėl, pasitaręs su šeima, ryžausi bankui užstatyti viską, ką tik turėjome. Tai buvo teisingas sprendimas, nors taip elgtis buvo labai drąsu", - prisimena bene sunkiausią gyvenimo žingsnį R. Kelneris. Tačiau ryžtingai priimtas toliaregiškas sprendimas pasiteisino ir atsipirko su kaupu.

Tvartai - pagal vokiečių pavyzdį

Dabar „Lumpėnų Rambynas" turi 30 darbuotojų, dirba 711 ha žemės (339 ha nuosavos), o kartu su aptarnaujamais ūkininkais - apie 1 100 ha. Tiek žemės pakanka ne tik pašarams pasigaminti, bet ir užauginti maistinių javų bei rapsų, kuriuos pardavus papildomas kooperatyvo biudžetas. Dar viena alternatyvi veikla, padedanti uždirbti, - paslaugų teikimas kitiems ūkiams. Kai pieno rinka tokia nestabili, kiekviena papildoma veikla yra svarbi ir padeda kompensuoti pieno sektoriaus nuostolius, kurie, už pieną gaunant 17 euro cnt/l, yra neišvengiami. Šiuo metu labai padeda ir papildomos išmokos.

Svarbiausių specialistų - agronomo, zootechniko, inžinieriaus - pareigas atlieka pats ūkio valdytojas. Ūkis turi darbo sutartį ir su veterinarijos felčeriu, kuris sėklina, prižiūri gyvulius, padeda veršiuojantis. Vasarą praktikai atlikti priimami mokiniai bei studentai iš žemės ūkio mokyklų bei Veterinarijos akademijos.

Fermoje karaliauja Dalia Kelnerienė - šio darbo medicinos seselės išsilavinimą turinčią žmoną išmokė pats Remigijus.

Ūkio tvartai, statyti 1997 m., yra su atviru kraigu - tokių pavyzdžių R. Kelneris matė Vokietijoje. Ten ir kilo mintis laikyti galvijus šalto tipo tvartuose. Oras tvarte laisvai cirkuliuoja, todėl kaupiasi mažiau amoniako ir labiau juntamas pašarų, o ne mėšlo kvapas.

Melžiamų karvių bandą sudaro holšteinizuotos Lietuvos juodmargės. Veislė nuolat gerinama, maždaug du trečdaliai karvių jau turi 85-90 proc. holšteinų kraujo, grynų juodmargių liko apie 100. Pernai vykusioje veislinių gyvūnų parodoje Algirdiškyje geriausiai buvo įvertina „Lumpėnų Rambyno" juodmargė. Tačiau R. Kelneris situaciją vertina realiai - laikyti gerokai mažiau produktyvias grynakraujes juodmarges neapsimoka. Tai, jo manymu, gali nebent maži ūkiai.

Karvės ūkyje veršiuojasi įvairiu metų laiku, todėl nėra pieno gamybos svyravimų, ištisus metus jo gaminama tiek pat. Per dieną „Lumpėnų Rambyne" pagaminama 9 t pieno. Vidutinis karvių produktyvumas jau beveik 5 metus nesikeičia - 9 200 kg pieno per metus. Pasak R. Kelnerio, didesnio primilžio nesiekiama, toks produktyvumas optimalus ir galvojant apie karvių sveikatingumą, ir skaičiuojant ekonomiškai.

Pašarų sąskaita netaupo

Šėrimo klausimais jį konsultuoja dažnai į Lietuvą atvažiuojantis britas Brajenas Vernonas (Brian Vernon). „Mes radome bendrą kalbą. Jis atvažiuoja kas pusantro mėnesio, ištiria pašarus, kai reikia, koreguoja racioną. Esu labai patenkintas jo kompetencija. Manau, visi ūkininkai, išsirinkę šėrimo konsultantą, turi nesiblaškyti ir laikytis sudarytos šėrimo programos. Kai pats tai supratau, labai pagerėjo ir produktyvumas, ir pieno kokybė, o iš to ir ekonominės naudos gaunu", - kalba ūkininkas.

Karvių raciono pagrindiniai komponentai - kukurūzų silosas, šienainis arba vytintas jaunos žolės silosas. Naudojami tik kasmet atnaujinami sėtiniai žolynai. Racionui subalansuoti ir energijai papildyti dar duodama grūdainio, kuris sandėliuojamas plastiko rankovėje. Iš viso racioną sudaro 13 komponentų, visus būtinus priedus (sojų, rapsų rupinius, melasą, mineralus, laižalus ir kt.) reikia pirkti. Pašarai dalijami maišytuvu dalytuvu, galvijai šeriami vieną kartą per dieną.

Nepaisant to, kiek mokama už pieną, ūkyje pašarų sąskaita netaupoma. Nors pieno kaina krito labai stipriai, gyvulių racionas liko tas pats. Remigijus prisimena, kaip skaudžiai apie 2007 m. atsiliepė bandymas pakoreguoti racioną kai kurių priedų sąskaita, kai jis buvo supykęs dėl tuo metu irgi sumažintų supirkimo kainų: „Greitai kritome į tokią duobę, iš kurios išsikapstyti, t. y. kol karvės vėl pradėjo duoti pakankamai pieno, prireikė daug laiko."

Karvės ištisus metus laikomos tvartuose. „Mes bene pirmieji šioje zonoje, kai tik atsirado šalto tipo tvartai, jas uždarėme. Tuo metu, 1998 m., jau turėjome 200 karvių bandą, tad tvartinio laikymo technologija mums buvo priimtinesnė", - sako R. Kelneris.

Visais metų laikais karvės veršiuojasi pusiau lauko sąlygomis - veršiavimosi gardų viena pusė yra atvira. Karvėms nebaisus ir didelis šaltis, svarbu, kad garde būtų sausa, nepūstų skersvėjis ir gautų sočiai paėsti. Anksčiau jos veršiuodavosi po vieną atskiruose garduose, bet, pasak ūkininko, tai sukeldavo daugiau streso ir jos sunkiau veršiuodavosi. „Įsitikinau, kad įprastomis sąlygomis karvė lengviau atsiveda veršelį", - teigia ūkio savininkas.

Daugiausia investavo sunkmečiu

Į ūkį R. Kelneris daugiausia investavo 2007 m. - per pirmąją pieno kainų krizę. „Pagalvojau, kad kitiems trūks drąsos, todėl mes turime šansų - parašėme du didžiuosius modernizavimo projektus. Tuo metu buvo lengviau derėtis ir dėl kainų. Taip mes atsidūrėme laipteliu aukščiau už kitus", - rizika ir strateginis mąstymas dar kartą pasiteisino.

Ir dabar, per antrąją pieno krizę, „Lumpėnų Rambynas" planuoja naują investiciją į 120 m ilgio penimų bulių tvartą, kuris bus statomas iš surenkamų gelžbetoninių konstrukcijų. Šiemet bus surinktos konstrukcijos, o kada bus įrengtas ir vidus, priklausys nuo situacijos.

„Atėjo laikas iškraustyti bulius iš pašiūrių, kurios buvo pastatytos jiems kaip eksperimentas, nutarus laikyti šaltai", - sako Remigijus ir priduria, kad eksperimentas iškart pasiteisino - nė vienas galvijas nesušalo, per pusantrų metų visi užaugo ir buvo parduoti.

Intensyviai auginant, šeriant geru, baltymingu pašaru, per pusantrų metų buliai užauga iki 600 kg. Juos parduoda Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėms. Vienu metu už kg gyvojo svorio gaudavo po 6 litus (1,7 EUR/kg), tada jų auginimas buvo pelningesnis. Dabar moka iki 1,45 EUR/kg (5 Lt).

Mėsinių bulių racione dominuoja žolė ir kukurūzai. Papildomai duodama miltų ir šiaudų, druskos. To pakanka, kad per pusantrų metų jie pasiektų realizacinį svorį ir būtų gera mėsos kokybė.

„Lumpėnų Rambynas" buvo vienas pirmųjų ūkių, lauke pradėjęs laikyti ir veršelius. Jų pašiūrėms išpjaustė tonos talpos plastmasinius konteinerius, kuriuose veršeliai sėkmingai praleisdavo pirmąsias gyvenimo savaites. Prieš porą metų pradėjo pirkti originalius namelius, tačiau iš esmės skiriasi tik kaina (50 Lt ir 1 200 Lt) ir vaizdas. „Jų funkcionalumas - tas pats, veršeliai vienodai gerai auga ir viename, ir kitame", - tikina ūkininkas.

Veršeliai auga sveiki, dėl ligų jie krenta labai retai. Ūkis turi krekenų girdymo sistemą, vos gimusiems veršeliams yra sugirdoma 4 l geros kokybės krekenų. Maždaug mėnesį jie gyvena atskiruose nameliuose lauke, girdomi per žinduką, naudojamas pieno pasterizatorius. Po to veršeliai keliauja į bendrą gardą, kur sumontuota automatinė girdymo sistema.

Randa laiko saviraiškai

Mažojoje Lietuvoje, kur kažkada buvo Prūsijos žemė, gimusio ir augusio Remigijaus pavardė, regis, turi prūsiškų ar vokiškų šaknų, tačiau jis to negali nei patvirtinti, nei paneigti. „Literatūroje esu radęs, kad anksčiau šiose vietose kelneriu buvo vadinamas ir stambesnis už vidutinį ūkininkas, tad neatmestina, kad mano pavardė su tuo gali būti susijusi. Kita vertus, restorano padavėjas irgi taip vadinamas..." - šypsosi Remigijus.

Jo senelis, puikiai mokėjęs vokiškai, kilęs iš Eržvilko, kuris, nors ir netoli Pagėgių krašto, bet priklauso Žemaitijai. Remigijus bandė sudarinėti genealoginį šeimos medį, tačiau medyje buvo tiek šakų, kad jam nebeužteko laiko ir jėgų viską išsiaiškinti. O galimybių tai padaryti kasmet vis mažiau.

Laiko Remigijui prisireikia ir saviraiškai - pernai buvo išleista eiliuota jo knygelė „Improvizacijos". „Mėgstu improvizuoti šalia esančiųjų mintis, keturiomis eilutėmis mintį išreikšti. Smagiausia improvizuoti pasiklausius politikų, nes jie prikalba visko", - juokiasi R. Kelneris, nuo 2000ųjų nuolat renkamas į Pagėgių savivaldybės tarybą.

Iš keturių brolių kilęs Remigijus su žmona užaugino tris dukras ir jau turi 5 anūkus. Vyriausioji Sandra su vyru Donatu ūkininkauja atskirai. Vidurinioji Indrė kartu su vyru Aivaru, kuris yra Remigijaus pavaduotojas technikai, dirba tėvų ūkyje, o jauniausioji Greta LSMU Veterinarijos akademijoje studijuoja gyvulininkystės technologiją - ji irgi rengiama darbui ūkyje. Tėvai tikisi, kad ateityje ji perims mamos pareigas fermoje.

Dabar Remigijus kartais pagalvoja, kaip viskas būtų pakrypę, jeigu per visas krizes, kai buvo ir sveikata pašlijusi, būtų pasidavęs spaudimui ir atsisakęs ūkio? „Net ir pagalvoti baisu. O dabar - visiška pilnatvė. Visus sprendimus galiu priimti pats, todėl jaučiu laisvę dirbti, laisvę kurti", - džiaugiasi ūkininkas.

Remigijus niekada neidavo lengviausiu keliu, niekada nėra įmynęs bulvės į žemę, kaip dažnai darydavo kiti bendraamžiai, kad jos nereikėtų pakelti. „Mano varomoji jėga - truputis rizikos ir sunkumų. Iš esmės dėl savo sprendimų nebuvau nudegęs, dažniausiai pataikau. Gal todėl, kad vadovaujuosi taisykle - daryk tai, ką geriausiai išmanai", - sako modernaus ūkio savininkas.