Augalų apsaugos srityje priskaičiuojami per 225 kenksmingi organizmai, iš kurių bulvėms kenkia daugiau kaip 30: bulvių rudasis puvinys, žiedinis puvinys, blyškusis ir auksinis nematodai ir daugelis kitų. Kai kurie žaladariai Lietuvoje dar neaptikti, bet jie gali bet kada pasirodyti ir padaryti labai didelių ir nenuspėjamų nuostolių.

Bulvių žiedinis puvinys buvo aptiktas apie 1800 m. Vokietijoje, tačiau ligą sukelianti bakterija (Clavibacter michiganensis subsp. Sepedonicus), turinti karantininio organizmo statusą, buvo apibūdinta tik 1914 m. Tai pirmieji padarė vokiečiai K. Špickermanas (K. Spieckerman) ir L. Kothofas (L. Kotthoff). Vėliau ji išaiškinta JAV, Kanadoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Anglijoje ir kitur. Pietiniame pusrutulyje ji aptinkama retai. Tai daugiau šiauriniame pusrutulyje dominuojanti liga - nuo Japonijos per Rusiją iki Anglijos. Ne išimtis ir Lietuva.

Mūsų šalyje nuo 1998 m., kai įkurta Fitosanitarinių tyrimų laboratorija, turinti visą būtiną įrangą žiedinio puvinio sukėlėjui (Clavibacter michiganensis subsp. Sepedonicus) nustatyti, liga tiksliai diagnozuojama. Turint galimybę nustatyti net latentinę bakterijos būseną, jau žinoma, kad šios grėsmingos karantininės ligos židinių yra visose Lietuvos apskrityse. Kasmetinės auginamų bulvių patikros leidžia operatyviai reaguoti į naujai randamus ligos židinius ir juos naikinti, sudaryti užkardas ligai plisti.

Vienintelis šeimininkas - bulvės

Vienintelis bakterijos Clavibacter michiganensis subsp. Sepedonicus augalas šeimininkas yra bulvės (Solanum tuberosum L.) Bakterijai neatsparūs dirbtinai užkrėsti ir kiti bulvinių šeimos augalai: pomidorai, baklažanai, paprikos.

Ligą sukeliančiai bakterijai būdinga ramybės būsena. Tuomet ji kelis sezonus gali gyventi ir daugintis bulvėse, tačiau ligos simptomų nerodys nei augalai, nei gumbai. Bakterijai vystytis palankus vėsus ir drėgnas oras. Optimali vystymosi temperatūra palyginti žema, 21°C, tačiau jau esant 18°C temperatūrai bakterijos dauginasi gumbuose, o esant 24°C pasiekia augalo stiebus.

Kadangi bakterija dauginasi palyginti lėtai, ligos požymiai išryškėja vėlai, gali net visai jų nebūti, latentinė infekcija gali tęstis kelias augalo generacijas, ypač kai žema aplinkos temperatūra.

Yra nuomonių, kad bakterijos kelis mėnesius turi galimybę išlikti gyvybingos dirvoje, neigiamoje temperatūroje. Jos ilgiau negu 5 metus išlieka virulentiškos bulvių augalų liekanose, o ant maišų - net 1,5 metų. Kai aplinkos santykinė drėgmė nedidelė, bakterijos ilgai būna gyvybingos purvo dalelėse ant žemės ūkio inventoriaus, sandėliuose ant konteinerių ir dėžių - net jei temperatūra yra gerokai žemesnė už užšalimo temperatūrą.

Ligos vystymasis ir epifitotijos intensyvumas priklauso nuo gamtos sąlygų, infekcijos kiekio gumbuose ir veislės atsparumo. Drėgną vasarą, esant 12-17°C vidutinei temperatūrai, ligotų kerų vytimas beveik nepastebimas arba jis prasideda labai vėlai. Tačiau gumbe žiedinis puvinys vystosi labai intensyviai. Jis šlapiąjį puvinį, ypač ankstyvųjų veislių gumbuose, pajėgus suformuoti jau iki derliaus nuėmimo.

Sausais metais, kai tvyro aukšta (23-25 °C) temperatūra ir dirvose trūksta drėgmės, žiedinio puvinio simptomai antžeminėje kero dalyje išryškėja gerokai ankstyvesniu vegetacijos tarpsniu. Tokiomis gamtos sąlygomis žiedinio puvinio vystymasis gumbuose nėra intensyvus, tačiau naujame derliuje būna daugiau gumbų, infekuotų latentinės (ramybės) būsenos žiediniu puviniu. Tuomet didesnė tikimybė atsirasti ir aktyviai vystytis žiediniam puviniui laikymo metu.

Svarbi tiksli diagnozė

Siekiant laiku apriboti žiedinio puvinio plitimą per sėklinius gumbus ir užkirsti kelią atsirasti naujiems židiniams, labai svarbu sparti ir teisinga jo, ypač latentinės formos, diagnozė. Dėl to kartu su įprastine sėklinių gumbų analize atliekami ir papildomi vertinimai - sukuriamos optimalios temperatūros ir drėgmės sąlygos, leidžiančios aktyviai daugintis fitopatogeninėms bakterijoms ir vystytis ligai. Taip galima sumažinti latentine forma infekuotų gumbų skaičių ir bulviasodžiui paruošti kuo daugiau sveikesnių sėklinių gumbų.

Bulvių žiedinio puvinio paplitimo rizika yra grėsminga. Liga padaro didelę ekonominę žalą. Kai minėtos bakterijos užkemša vandens indus, augalai, silpnai augdami, vysta, neretai ir žūna, o bulvių gumbuose vystosi žiedinis puvinys. Sparčiai plisdamas, puvinys gali sunaikinti 2/3 derliaus. Ligai palankiais metais nuimant bulvių derlių gali būti surenkama 11-45 proc. mažiau gumbų. Lietuvoje tyrimais nustatyta, jog ši liga sumažina nuo 5 iki 21 proc. laikomo derliaus.

Ligos požymiai

Liga pasireiškia ant lapų, stiebų, stolonų ir gumbų. Įgudęs specialistas pirmuosius ligos požymius gali pastebėti praėjus 60-70 parų nuo bulvių pasodinimo. Būdingiausi ligos požymiai pasirodo tuoj po bulvių žydėjimo.

Labai užkrėsti gumbai gali visai nesudygti, tada pasėliai išretėja. Aktyviai bulvėms augant, iš žiediniu puviniu infekuotų sėklinių gumbų ligą sukeliančios bakterijos per stolonus pakyla į stiebus, kur greitai dauginasi ir užkemša vandens indus. Iki žydėjimo liga vystosi lėtai, todėl požymiai dažniausiai neišryškėja arba pradeda matytis palyginti vėlai, kai juos nesunku supainioti su kitų ligų arba brendimo pradžios požymiais.

Infekuotas keras dažnai būna su vienu ar keliais žemesniais, vystančiais stiebais. Lėtai glebti keras gali iki derliaus nuėmimo. Esminis ligos požymis bulvių pasėlyje - apatinių lapų vytimas. Prarasdami blizgesį, jie darosi blyškūs, tarpgyslinis audinys pagelsta, vėliau atsiranda nekrozės apimtų dėmių. Lapų kraštai susisuka, atrodo lyg nusvilę. Ligos apnikti augalai vysta ir žūsta. Bulvių pasėlis išretėja. Yra duomenų, kad ši patologija taip pat susijusi ir su ligos sukėlėjų išskiriamais toksinais.

Bulvių žiedinis puvinys pažeidžia ir gumbus. Pasodinus šia liga stipriai infekuotus sėklinius gumbus, jie dažniausiai supūna dirvoje, bet iš kai kurių išauga ne visai išsivystę bulvių kerai, kuriuose gali būti vienas ar keli žiedinio puvinio pažeisti gumbai. Ankstyvuoju jų vystymosi tarpsniu liga pradeda reikštis nuo stolono prisegimo vietos ir plinta vandens indais tolyn.

Naujai susiformavę gumbai iš pradžių neturi jokių išorinių ligos požymių. Tik perpjovus užkrėstą bulvių gumbą matyti ištisinis arba su pertrūkiais pažeistų vandens indų žiedas. Iš pradžių jis pagelsta, vėliau paruduoja. Siauras audinių sluoksnis, išsidėstęs abipus vandens indų, atrodo tarsi stikliškas, be suminkštėjimo. Ligai progresuojant, jis taip pat paruduoja ir suminkštėja. Švelniai tarp pirštų suspaudus gumbą, pjūvyje iš infekuoto vandens indų pluošto ištrykšta kreminė gelsva grūdėta medžiaga, neturinti šlapiajam puviniui būdingo blogo kvapo. Tai bakterijų išskyros.

Ligai vystantis, minkštime aplink vandens indus susidaro purus puvinys, apimantis artimiausius audinius. Kai kurių veislių gumbuose puvinio vieta, darydamasi kūgiška, gali pasiekti ir gumbo šerdį. Taip ligotose vietose gali susiformuoti tuštumos, kurias supa sukamštėjęs rudas audinys. Į žiedinio puvinio apimtus gumbus gali įsimesti šlapiasis puvinys ir gumbai supūna, virsta balta, dvokiančia gleivių mase.

Kartais gumbo išorėje aplink akutes galima pastebėti rausvų, vėliau - rudų dėmių. Vėlesnėje ligos stadijoje bulvės luobelė atsiskiria nuo vidinių audinių, gali atsirasti plyšių, kurių pakraščiai rausta ir ruduoja.

Kai per atsivėrusius plyšius į gumbą patenka kiti mikroorganizmai, prasideda antrinė infekcija, dėl to atsiranda nemalonus kvapas, šlapiuoja audiniai. Ši antrinė infekcija užgožia pirminę, todėl pagal išorinius ligos požymius sunku tiksliai diagnozuoti ligą.

Dėl bulvių žiedinio puvinio sukamštėjusį gumbo vandens indų žiedą galima palaikyti fiziologiniais pakitimais. Jie (kai vandens indų žiedas patamsėja ir tampa plona ištisine arba punktyrine linija) gali atsirasti dėl mineralinių trąšų pertekliaus arba ilgo sausros tarpsnio.

Kaip plinta liga

Liga plinta per užkrėstus bulvių gumbus, nes gyvybingi ligos pradai išlieka ne vien gumbų paviršiuje, bet ir jų viduje, dažniausiai stolono augimo vietoje. Infekcijos latentinė (ramybės) būsena didžia dalimi priklauso ne tik nuo gamtos sąlygų bulvių auginimo metais, bet ir nuo ankstesnių metų orų. Kaip jau minėta, žiedinį puvinį sukelianti bakterija ilgai gali išlikti dirvoje ligotų augalų liekanose. Bulves auginant kaip monokultūrą, infekcija plinta, kartu gausėja ligotų augalų ir gumbų.

Netinkamai sandėliuojant, kai saugykloje per drėgna, bulvės rasoja, tad bakterijos intensyviai plinta nuo gumbo ant gumbo ir jie pūna. Laukuose išaugusios savaiminės bulvės taip pat gali būti infekcijos šaltinis.

Kaip išvengti ligos plitimo?

Siekiant apsaugoti laukus nuo žiedinio puvinio užkrato, privalu sodinti tik sertifikuotas sėklines bulves. Jos turėtų būti sandėliuojamos atskirose patalpose. Technikos ir sandėlių dezinfekavimas yra svarbi fitosanitarinė priemonė nuo žiedinio puvinio. Dezinfekuojama viskas, kas turėjo ar galėjo prisiliesti prie užkrėstų bulvių. Nerekomenduojama dalytis turima žemės ūkio technika ar talkinti ja kaimynystėje ūkininkaujantiems žemdirbiams. Jeigu tai neišvengiama, privalu naudotą techniką kruopščiai nuvalyti ir būtinai dezinfekuoti.

Bulvių žiedinis puvinys - sunkiai išnaikinama liga, nuo kurios šiuo metu dar neįmanoma augalų efektyviai apsaugoti, nes nėra nei cheminių, nei biologinių kontrolės priemonių nuo puvinio sukėlėjo. Svarbiausia sąlyga apsisaugoti - naudoti tik sertifikuotas, patikrintas sėklines bulves. Jau nemažai augintojų suprato, kaip svarbu sodinti patikrintas sėklines bulves ir kiek problemų taip galima išvengti. 

***

Itin didelė rizika žiedinio puvinio užkratui plisti yra sėklinių gumbų pjaustymas. Nustatyta, kad perpjovus ligotą gumbą su tuo pačiu peiliu užkrečiama dar 20 sveikų vėliau perpjautų gumbų!

***

SVARBU ŽINOTI

• Bulvių pasėlyje pastebėjus žiediniam puviniui būdingus požymius, būtina nedelsiant informuoti Valstybinės augalininkystės tarnybos regioninį skyrių.
• Siekiant įsitikinti, ar turima bulvių sėkla nėra užkrėsta kenksmingais žaladariais, 2 mėnesius iki bulviasodžio privalu kreiptis į minėtą tarnybą ir ūkinę sėklą patikrinti.
• Jeigu aptiktas bakterinis puvinys, bulvių užkrėstame lauke negalima auginti mažiausiai 3 metus. Puviniu užkrėstos bulvės ir jų atliekos turi būti užkastos.
• Užkrėstas bulves galima perdirbti arba termiškai apdorotas sušerti gyvuliams. Jas draudžiama sodinti arba parduoti maistui.
• Visos kitos (išskyrus užkrėstas) ūkyje esančios bulvės laikomos galimai užkrėstomis. Jas tinkamai supakuotas galima realizuoti maistui, pramoniniam perdirbimui, šutintas - pašarui. Sodinti draudžiama!
• Sutvarkius užkrėstas ir galimai užkrėstas bulves, būtina sunaikinti vienkartines pakuotes. Išvalius sandėlius, įrangą ir įrankius reikia dezinfekuoti Lietuvoje registruota dezinfekcijos priemone Menno Florades.
• Laukuose, kuriuose augo užkrėstos bulvės, pastebėjus savaime išdygusių bulvių, privalu jas nedelsiant sunaikinti. Kad būtų lengviau aptikti savaime augančias bulves, patartina užkrėstus laukus palikti pūdymui arba pievai. Laukuose, kuriuose buvo augintos galimai užkrėstos bulvės, mažiausiai dvejus metus negalima auginti bulvių. Pastebėjus savaime išdygusių bulvių, jas taip pat būtina šalinti ir sunaikinti.
• Pirmaisiais ir tolesniais po užkrėtimo nustatymo metais kituose ūkio laukuose galima sodinti tik sertifikuotas sėklines bulves. Pirmųjų po šios nelaimės nustatymo metų derliaus bulves galima naudoti tik maistui. Antraisiais - maistui ir savo ūkio sėklai. Trečiaisiais auginimo po užkrėtimo metais leidžiama sodinti sertifikuotą arba savo ūkio sėklą, kuri išauginta iš sertifikuotų sėklinių bulvių. Sėkla, išauginta savo ūkyje, per buvusią vegetaciją privalo būti oficialiai patikrinta.