Veislinius triušius Aloyzas Mitrikevičius augina daugiau kaip 50 metų - nuo 1963-iųjų. Už parodose eksponuotas geriausias triušių kolekcijas jam suteiktas Lietuvos veislinės triušininkystės meistro vardas - tai pats aukščiausias veisėjo įvertinimas.

Triušiai visiškai pavergę A. Mitrikevičiaus širdį. O tai, kad sekasi juos auginti, didžiulė paskata stengtis dar labiau. „Esu ligonis, - juokiasi Vilniaus pakraštyje gyvenantis augintojas. - Paskutinis triušis po manęs numirs. Auginti šiuos gyvulėlius man labai patinka, jų niekada neatsisakysiu, nors verslu to nepavadinsi."

Jam svarbiausia, kokie užaugs triušiai, o ne kiek rudenį galės iš jų uždirbti. Toks, pasak Aloyzo, veisėjų tikslas. Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijoje A. Mitrikevičius yra atsakingas būtent už veislininkystę.

Pastaruosius 6-7 metus Aloyzas augina mėsines veisles - Belgijos milžinus ir Vienos mėlynuosius. „Kiekvieną veislę reikia puoselėti, išlaikyti, gerinti, todėl negali jų turėti daug. Mums, palyginti su vokiečiais, gerinti veislę yra sunku, tačiau išlaikyti galime. Darbas su veisle be galo įdomus", - sako augintojas.

Augino daugelio veislių triušius

Kaime, Marijampolės r., Aloyzas augo tarp įvairių gyvulių, jiedviem su sese tėvai buvo nupirkę ir triušių porelę. Bet savaitę pasidžiaugę, vaikai triušiukų priežiūrą pamiršo, todėl tėvai nebeleido jų laikyti. Vis dėlto po poros metų Aloyzas slapta nuo tėvų triušiukų įsigijo pats ir tuomet jau sąžiningai jais rūpinosi. Kai po studijų tuometėje Žemės ūkio akademijoje grįžo gyventi ir dirbti į tėviškę, veislinių triušių vėl įsigijo.

Dabar A. Mitrikevičius - vyriausias ir bene labiausiai patyręs triušių veisėjas Lietuvoje. Iki šiol jis prenumeruoja ir skaito vokiškus žurnalus apie triušių auginimą, domisi visomis naujovėmis, tad žinios ir patirtis duoda gerų rezultatų. Yra parengęs leidybai knygą apie triušių auginimą.

Aloyzas yra auginęs apie 15 veislių triušius - tiek, kiek jų yra Lietuvoje. Jo teigimu, visos veislės geros, bet Belgijos milžinai ir Vienos mėlynieji jam labiausiai patinka.

Vienos mėlynaisiais A. Mitrikevičius labiausiai didžiuojasi, nes šie jo augintiniai puikiai įvertinti ir Europos lygiu. Belgijos milžinai - sunki, stambi veislė, triušis turi sverti ne mažiau kaip 7 kg, yra daug reikalavimų eksterjerui, reikia labai atsakingai parinkti poras. Giminingas poravimasis, anot Aloyzo, veislininkystėje yra naudotinas, bet tai gali daryti tik selekcininkas, o ne eilinis augintojas.

Patinai tinkami veisti iki trejų metų amžiaus, nors gyventi jie gali daug ilgiau. Gerų tėvų palikuonys dažniausiai būna geros genetikos ir tinkami tęsti veislę. A. Mitrikevičiaus veislyne išbrokuojamas tik vienas kitas triušis. Brokavimo priežastys - kailio, akių spalvos pokyčiai, taip pat ir nagų, kurie turi būti rago spalvos, bet kai kada pasitaiko, pavyzdžiui, vienas baltas nagas. Jeigu ausyje atsiranda koks baltas plaukelis, triušis taip pat brokuojamas. Aloyzas sako, kad išpešti vieną kitą plaukelį būtų galima, bet tuos baltus plaukelius turės ir palikuonys, tad vėliau gali nebespėti jų pešti...

Ar triušis tinkamas veislei, išryškėja jam sulaukus maždaug 4 mėn. amžiaus. Jeigu jis neatitinka veislininkystės reikalavimų, tuomet suvartojamas mėsai.

Šalyse, kur labai išvystyta mėsinė triušininkystė, naudojamos hibridinės veislės. Tačiau A. Mitrikevičius iš patirties žino, kad triušininkystėje tik viena hibridizuotų veislių karta duoda efektą: „Mišrinti reikia tik grynaveislį su grynaveisliu ir jau pirmos kartos mišrūną naudoti mėsai, toliau jo veisti negalima."

Triušienos skonis nuo veislės nepriklauso. Aloyzas yra išbandęs daugelio veislių triušių mėsą ir negalėtų pasakyti, kad skiriasi jų skonis. Na, nebent ypatingas gurmanas sugebėtų atskirti.

Triušiai veislyne skaičiuojami ne pagal bendrą triušių kiekį (jis nuolat kinta), o pagal patelių skaičių. Šiuo metu Aloyzo veislyne jų liko12 - kiek mažiau, negu anksčiau, nes triušių ferma po truputį jau mažinama dėl paprastos priežasties - nebeužtenka sveikatos vienam ja rūpintis. Tiesa, esant reikalui, Aloyzui padeda kartu su šeima gyvenantis sūnus Tomas, tačiau jis turi savo darbą ir didesnio dėmesio skirti tėvo pomėgiui negali.

„Dabar turiu triušių tiek, kiek pajėgiu pats prižiūrėti", - sako A. Mitrikevičius. Sunkiausias darbas yra narvų valymas.

Uždirba pašarams ir parodoms

Lietuvoje iš viso yra tik 9 veislinių triušių fermos. Rimtų mėsinių triušių augintojų taip pat nėra daug, taigi triušininkystės niša dar neužpildyta.

„Triušiena ne visiems priimtina, nors tai pati sveikiausia ir labai vertinga mėsa. Be to, ji brangi. O apie maisto kokybę neretai susimąstome tik tada, kai užklumpa bėdos", - Aloyzas išsako nuomonę, kodėl triušių auginimas Lietuvoje nėra plačiai paplitęs. Kai jis augino daugiau triušių ir netinkamus veislei parduodavo mėsai, ją pirkdavo tik sveikatos problemų turintys žmonės.

Auginti triušius mėsai, teigia A. Mitrikevičius, yra daug pelningiau negu veislei. Grynaveislių triušių žmonės nelabai nori, nes jie brangesni, lepesni, reikia didesnės priežiūros. Jeigu mėsai auginamus triušius gali laikyti 6 viename narvelyje, tai grynaveislius - tik po vieną. „Nuostolio mes, veislinių triušių augintojai, neturime, bet ir pelno negauname", - sako Aloyzas.

Jis skaičiuoja paprastai - iš veislinių triušių auginimo jam reikia užsidirbti tik pašarams ir kelionėms į parodas. O jo paties darbas yra neapmokamas, tačiau teikia daug džiaugsmo - tai irgi tinkamas atlygis.

Už labai gerą veislinį patiną pavasarį Lietuvoje Aloyzas gali gauti 80-100 eurų, ir tai tik tokiu atveju, jeigu jį pirks, anot veisėjo, toks pat „ligonis". Vokietijoje už patiną jis pats moka 200 eurų. „Neteisingai galvoja tie, kurie mano, kad iš šio užsiėmimo galima daug uždirbti. Paskaičiuoja, kad viena triušė atsiveda 8 jauniklius, per metus - 5 vados, gauni 40 triušiukų, juos parduodi po 100 eurų ir - jau milijonierius. Pradeda pirkti narvus, pateles, o triušiai pradeda sirgti, gaišta, nes patirties neturintys augintojai nemoka jų auginti, galų gale nemyli gyvuliuko", - naujokų entuziazmą šiek tiek atšaldo veisėjas.

Pasak jo, veisliniuose triušynuose patelė niekada neveda 5 vadų per metus - vieną, daugiausia dvi. Nes kraujui atšviežinti reikia pirkti naujų veislinių patinų, o jie brangūs, be to, reikia brangesnių pašarų, triušius reikia išskirti, tad reikia daug narvų ir vietos jiems, nemažai kainuoja vakcinos.

Triušių šėrimo ypatumai

Pagrindinis pašaras triušiams - šienas ir grūdai, sumaišyti su kombinuotaisiais pašarais, taip pat savo darže užauginti žalumynai - triušiams duodama šiek tiek petražolių, salierų, vokiškų kopūstų. Žiemą Aloyzas ilgaausiams perka ir morkų, jų labiausiai reikia veislinėms patelėms.

Triušiai šeriami dukart per dieną - ryte ir vakare. Juos galima šerti ir vienąkart - pagrindinis šėrimas yra nakčiai, tuomet jiems duodama didžiausia dalis kombinuotųjų pašarų, šieno. Kombinuotųjų pašarų norma yra griežtai kontroliuojama, kad triušiai nenutuktų, jų daugiau gauna tik jauniklius maitinančios patelės. Už tai nekaloringą šieną triušiai gali kramsnoti nuolat.

Norint užauginti gerą triušį, be kombinuotųjų pašarų neišsiversi. Jauniems triušiams Aloyzas juos brangiai perka iš Olandijos, o paaugusius šeria pirktais Lenkijoje. Universalius pašarus triušiams gamina ir kelios Lietuvos įmonės, bet A. Mitrikevičius pirmenybę teikia gamintiems užsienyje todėl, kad šie yra pritaikyti atskiroms triušių grupėms.

„Triušis yra labai jautrus gyvulys. Esu įsitikinęs, kad pašarų receptūra turi būti pritaikoma įvairioms triušių, ypač veislinių, grupėms, pavyzdžiui, atskiriamiems nuo motinos - 45 dienų, nes tai būna labai sunkus, netgi kritinis laikas triušiukams. Jeigu tokie triušiai gaus per daug baltymų ar riebalų turintį pašarą, jie, ypač kilmingi, 7-8 savaitę būtinai susirgs", - patirtimi dalijasi augintojas.

Grūdų jis perka iš smulkiųjų ūkininkų, kurių ūkiai mažai chemizuoti. Šieno pasišienauja savo sodyboje.

Aloyzas, pagal išsilavinimą inžinierius- hidrotechnikas, visus narvelius triušiams pagamino pats. „Šis darbas įveikiamas bet kuriam vyrui, tai malonumas, ypač kai šiais laikais visokių priemonių gali įsigyti", - sako augintojas. Reikalavimai narvų dydžiui patvirtinti pagal triušių dydį - smulkioms, vidutinėms ir stambioms veislėms. Kraikui daugiausia naudojamas šienas, nors labiausiai tinka šiaudai.

Gyvūnų sveikatingumas

Norint, kad triušiai būtų sveiki, jiems reikia kruopščios priežiūros. Tačiau bėdų ir rūpesčių auginant triušius vis tiek yra, viena jų - klostridijų sukeliamas enterokolitas. Kai tik triušio organizme atsiranda klostridijų, tuoj pat prisistato kolibakterijos, kokcidijos ir prasideda bakterijų simbiozė. Viena bakterija sudaro sąlygas kitai bakterijai daugintis.

„Klostridiozė - palyginti nauja liga, anksčiau Lietuvoje jos nebuvo, o dabar tai viena pikčiausių ligų, pridariusi daug nuostolių visos Europos augintojams. Nuo jos nėra nei vakcinos, nei vaistų. Vakaruose mokslininkai ieško būdų, kaip įveikti klostridijas, viena vakcina sukurta, tačiau kol kas ji nėra labai patikima", - dalijasi žiniomis vilnietis.

Triušius puola ir kitos ligos, tačiau nuo virusinių (miksomatozės, fibromatozės) apsaugo vakcinos, tik labai retais atvejais miksomatozė pasireiškia ir vakcinuotiems triušiams. Ši liga negydoma. Kai kurie triušiai pasveiksta, bet jie lieka viruso nešiotojais, todėl juos tenka likviduoti. O štai fibromatozė yra pagydoma.

Daugybę formų turi infekcinė triušių liga pastereliozė, kurią labai sunku diagnozuoti, reikia specialių tyrimų. „Tai klastinga liga. Mes, patyrę triušininkai, jau atpažįstame daugelį ligų. Tačiau pradedantiesiems primygtinai patariame neeksperimentuoti ir kreiptis į veterinarijos gydytoją", - perspėja A. Mitrikevičius.

Jauniklius triušių patelės veda lengvai. Kartais pasitaiko mažų vadų, kai atvedama tik po 4 triušiukus. Tokių patelių veisėjas daugiau neporuoja. Tačiau dažniau būna labai didelės, 12-16 jauniklių, vados, ypač Belgijos milžinų, todėl daro triušių atranką, kad vados būtų normalaus dydžio. Patelės turi tik 8 spenelius ir nepajėgia išmaitinti 12 ir daugiau jauniklių.

Kailio priežiūra nėra sudėtinga. Jei triušis sveikas, jis pats puikiai prižiūri savo kailį. Aloyzas sako, kad triušiai labai švarūs gyvūnai, nuolat prausiasi, laižo kailiuką, dantukais kedena jį. Tik parodai reikia specialiai ruošti kailį, triušis turi būti baigęs išsišerti. Kartais reikia jam padėti užbaigti šį procesą - pašukuoti, tuomet jis greičiau pakeičia plauką.

Triušiai teikia daug džiaugsmo

Aloyzas nuoširdžiai sako, kad auginti mielus, švelniakailius triušius jam yra ne vargas, o malonumas: „Visas pastangas atperka triušių teikiamas džiaugsmas, man jie prideda sveikatos ir energijos, nors apie juos tupinėdamas ir pavalgyti kai kada pamirštu. Atsiveda triušiukų - apžiūriu, suskaičiuoju, o kai po 20 dienų jie išlenda iš lizdo, negaliu atsidžiaugti matydamas, kokie jie gražūs..." Kelių mėnesių triušiukus augintojas jau gali įvertinti, kurie iš jų turi didžiausią perspektyvą, kurie eis į parodas, kurie tiks veislei.

Triušius A. Mitrikevičius dar veža į parodas Lietuvoje, Latvijoje, bet į Europos parodas, nors pats dažnai ten vyksta, augintinių jau nebeveža - per daug streso jiems. Tad dabar į tokias parodas keliauja tik savo malonumui. Anksčiau nusipirkdavo ir kokį jam labai patikusį parodos „eksponatą", tačiau dabar ir to nedaro, nes su gyvulėliu ir ligų gali parsivežti. Pasak Aloyzo, daug bakterijų triušiai ir taip turi, tačiau jos nepasireiškia, kol jų neišprovokuoja nepalankūs veiksniai, o stresas jų imunitetui - pats didžiausias priešas. Dabar triušius Vokietijoje jis perka tiesiai iš jau gerai pažįstamų profesionalių augintojų.

Ir gegužę Aloyzas rengiasi į Vokietiją. Vėl važiuos savo automobiliu, į draugiją, kaip įprasta, našlys pasiima seserį Aldoną, aplanko Berlyne gyvenančią pianistę dukrą Ramunę su anūke. Tuo laiku triušių priežiūrą perima sūnus ir jo šeima. Jau 20 metų našlaujantis vyras sako, kad vaikams užaugus ir sukūrus savo gyvenimus, triušiai tapo jo šeimyna.