Miškų urėdijose įrengta daug įvairiausių takų, kur lankytojai supažindinami su Lietuvos miškuose augančių medžių ir krūmų rūšių įvairove, retaisiais žoliniais augalais, grybais, samanomis. Kai kurių takų stenduose apibūdinami miškų žvėrys ir paukščiai, vabzdžiai. Daugelis takų skirta gražiausiems vietovaizdžiams apžvelgti. Ypač poilsiautojų pamėgti takai per pelkes, kur lankytojai sužino apie paslaptingą pelkių gyvenimą. O štai Anykščių miškų urėdijoje įrengtas pirmasis Lietuvoje pažintinis medžioklės takas.

Taką Anykščių miškų urėdijos Mikierių girininkijoje, įsikūrusioje prie nepakartojamo grožio Šventosios kilpų, Europos Sąjungos lėšomis įrengė Aleksandro Stulginskio universiteto Medžioklėtyros laboratorijos darbuotojai, vadovaujami dr. Kęstučio Pėtelio. Takas skirtas supažindinti medžiotojus ir visuomenę su medžioklei ir gyvūnų globai skirtais įrenginiais.

Analogiška biotechninių įrenginių ekspozicija įrengta ir ASU Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos teritorijoje.

Su ASU mokslininkais Anykščių urėdija bendradarbiauja jau seniai, kai pagal Medžioklėtyros laboratorijos vadovo dr. K. Pėtelio parengtą projektą Mikierių girininkijoje buvo įrengtas 63 ha ploto laukinių žvėrių aptvaras ir pradėtas vykdyti danielių aklimatizavimo Šimonių girioje projektas. 2005 m. aptvare buvo apgyvendinta 20 danielių, atvežtų iš Vokietijos.

Šiuo metu aptvare be danielių dar ganosi keletas dėmėtųjų elnių. Daugiau kaip 40 danielių jau išleista į laisvę. Dauguma jų laikosi Mikierių girininkijos teritorijos profesionalios medžioklės plotuose ir tik pavieniai yra nuklydę į tolesnius medžiotojų klubų medžioklės plotus. Per rują laukiniai patinai ateina prie aptvarų pasigalynėti su aptvare gyvenančiais varžovais ir besibadydami gerokai apgadina tvoras. ASU Medžioklėtyros laboratorijos darbuotojai Mikierių girininkijoje yra įrengę nuolatinius tyrimo barelius ir stebi Lietuvoje aklimatizuojamų danielių poveikį miškui.

Atskirame aptvare gyvena lankytojų labai mėgstamas šernas Henrikas. Kai dėl plintančio afrikinio kiaulių maro šernus laikyti aptvaruose buvo uždrausta, visuomenei spaudžiant Henrikui padaryta išimtis. Tačiau, kol Lietuvoje siaučia maras, lankytojai prie garsiojo Mikierių girininkijos šerno aptvaro neprileidžiami.

Nuo šėryklų iki sumedžiotų žvėrių apdorojimo aikštelės

Anykščių miškų urėdija ir Aleksandro Stulginskio universitetas 2012 m. pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Anykščių miškų urėdas Sigitas Kinderis ir Mikierių girininkijos girininkas Laimis Trumpickas pritarė dr. K. Pėtelio idėjai pademonstruoti medžiotojams ir visai visuomenei, kaip reikia tvarkingai įrengti įvairiausių tipų biotechninius ir technologinius įrenginius medžioklės plotuose. Visi šie įrenginiai išdėstyti prie seniau įrengto Mikierių girininkijos pėsčiųjų tako. Į pažintinio tako objektus įeina ir žvėrių aptvarai.

Ekspozicija prasideda nuo pat girininkijos administracijos pastato, kur pristatomi įvairių tipų inkilai uoksuose perintiems ir dirbtinės lizdavietės vandens paukščiams. Pamiškėje prie tako iš eglišakių įruoštos kelių tipų kurapkų ir fazanų slėptuvės-lesyklos. Miške abipus tako ar gerokai nutolę nuo jo stovi įvairiausių tipų žvėrių tykojimo ir stebėjimo bokšteliai, šėryklos, ėdžios, druskos laižyklos.

Tykojimo bokšteliai įvairių konstrukcijų: atviri, dengti, pristatomi prie medžių, kilnojami su atramomis, aukšti, žemi, skirti medžioklėms su varovais, kai bokšteliai statomi kvartalinėse linijose. Taip pat didelė ir šėryklų įvairovė: stoginės šienui ir sultingiesiems pašarams, grūdams, suaugusiems šernams bei jaunikliams šerti skirtos šėryklos ir t. t. Demonstruojamos ir kelių tipų druskos laižyklos, visų jų pagrindas išbetonuotas, kad lietaus nuplautos ištirpusios druskos žvėrys nelaižytų iš kanopomis ištrypto grunto, neretai susimaišiusio su žvėrių išmatomis.

Įrengta ir parodomoji pirminio žvėrių apdorojimo aikštelė, kurioje pristatomi tik patys būtiniausi gana paprasti įrenginiai.

Žvėrims šerti įrengtos tvarkingos šėryklos, kurios užtikrina racionalų pašarų naudojimą, atitinka atskirų gyvūnų rūšių ar tų pačių gyvūnų skirtingų amžiaus grupių maitinimosi ypatumus, yra patogios pašarams supilti, lengva jas išvalyti ir dezinfekuoti. Ypač svarbu, kad šėryklos būtų nesunkiai ir nebrangiai įrengiamos, derėtų prie aplinkos ir būtų estetiškai patrauklios.

Žvėrių tykojimo ir stebėjimo bokšteliai turi užtikrinti saugų medžiojimą, būti patogūs, nes juose medžiotojai praleidžia ilgas valandas, be to, turi būti nesunkiai ir nebrangiai įrengiami, estetiški ir turi derėti prie aplinkos.

Kas tinka ir netinka miško aplinkoje

Dabar medžioklės klubų plotuose žvėrių tykojimo bokštelių „pridygę" kaip grybų po lietaus, mat paplito iš Vakarų atkeliavęs medžioklės būdas, kai žvėrys (daugiausia šernai) medžiojami vadinamosiose jaukinimo vietose. Taigi, jeigu ne kiekvienas, tai jau tikrai kas antras medžiotojas turi pasistatęs savo asmeninį tykojimo bokštelį, o neretas šaulys įsiruošęs ir 2-3 žvėrių tykojimo vietas.

Tačiau tarp tų grybų yra daug šungrybių... Ir kokių tik nėra bokštelių Lietuvos miškuose. Pamatysi suręstus iš visokio statybinių atliekų šlamšto, kai viena statinio lenta dažyta žaliai, kita raudonai, trečia baltai, o visos kitos aptepliotos kalkėmis ar betono skiedinio tyre. Tokių statinių stogai neretai būna uždengti surūdijusios skardos lakštais, asbestinio šiferio lapų nuolaužomis ir panašiai. Kai kurie medžiotojai netgi įsigudrino žvėrių tykojimo bokšteliais paversti senų automobilių kėbulus arba ant pastolių užkelti atskiras jų dalis. Neretai dar galima aptikti primityvių lipynių, kurių atramos prie medžių prikaltos vinimis...

Vis dėlto medžioklės bokšteliai turėtų būti suręsti iš tašelių, galima panaudoti ir rąstelius be žievių. Sienoms apkalti gali būti naudojamos dvigubo pjovimo lentos, o stogai dengti skiedromis ar lentelėmis. Stogų dangai netiks spalvotas plastikas ar saulėje žaižaruojanti cinkuota skarda. Biotechniniams įrenginiams skirtos medžiagos turėtų būti matinės rudos, rusvai pilkos, žalios ar žalsvai pilkos, kad derėtų prie medžių kamienų ir lapijos. Tokie patys reikalavimai taikytini ir įvairioms šėrykloms.

Klubų medžioklės plotuose gana paplitusios šernų jaukyklos, kai birūs pašarai supilami į metalines statines, įvairias plastikines talpyklas, net į nudėvėtas ir į mišką atgabentas automobilių ar traktorių ratų padangas, į šampano butelius, kuriuos šernai, norėdami išberti grūdus, išridena po gana didelę miško teritoriją aplink bokštelius.

Nors ir Mikierių girininkijos tako biotechninių įrenginių ekspozicijoje yra šėryklų, kurias atstoja metalinės statinės ir plastikiniai indai, manyčiau, kad tai daugiau pavyzdys, kaip nereikėtų daryti. Galybę visokio statybinio šlamšto, įvairiausios talpos ir formų plastikinių, stiklinių indų į miškus, ypač priemiestinius, pritempia miesto gyventojai, pamiškėse įsikūrusių sodininkų bendrijų nariai, tad nereikėtų prie jų prisidėti dar ir medžiotojams, nes tokios šėryklos visai nedera su miško aplinka.

Dar viena gana plačiai medžioklės plotuose išplitusi negerovė yra ta, kad po žiemos neišvalomos ir nedezinfekuojamos žvėrių šėryklos. Nors daug kur žvėrys, ypač šernai, šeriami ištisus metus, pavasarį šėryklas ir jaukyklas būtina išvalyti ir dezinfekuoti, kad nebūtų platinamos žvėrių ligos, ir tik tada galima toliau šerti. Gaila, kad daug kur, jei žvėrys šeriami intensyviai, pūvančių ir rūgstančių šėrimo liekanų dvokas tvyro visame miške. Beje, žvėrių jaukinimo vietose daug etiškesnė būtų tokia medžioklė, jei jaukas būtų išpilamas užmaskuotai, kad bokštelyje sėdintis medžiotojas negalėtų šauti į besimaitinantį žvėrį. Šauti tektų tik į jaukinimo vietą ateinančius ir iš jos išeinančius ar šiaip toje aplinkoje vaikštinėjančius gyvūnus. Šauti į paršiuką, lovyje ramiai čiauškiantį kukurūzus, nepriimtina.

Moko kultūringos medžioklės

Daugiau dėmesio biotechniniams įrenginiams įrengti ir jiems prižiūrėti turėtų skirti ir valstybiniai miškininkai, ir miškų savininkai. Nepakanka tik leisti ar neleisti šiuos įrenginius statyti vienoje ar kitoje miško vietoje. Reikėtų prižiūrėti, kaip jie įrengiami, ar dera prie miško aplinkos konkrečioje vietoje, kaip jie toliau eksploatuojami - juk jie turi mišką puošti, o ne bjauroti.

Pažintinis takas medžiotojams tikrai reikalingas. Juo pasivaikščioję piliečiai turėtų pakeisti nuomonę apie Lietuvos medžiotojų veiklą iš vyraujančios neigiamos į teigiamą. Miškininkai į pažintiniame take esančias šėryklas mažais kiekiais išdėlioja pašarų, kurių suėsti ateina žvėrys, tad tako lankytojai gali pamatyti ir žvėrių veiklos prie šėryklų pėdsakus.

Pasak taką prižiūrinčio Mikierių girininko Laimio Trumpicko, daugiausia lankosi studentai, moksleiviai - jaunieji miško bičiuliai, Šventąja baidarėmis plaukiantys turistai, po Anykščių kraštą besižvalgantys poilsiautojai, medžiotojų kolektyvai. Ypač aktualu take apsilankyti medžiotojams ir miškininkams, kad jie galėtų pagilinti žinias, kaip pigiai iš paprastų statybinių medžiagų įrengti estetiškus, prie aplinkos derančius ir gerai funkcionuojančius biotechninius įrenginius, juo labiau kad Anykščių urėdijos darbuotojai maloniai priima visus svečius, norinčius susipažinti su kultūringos medžioklės principais.

Anykščių miškų urėdijoje organizuojami seminarai medžiotojams, paskaitas skaito ASU Medžioklėtyros laboratorijos vadovas dr. K. Pėtelis, urėdijos miškininkai ir medžiotojai aptaria, kaip tausoti ir globoti gyvūniją. Seminarų dalyviai apžiūri ir medžioklės tako eksponatus.

Anykščių miškų urėdas Sigitas Kinderis įsitikinęs, kad pažintinis medžioklės takas labiau reikalingas visuomenei negu medžiotojams. Čia poilsiautojai gali pamatyti estetiškai įrengtus biotechninius įrenginius, skirtus laukinių gyvūnų globai ir medžiojamųjų žvėrių populiacijų gausos reguliavimui, įsitikinti, kad medžiotojai ne tik medžioja žvėris, bet ir globoja, taip pat siekia laukinių žvėrių ir aplinkos harmonijos.