- Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
- Mano ūkis
Giedras ir saulėtas dangus lapkričio pabaigoje Danijoje - nedažnas reiškinys. Galima pagalvoti, kad geltoni ir iš toli matomi ūkio Sorvade tvartai pritraukia saulę. O ir iš ūkio šeimininko veido nedingstanti šypsena byloja, kad čia dažnai būna giedra.
Pieno ūkio Sorvade, centrinėje Danijos dalyje, savininkas Dirkas Milenaras (Dirk Millenaar) yra olandas. Į Daniją iš Nyderlandų jis atsikraustė prieš 17 metų kartu su šeima - žmona ir trimis vaikais. Jauniausiajam buvo vos pusė metų.
Kodėl Dirkui reikėjo palikti tėvynę ir apsigyventi atšiauresnio klimato šalyje? Energija trykšte trykštantis vyras sako, kad tuo metu buvo pasiekęs „mirties tašką". Nyderlanduose jis turėjo 30 ha daržovių ūkį, tačiau jam trūko veiklos. Kitaip tariant, neturėjo kur išlieti įgimtos energijos.
„Buvau pusiaukelėje į trisdešimtmetį ir labai norėjau išbandyti ką nors nauja. Taigi nusipirkau fermą Danijoje ir taip su šeima pradėjome naują gyvenimą", - savo istoriją pasakoja D. Milenaras.
Tikslas - didinti karvių produktyvumą
Pieno ūkio pradžia tapo 80 melžiamų karvių ferma su 80 ha žemės. Per metus parduodavo apie 600 tūkst. kg pieno. Tai leido Milenarams pasistatyti naują fermą ir jau 2000-aisiais padidinti bandą iki 100 karvių, o 2006-aisiais - iki 150. Tuo metu pastatytas dar vienas tvartas, įsigyta daugiau žemės, o banda atnaujinta geros genetikos holšteinų karvėmis.
Šiuo metu viename 300 vietų tvarte laikomos 296 melžiamos karvės, kitame - apie 260 jaunų telyčių ir prieauglio. Dabar Milenarų šeima turi 230 ha žemės ir visa ji yra vienoje vietoje, išsidėsčiusi aplink ūkį.
Maždaug pusė (130 ha) turimos žemės skirta ganykloms ir daugiametėms žolėms. Pasak Dirko, tiek daug žolės auginama dėl svarbios priežasties: vakarinėje Jutlandijos dalyje esantis ūkis geografiniu požiūriu yra labai žemai - vos 40 m virš jūros lygio, čia drėgna, todėl geriausios sąlygos yra augti žolėms. „Kukurūzams čia augti visai nepalanku", - sako ūkininkas. Šiltuoju metų laiku karvės genamos į lauką, ir ganosi jos ten maždaug 5 mėnesius per metus.
Pašarams, be žolės, Dirkas dar sėja 40 ha javų, tiek pat kitokių pasėlių. Prieš kelis metus pradėjo auginti ir cukrinius runkelius, jų sėja 20 ha. Karvėms, kad padidintų pašaro energiją, runkelių duoda šaltuoju metų periodu. Už 60 tūkst. eurų ūkininkas yra įsigijęs cukrinių runkelių smulkintuvą-krautuvą, iš kurio susmulkinti runkeliai transporteriu keliauja į pašarų dalytuvą.
Melžiamos karvės dienos racioną sudaro žolės silosas (22,5 kg), šiaudai (0,4 kg), smulkinti cukriniai runkeliai (20 kg), kukurūzų grūdainis (10 kg), kaustine soda apdoroti grūdai (1,2 kg), sojos miltai (2,3 kg), dviejų rūšių baltyminiai papildai, kuriuose ne mažiau kaip 20 proc. žalių baltymų (5,7 kg). Pašarai ruošiami maišytuve-dalytuve.
Produkcijos kiekiu ir kokybe olandas skųstis negali - per dieną iš vienos karvės vidutiniškai primelžiama 35 kg, per metus - 9 684 kg 4,09 proc. riebumo ir 3,45 proc. baltymingumo pieno. Pastaraisiais metais D. Milenaro ūkyje pagaminta 2,77 mln. kg pieno. Ūkininkas siekia produktyvumą dar padidinti - jo tikslas netolimoje ateityje iš karvės vidutiniškai gauti 9 900 kg pieno.
Ūkyje veršeliai neprarandami
Apie 30-40 proc. bandos kasmet atnaujinama, nes ūkyje užauginama daug telyčių. Tad mažiau produktyvios ar sunkiau apsisėklinančios karvės yra brokuojamos. Jaunos karvės sėklinamos holšteinų sėkla, o vyresnės, kurių produktyvumas mažėja ir jos nebeturi perspektyvos kaip pieninės karvės - mėsinių galvijų sperma.
Melžiamos karvės sėklinamos tik aukštus veislinius įvertinimus turinčių bulių sperma. D. Milenaras dalyvauja programoje, pagal kurią kelis kartus per metus į fermą atvyksta veislininkystės specialistai iš Norvegijos ir vertina bandos kokybę.
„Ūkyje neseniai nutiko viena linksma istorija - paskutinis jauniklis gimė 65 kg svorio! Be jokių problemų per 10 minučių - bum, ir yra. Mes šį veršelį pardavėme po 17 dienų, kai jis svėrė 92 kg. Štai taip uždirbami ūkiui reikalingi pinigai", - šypsosi Dirkas. Jam ūkio ekonominiai rodikliai labai svarbūs, todėl pasistengė, kad veršeliais būtų rūpinamasi be priekaištų.
Nelengva patikėti, bet pastaraisiais metais išgyveno ir užaugo visi, keli šimtai, ūkyje atvesti veršeliai. „Nepraradome nė vieno! Taip yra todėl, kad veršeliais profesionaliai rūpinasi Maida", - šiltai pristato specialistę ūkio šeimininkas.
Visiems žinoma, kad svarbiausia ką tik atvestam veršeliui laiku sugirdyti 4 litrus geros kokybės krekenų, o tam, pasak Dirko, labai padeda ūkyje turima gera krekenų girdymo sistema. Kai apsiveršiavusi karvė pamelžiama, ištiriama krekenų kokybė, o tada jos užšaldomos specialiose kasetėse. Skirtingos kokybės krekenos užšaldomos atskirai, geriausios kokybės yra skiriamos moteriškos lyties jaunikliui. Gimus veršeliui, krekenos per 20 minučių paruošiamos jam sugirdyti.
Pieno supirkimo kainos krito ir Danijoje
Ūkininkas mielai dalijasi žiniomis apie karvių išlaikymo kaštus ir pajamas. „Neturiu jokių paslapčių", - sako jis. Per dieną pajamos iš vienos karvės siekia 91,35 Danijos kronos (apie 12,2 euro). Dienos pašarai jai kainuoja 31,75 kronos (apie 4,2 euro), tad likusieji per dieną iš vienos karvės uždirbti pinigai - apie 60 Danijos kronų (apie 8 eurus) - skiriami banko palūkanoms, atlyginimams mokėti, technikos priežiūrai ir atnaujinimui bei kitoms ūkio reikmėms.
D. Milenaras pieną stengiasi gaminti kuo mažesnėmis sąnaudomis, nes turi daug įsipareigojimų bankui ir moka dideles palūkanas. „Tačiau šiuo metu pieno supirkimo kainos dėl Rusijos embargo krenta žemyn, ir tai mums, suprantama, nėra gerai. Bet toks gyvenimas, turime mokėti išgyventi ir sunkius laikotarpius", - šypsena Dirko veide kiek priblėsta.
Europos Komisijos duomenimis, iki embargo paskelbimo, 2014 m. sausio-liepos mėn., vidutinė ES žalio natūralaus riebumo pieno supirkimo kaina sudarė 133,25 Lt, arba 38,6 EUR/100 kg - buvo 11,2 proc. didesnė negu 2013 m. tuo pačiu laikotarpiu. Tačiau Danijoje šiuo laikotarpiu žaliavinio pieno supirkimo kainos augo daugiau negu kitose šalyse (19,5 proc., iki 43,6 EUR/100 kg) ir viršijo ES vidurkį. Vėlesniais mėnesiais, Rusijai paskelbus embargą, kainos ne tik nedidėjo, bet ir pradėjo mažėti. Lapkritį pieno supirkimo kaina Danijoje siekė 30-33 EUR/100 kg ir jau atsiliko nuo ES vidurkio.
Patinka, kai karves melžia žmonės, o ne robotai
Dirkas pripažįsta, kad melžiamų karvių tvartas nėra pačių naujausių technologijų, bet jis puikiai funkcionuoja, todėl artimiausius kelerius metus nežada jo rekonstruoti ar statyti naujo. „Manęs dažnai klausia, kodėl nestatau robotų. Atsakau paprastai - man nepatinka robotai. Man maloniau, kai karves melžia tikri žmonės", - ne visos šiuolaikinės technologijos yra priimtinos D. Milenarui. Jo karvės dukart per dieną melžiamos nenaujoje paralelės tipo melžimo aikštelėje.
Ūkyje nuolat dirba 4 žmonės. Dabar turi dar ir du studentus. Už techniką atsakingas žmogus dirba tik 20 val. per savaitę. „O aš tai daugiausiai kalbu, nes šį darbą geriausiai moku. Na, kai kada dar ir dirbu", - juokiasi Dirkas.
Savo darbuotojais jis labai patenkintas. „Man svarbu, kad karvės gautų kokybiško pašaro ir kiekvienais metais būtų veršingos. Tie, kurie yra už tai atsakingi, savo darbą atlieka labai gerai. Nes jeigu karvė per dieną duos tik 20 l pieno, o per metus - 7 tūkst., aš negalėsiu sumokėti bankui palūkanų. Man reikia, kad karvė per metus duotų 11 tūkst. litrų", - ambicijų neslepia ūkininkas. Jis bendradarbiauja su konsultavimo įmone „Heden & Fjorden", tad neabejoja, kad bendromis pastangomis galima pasiekti ir tokių rezultatų.
Dirkas sako darbą organizuojantis taip, kad visi būtų patenkinti. Melžėja dirba moteris, kuri turi du vaikus, todėl negali melžti po pietų. Tad Dirkas yra tas gerasis žmogus, kuris vietoj jos pamelžia karves vakarais.
„Tenoriu pasakyti, kad jeigu žinome prasmę, dėl ko stengiamės, visi galime likti patenkinti. Man labai svarbu, kad mūsų darbuotojai džiaugiasi savo darbu, nors jis ir nelengvas, nes noriu didžiuotis savo ferma kartu su jais", - su įkvėpimu savo istoriją užbaigia Dirkas.