Saulius Stirna - gerai žemdirbiškoje visuomenėje žinomas veidas. Gabriliavos kaime, Gilučių seniūnijoje ūkį sukūręs žemdirbys yra ne tik stambiausias Elektrėnų savivaldybės ūkininkas, bet ir aktyvus Lietuvos ūkininkų sąjungos narys bei LŪS Kaišiadorių skyriaus pirmininkas.

Ūkininkas optimistiškai vertina gyvenimo ir darbo kaime perspektyvas ir neslepia susierzinimo, jei išgirsta ką nors juodinant ar pašiepiant kaimo žmones. „Matau šviesiąją gyvenimo pusę. O kai taip žiūri, tai ir savo kelyje sutinki daug gerų, dorų žmonių", - įsitikinęs savo darbą mylintis žemdirbys.

Sauliaus Stirnos ūkyje dirba vienuolika žmonių, visi vietiniai. Žemdirbys jaučia pasididžiavimą, kad jis ir kiti kolegos ūkininkai sukuria darbo vietas kaime - žmonės užsidirba duonai, leidžia vaikus į mokyklą. „Esu įsitikinęs, kad lietuviai turi susirasti darbą Lietuvoje ir savo ateitį kurti čia", - mano ūkininkas.

Jis iš tų šeimininkų, kurie nesibodi į traktorių įsėsti, kartu su darbuotojais dirbtuvėse krapštytis. „Retai sutiksi ūkininką, kuris su vatinuke vaikšto. Bet man patinka dirbti kartu su savo vyrais. Jei tik žmonės pajus, kad pats nieko neveiki, o pinigus jie tau uždirba, toli nenueisi, - įsitikinęs ūkio šeimininkas. - Mano žmonės tikrai gerai dirba. Aš galiu tris dienas nebūti ūkyje ir žinau, kad viskas bus padaryta."

Ne tik darbu žmonės gyvi - reikia ir atokvėpio. Pernai visi ūkio vyrai susėdo į autobusiuką ir nuvyko į žemės ūkio technikos parodą Hanoveryje. Ne tik ekspozicijas apžiūrėjo, bet ir į Berlyną užsuko, pasivaikščiojo miesto gatvėmis, pamatė garsųjį Reichstagą. Šiemet važiuos papramogauti į Druskininkus, tik dar neišsirenka kur - į sniego areną ar į vandens parką.

Jei gamini gerą produktą - neprapulsi

Nors šiais metais žemdirbius liūdina ir kritusios grūdų kainos, ir Rusijos embargas, tačiau S. Stirna sako, kad situacija nėra tokia bloga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Nėra mūsų rinka tokia priklausoma nuo Rusijos, kaip kai kas bando pavaizduoti. Nepražūsime mes be jų. Gaminame tikrai kokybišką produkciją, kuri ras pirkėją. Štai lietuviški grūdai keliauja į Iraną, kur reikalaujama itin aukštos kokybės", - sako ūkininkas.

Jis prisipažįsta, kad lankydamasis kitose šalyse ne kartą sau širdyje yra pasakęs - mes labai gerai gyvename. Žinoma, ne be Europos Sąjungos paramos. Saulius Stirna vadovauja Lietuvos ūkininkų sąjungos Kaišiadorių skyriui, tad jam tenka lankyti tikrai daug ūkių; ne tik Kaišiadorių rajone, bet visoje šalyje. „Nemačiau nė vieno ūkio, kur ES pinigai būtų netinkamai įsisavinti, praplauti ar pan. Tik pačioje pradžioje naudotis parama atrodė kažkaip nedrąsu. Pavyzdžiui, parama pagal SAPARD programą Kaišiadorių rajone mes pasinaudojome tik dviese, nes reikalavimai buvo tiesiog žvėriški. Bet paskui, kai taisyklės buvo palengvintos, žemdirbiai drąsiai ėmėsi rengti projektus", - sako S. Stirna.

Tik ūkininką, kaip ir daugelį kitų jo kolegų, skaudina nevienodos galimybės skirtingų šalių žemdirbiams. Akivaizdus pavyzdys - paramos dydis jaunųjų ūkininkų įsikūrimui 2014-2020 m. laikotarpiu: kitose Europos Sąjungos šalyse leidžiama parama iki 70 tūkst. eurų, o Lietuvoje - tik 40 tūkst. eurų. „Kodėl? Ar mes žvairi, ar raini? Juk ES visi žemdirbiai yra vienodi, lygūs, ar yra lygesnių?" - klausia žemdirbys ir čia pat priduria, kad nors ir kariauja dėl to, kad būtų visiems ES žemdirbiams suvienodintos išmokos, bet pripažįsta - visai be europinės paramos irgi nebūtume tokie, kokie esame dabar. O žvelgdamas plačiau, jis iš esmės pasisakytų už laisvą rinką be jokių išmokų ir subsidijų žemdirbiams. Mat jos neskatina žemdirbio dirbti, o ES gaminamos produkcijos savikaina yra palyginti didelė ir nelabai konkurencinga.

Be kooperacijos nieko nebus

Jei ir yra sritis, kur dar lietuviai galėtų pasitempti - tai kooperacija. Be jos nieko nebus. Štai aviena parduotuvėje kainuoja apie 40 Lt (nėra ko stebėtis, kad jos mažai nuperkama), o ūkininkas iš ūkio parduoda po 14-15 Lt/kg (ir tai uždirba, nes avys yra palyginti pigiai užauginami gyvuliai). Ir nieko čia nepadarysi, nes sąlygas diktuoja ne žemdirbys, o perdirbėjai ir prekybininkai. Arba kitas pavyzdys: grūdų kaina šiemet nukrito. Bet ar atpigo duona? Ar atpigo miltai?

„Galų gale, kiek tie žemdirbiai gali visus maitinti? Mes, žalčiai, paleidome iš rankų kai kuriuos objektus - pavyzdžiui, turėjome Kaišiadoryse pieninę, argi negalėjome jos susikooperavę įsigyti? Dar daug laiko praeis, būsime visai žili, kol suvoksime kooperacijos naudą", - svarsto S. Stirna. Jis ir pats turi šiokios tokios (nelabai linksmos) kooperacijos patirties: kol biedni, tai dar gerai. Bet kai tik atsiranda daugiau pinigų ir dar žmonos įsikiša, tada jau gero nelauk. „Iš praktikos tai sakau. Buvo Zubiškyje trijų vyrų kooperatyvas, dirbo gerą dešimtmetį. Bet kai tik atsirado parama, nesutarė dėl investicijų ir iširo", - kolegų nesėkmę pripažįsta S. Stirna.

Jo manymu, valstybė turėtų labiau skatinti kooperaciją ir prižiūrėti kooperatyvų veiklą, kad tai netaptų tik formaliai įforminta vienos šeimos veikla. Kooperatyvo nariai turėtų ne tik auginti, bet ir perdirbti produkciją, tada būtų sugeneruojami didesni pinigai.

S. Stirna turi nemenką Romanovų veislės avių ūkį - apie 600 galvų. Bet ūkininkas pastebėjo, kad vartotojas mieliau perka jau gatavą produkciją, gulinčią gražiai sufasuotą prekybos centre, negu skerdieną. Žinoma, yra nuolatinių klientų, kurie perka avieną tiesiai iš ūkio. Dabar kaip tik svarstomas projektas, kad žemdirbys, auginantis gyvulius, savo ūkyje supaprastinta tvarka galėtų įsirengti skerdyklėlę. Taip sutrumpėtų produkcijos kelias nuo ūkininko iki vartotojo, neliktų perdirbėjo grandies.

Pasak S. Stirnos, egzistuoja nemenka problema - niekas nenori avių skersti. Stambių skerdyklų nedomina palyginti nedideli gyvuliukų kiekiai ir menkas uždarbis. Nors paskersti avį atsieina ne taip jau ir pigiai. „Lietuvoje avies paskerdimas kainuoja 10 eurų, o, pavyzdžiui, čekai pjauna dvigubai pigiau - už 5 eurus", - skirtumais stebisi S. Stirna. Ūkininkas prasitaria, kad kaip tik dabar kartu su kitais avių augintojais kuria kooperatyvą, kurio bazė būtų Molėtų r., Giedriaus Prakapavičiaus ūkyje. Jei pavyks, būtinai galvos apie produkcijos perdirbimą.

Žemės ūkyje nuo mažens

Ūkyje S. Stirna laiko ne tik avis, bet ir karvių žindenių bandą. Nedidelė ji kol kas, vos 15 raguočių, bet ateityje tikriausiai didės. Ūkininkas šiemet nusipirko dar tris limuzinų veislės telyčias. Nors pelno iš gyvulių kaip ir nėra, bet žemdirbiui tiesiog gražu į juos besiganančius žiūrėti. Juolab kad tarp dirbamų laukų pasitaiko visokių šabakštynų, kur karvės gali ramiai rupšnoti žolę. „Gyvenu iš grūdų, o gyvuliai - dėl grožio. Juos paglostai, ir visi nervai praeina", - pasakoja ūkininkas džiaugdamasis ir tuo, kad žmona netingi melžti dvi pienines karves, iš kurių pieno suslegia šeimai nuostabiai skanaus sūrio.

Žinoma, ne viskas taip idiliška. Būna juodų dienų, kai viską norisi prakeikti. Pavyzdžiui, kai lūžta technika: jei jau sugenda, tai būtinai ne vienas traktorius, o iš karto keli! O darbai juk nelaukia... Pastaruoju metu techniką, išlaikytą penkerius metus, šeimininkas stengiasi parduoti. „Labai patogu. „Dotnuvos projektai" ir kitos kompanijos naudotą techniką nuperka, o tu iš jų perki naują ir nebesirūpini, koks bus senosios likimas. Nuo žemdirbio pečių nuimamas visas pardavimo rūpestis. Šiemet taip pardaviau ir skutiklį, ir traktorių - jokių nervų", - pasidžiaugia ūkininkas.

Nuo 1997 m. ūkininkaujantis S. Stirna dirba 470 ha žemės, dukra Monika - dar 300 ha. Apie 75 proc. laukų yra mažiau ūkininkauti palankiame regione, vidutinis žemės derlingumas - 36 balai. Augina rapsus, kviečius, miežius, kvietrugius, avižas. Du trečdaliai laukų kasmet apsėjami žieminiais augalais, likusi dalis paliekama vasarojui. Iš S. Stirnos dirbamų žemių tik šeštadalis yra nuosava. Ūkininkas pripažįsta, kad žemės nusipirkti dabar sunku - ir didelė konkurencija, ir pati žemė išbrango. Anksčiau būtų buvę lengviau, bet tada labiau reikėjo technikos parką plėsti. Kasmet naujai technikai įsigyti būdavo investuojama maždaug po pusę milijono litų. 80 proc. technikos įsigyta pasinaudojant ES parama.

Modernizavus ūkį, pastebimai išaugo derlius. Prieš dešimtmetį žieminių kviečių derlius buvo 3 t/ha, o pastaraisiais metais jis pasiekė 6 t/ha. Kasmet ūkyje vidutiniškai prikuliama 3 000 t javų grūdų ir dar 300 t rapsų. Pastaruosius augina labiau dėl sėjomainos, jie į tą patį lauką sugrįžta kas 4-5 metai. Grūdus iš karto džiovina iki 13,5 proc. drėgnio ir krauna į bokštus. Maistinius grūdus parduoda bendrovei „Malsena Plius" Vievyje. Priklausomai nuo metų, ūkio rentabilumas siekia 17-21 procentą.

„Aš žemės ūkyje nuo mažens, juk užaugau ant mamos motociklo - ji dirbo ūkio agronome. Norėdamas gerai ūkininkauti, turi jausti žemės kvapą. Ypatingai ji kvepia pavasarį..." - svajingai ištaria Saulius Stirna.