Lietuvoje išsituokia beveik kas antra pora. Skyrybos dažniausiai būna sunkus ir sudėtingas procesas. Sutuoktinių bendras turtas turi būti padalytas, be to, neretai sutuoktiniai nesutaria, kuriam kokia dalis priklauso, tad prireikia laiko ir pastangų ginčams teismuose. Per krizę pastebėta ir fiktyvių skyrybų, kuriomis siekiama išvengti kreditorių. Apie įvairius skyrybų niuansus verta žinoti ir ūkininkams, ir jų kreditoriams.

Santuoka gali būti nutraukta abiejų sutuoktinių bendru susitarimu. Tokiu atveju šalys pasidalija užgyventą turtą ir taikiai išsiskiria. Tačiau taip yra ne visada. Teismų praktikoje laikoma, kad sutuoktiniams konfliktuojant, negerbiant vienas kito, neremiant moraliai, nesistengiant šalinti konfliktų priežasčių ir šiuo keliu juos išspręsti, yra nevykdoma pareiga būti lojaliems. Tad atsiranda pagrindo laikyti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Tokiu atveju dalijant sutuoktinių turtą, stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą ir padalyti jį vienodai, kadangi laikoma, jog abu sutuoktiniai prisidėjo prie santuokos iširimo.

Kitaip turtas dalijamas santuoką nutraukiant dėl vieno iš sutuoktinių kaltės. Tačiau tam, kad būtų pripažinta tik vieno sutuoktinio kaltė, turi būti rimtų priežasčių. Antai teismai, pripažindami vieno iš sutuoktinių kaltę, svarbiomis aplinkybėmis laiko fizinį ar psichologinį smurtą, nesirūpinimą kitu sutuoktiniu (įskaitant finansinį išlaikymą), santuokinių lėšų švaistymą, priklausomybę nuo alkoholio ir pan. Vienoje byloje Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs liudininkų parodymus ir medicinines išvadas, nagrinėdamas santuokos su sutuoktiniu ūkininku nutraukimo priežastis, konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, jog santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas pabrėžė, kad smurto šeimoje naudojimas yra prezumpcija, jog santuoka faktiškai iširo dėl sutuoktinio, smurtavusio prieš šeimos narius (kitą sutuoktinį, vaikus), kaltės. Nuolatinis fizinis ir psichologinis smurtas šeimoje yra svarbi priežastis, griaunanti šeimyninio gyvenimo, kuris privalo būti grindžiamas sutuoktinių tarpusavio pagarba ir parama vienas kitam, pamatus, taigi tokiomis aplinkybėmis iš kito sutuoktinio negalima reikalauti lojalumo ir supratimo. Nustačius smurtinio pobūdžio sutuoktinio elgesio šeimoje faktus, nėra teisinga konstatuoti kito sutuoktinio kaltę, remiantis vien tik lojalumo ir pagarbos nebuvimu apskritai, nes tokiomis aplinkybėmis sudėtinga išsaugoti pagarba ir pasitikėjimu grindžiamus santykius.

Nutraukiant santuoką dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, galima reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, be to, įprasta, kad turtas, atsižvelgiant į kaltės dydį, yra dalijamas nukentėjusiosios pusės naudai.

Ūkiui skirtos lėšos ir bendroji sutuoktinių nuosavybė

Skiriantis dėl abiejų sutuoktinių ar dėl vieno iš jų kaltės, būtina atsakyti į klausimą, kas yra sutuoktinių bendras turtas. Jau pats ūkis savaime yra didelis turtas. Be to, kiekvienais metais ūkis gauna tiesioginių ir papildomų išmokų, kitų subsidijų, naudojasi Europos Sąjungos investicine parama, todėl ūkio vertė gali sudaryti milijonus litų. Siekiant gauti ir minėtą turto dalį, teismuose kyla ginčų, ar ūkis turėtų būti padalintas abiem sutuoktiniams, ar likti asmenine ūkininko nuosavybe. Klausimas komplikuojamas, kai vienas iš sutuoktinių teigia, kad kitas švaisto bendras lėšas. Paprastai jeigu ūkis yra bendra nuosavybė, tada gaunamas lėšas ūkininkas privalo naudoti abiejų sutuoktinių naudai, o savo asmenines lėšas gali leisti taip, kaip jam patinka.

Tačiau įvertinti, ar ūkis yra sutuoktinių, ar asmeninė nuosavybė nėra paprasta. Viena vertus, Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad ūkininko ūkis - tai ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma. Pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, ūkininkas ir jo partneriai, nesteigdami įmonės, gali verstis žemės ūkio veikla, miškininkyste ar kita įstatymų neuždrausta veikla, kuriai nereikia steigti įmonės. Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ūkis priklauso tik ūkininkui, o ne abiem sutuoktiniams. Kita vertus, Civiliniame kodekse bendras turtas yra apibrėžiamas labai plačiai - tai gali būti daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, įmonė kaip verslu užsiimančiam (pelno siekiančiam) asmeniui priklausanti turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma, bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma.

Aukščiausiajam Teismui kompleksiškai aiškinant bendro turto sąvoką, darytina išvada, kad ūkininko ūkis, kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, laikytinas turtiniu vienetu (tam tikra verslo forma, kuriai nereikia įsteigti įmonės ir kuri neturi savarankiško ūkio subjekto statuso), galinčiu būti nuosavybės teisės objektu. Aplinkybė, kad ūkininko ūkis yra įregistruotas vieno iš sutuoktinių vardu, dar nereiškia, kad faktiškai ūkis nėra abiejų. Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ūkio dalybų santuokos nutraukimo byloje klausimą, teigė, kad bendrąja jungtine nuosavybe pripažįstamas turtas, abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu įgytas po santuokos sudarymo, taip pat įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Iš to išeina, kad santuokoje įregistruotas ūkininko ūkis pripažintinas jų bendrąja jungtine nuosavybe. Ta aplinkybė, kad Ūkininko ūkio įstatymo tvarka sutuoktinis nėra įrašytas į Ūkininkų ūkių registrus, nepaneigia principo, kad visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, ar įgytas jis vieno, ar abiejų sutuoktinių vardu.

Kada išmokos yra bendras turtas

Ūkininkų skyrybų metu aktualu žinoti, kaip reikėtų vertinti ūkiui skirtą paramą. Europos Sąjungos teisės aktuose numatyta, kad parama yra skiriama ūkininkams, siekiant garantuoti stabilias pajamas ir užtikrinant tinkamą žemės ūkio bendruomenės pragyvenimo lygį. Apie sutuoktinių išlaikymą čia nekalbama, todėl skyrybų metu ūkininkai dažniausiai būna įsitikinę, kad šios išmokos yra jų asmeninės lėšos. Tačiau pažymėtina, kad jeigu pats ūkis yra teismo pripažįstamas bendra jungtine nuosavybe, visos gautinos ir gautos lėšos, įskaitant ir ūkininkui skirtas Europos Sąjungos subsidijas, yra laikomos bendra nuosavybe. Pavyzdžiui, vienoje Aukščiausiojo Teismo byloje dėl santuokos nutraukimo sutuoktinė skundėsi, kad ūkininkas kelis šimtus tūkstančių litų išleido ne ūkio ir ne sutuoktinių reikmėms, o padovanojo giminaičiams, išsigrynino ir padėjo nežinia kur. Vertindamas šias aplinkybes, Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad ir tiesioginės išmokos, ir kitas ūkio turtas (pavyzdžiui, žemės ūkio technika) yra bendroji sutuoktinių nuosavybė. Jį savavališkai iššvaistęs sutuoktinis ūkininkas privalo pusę iššvaistytos sumos kompensuoti kitam sutuoktiniui arba, teismui dalijant turtą, atitinkamai bus sumažinta ūkininko gautina sutuoktinių turto dalis.

Turto dalybos ir kreditorių sutikimai

Itin svarbus klausimas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra sutuoktinių kreditorių teisių klausimas. Iš principo teisės aktai numato, kad besiskiriantys sutuoktiniai apie planuojamas skyrybas turėtų informuoti kreditorius. Nevykdant šios įstatymuose numatytos pareigos, galimos skaudžios pasekmės - ūkininkui ar jo sutuoktiniui gali tekti visiškai atsakyti už kito buvusio sutuoktinio skolas. Štai praktinis pavyzdys. Ūkininkas su savo sutuoktine paėmė kreditą namui įsigyti ir iki santuokos nutraukimo kredito buvo grąžinta tik dalis. Buvę sutuoktiniai susitarė, kad namas (kartu ir pareiga grąžinti likusį kreditą) lieka vienam iš sutuoktinių, o teismas tokį susitarimą patvirtino savo sprendimu. Tačiau buvusiam sutuoktiniui nesumokėjus kredito įmokų, buvęs sutuoktinis (ūkininkas) gavo raštą iš antstolio, kad jis kaip bendras skolininkas privalo grąžinti visą kreditą.

Atrodytų, situacija kurioziška - ūkininkas turi mokėti už tai, kas jam nepriklauso. Kita vertus, per praėjusią finansų krizę pasitaikė atvejų, kai santuokos buvo nutraukiamos formaliai tik tam, kad būtų išvengta kreditorių ir išsaugoma dalis turto. Tad Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, negali spręsti klausimų dėl neįtrauktų dalyvauti byloje trečiųjų asmenų - kreditorių teisių ir pareigų. Jo nuomone, padalinus pareigą grąžinti kreditą, gali išaugti tikimybė, kad pareiga grąžinti kreditą bus neįvykdyta. Tokiu atveju sutuoktinių pareigų pakeitimas į dalines reikštų sutuoktinių teisių apsaugą kreditorių teisių suvaržymo sąskaita. Taigi net ir teismui padalinus sutuoktinių turtą ir pareigas, lieka galimybė, kad ūkininkas su sutuoktine ir po santuokos nutraukimo už negrąžintą skolos dalį turės atsakyti solidariai. Vadinasi, kreditorius gali turėti teisę reikalauti areštuoti buvusio sutuoktinio turtą ir iš jo išieškoti kito sutuoktinio negrąžintą kredito dalį.

Kad būtų išvengta tokių situacijų, sutuoktiniai (bet kuris iš jų) turėtų informuoti banką ar kitą kreditorių, kad santuokos nutraukimas gali turėti įtakos kreditoriaus interesams. Tada kreditorius gali pasinaudoti teise įstoti į santuokos nutraukimo bylą suinteresuoto asmens teisėmis. Jam atsiras galimybė reikšti prieštaravimus ir atsikirtimus, kitaip aktyviai dalyvauti teisiniame procese ir ginčyti jam neigiamą įtaką galinčius turėti sprendimus. Kreditoriui užtikrinus šias įstatyme numatytas teises, vienam sutuoktiniui nereikės jaudintis, kad gali tekti atsakyti už skolas, kurias buvo susitarta palikti kitam buvusiam sutuoktiniui.

Taigi ūkininkams reikėtų nepamiršti, kad nesant vedybinės sutarties, iš principo santuokoje įgytas turtas yra laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. Todėl skyrybų metu gali tekti dalinti ne tik bendrą namą, butą, automobilį ar lėšas sąskaitose, bet ir verslą bei turtą - ūkį, gautas ir gautinas subsidijas, žemės ūkio techniką. Lietuvos teismuose klostosi požiūris, kad dalis šio turto priklauso ir kitam sutuoktiniui. Be to, išsituokiant privalu tinkamai informuoti sutuoktinių kreditorius. To nepadarius, jei būtų pažeisti kreditorių interesai ir pabloginta jų padėtis, netgi ir išsituoktus buvusiam sutuoktiniui gali tekti atsakyti už kito buvusio sutuoktinio įsipareigojimų nevykdymą.

Vytautas ŠENAVIČIUS

Mano ūkis, 2014/12