Kiek Lietuvoje yra verslinių braškynų, kokios jų plėtros tendencijos, kiek braškių priskiname kasmet? Apie tai kalbamės su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vyresniuoju mokslo darbuotoju Nobertu USELIU.

Kokios braškynų plėtros tendencijos, ar jie stambėja?

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 400 ha braškynų. Prieš dešimtmetį jų buvo daugiau, nes į šį verslą gerų kainų suvilioti metėsi daug atsitiktinių augintojų. Jie išaugindavo nemažus uogų kiekius, bet ne visada sugebėdavo juos parduoti. Nors dabar plotai mažesni, tačiau uogų išauginama ir realizuojama daugiau. To pasiekėme naudodami modernias technologijas. Braškynų yra ir palyginti stambių - 10 ha, tačiau dauguma - nuo 0,5 iki 2 ha ploto. Nemažai ir smulkučių - 10-20 arų, tačiau ir juose užauginama kokybiškos prekinės produkcijos.

Kai kurie ūkiai užsiima vien braškininkyste - įdarbinta ir iš to pragyvena visa šeima. Tačiau didesnioji dalis braškes augina kaip papildomą pajamų šaltinį. Oficialios statistikos, kiek priskiname braškių, nėra, mat didžioji dalis produkcijos realizuojama turguose arba tiesiai iš ūkių. Tačiau teoriškai galima suskaičiuoti: 400 ha padauginus iš vidutinio 10 tonų derlingumo išeitų

4 000 t uogų.

Kokie 2014-ieji buvo braškių augintojams?

Ne patys geriausi - nemaža dalis braškynų nušalo arba gerokai apšalo, o dar prisidėjo šalnos žydėjimo metu; nuo pastarųjų ypač nukentėjo lomose arba lygumose tarp miškų pasodinti braškynai. Geriausia braškynus sodinti plote su nuolydžiu, kad šalia būtų dar žemesnė vieta, kur galėtų kauptis šaltas oras. Šalnos juk visada stipresnės būna ne ant kalniuko, o pakalnėje. Nuo žiemos šalčių braškes galima apkloti dviguba agrodanga ar šiaudais. Klojama žiemos pradžioje, kai tik prasideda šalčiai. Jei šiaudais padengsime per anksti ant šlapios, dar neįšalusios žemės, kyla iššutimo pavojus.

Dažniausiai naudojamos dvi technologijos: uogos auginamos lygiame paviršiuje eilutėmis arba plėvele dengtose lysvėse su laistymo sistema. Galėtume auginti aukštesnėse lysvėse (tai uogų šaknims sudarytų komfortiškesnes sąlygas), bet ši technologija netinka vien dėl šaltų žiemų - aukštos lysvės kiaurai peršals. Nuo lysvių, dengtų plėvele, vėjai garantuotai nupustys sniegą, tad šalnų pavojus taip pat didesnis: šaltas oras krenta žemyn, o plėvelė sulaiko iš žemės sklindančią šilumą. Lygiai tai pat veikia ir per ankstyvas pavasarinis mulčiavimas šiaudais, kurie izoliuoja iš žemės sklindančią šilumą.

Sodinti į juoda plėvele dengtas lysves taip pat rizikinga - paprastai rugpjūčio mėnesį (kaip žinia, braškes geriausia pasodinti iki rugpjūčio 15-20 d.) būna karšti orai, saulė taip įkaitina plėvelę ir žemę po ja, kad šviežiai pasodinti daigai gali sudžiūti į šieną. Braškes būtina laistyti, nes tada, kai joms labiausiai reikia vandens (gegužės ir birželio mėnesiais), paprastai lietaus būna mažai. Be to, per laistymo sistemas labai patogu tręšti.

Kiek trunka šviežių braškių sezonas? Ar dar yra neišnaudotų galimybių ir priemonių jį „ištempti"?

Jau pusę metų - nuo gegužės antrosios pusės iki lapkričio vidurio - galima nusipirkti šviežių lietuviškų braškių. Ir pačios ankstyviausios, ir vėlyviausios braškės užauginamos šiltnamiuose (nešildomuose ir be papildomo apšvietimo). Žinoma, teoriškai galima braškių turėti ištisus metus auginant jas šildomuose šiltnamiuose, bet praktiškai tai neapsimoka. Braškės šiltnamiuose sodinamos kovo viduryje, balandžio viduryje jos žydi, gegužės viduryje dera. Beveik tokiu pat metu prasideda pigiai išaugintų šviežių braškių derlius pietinėse Europos šalyse. Tai, žinoma, didelė konkurencija, bet vietinės uogos visada turės privalumų vien dėl to, kad jos tikrai šviežios, skintos prieš kelias valandas. Ir pačių ankstyviausių, ir pačių vėlyviausių uogų paklausa nebūna labai didelė, bet jas išaugindamas žemdirbys prisipratina pirkėją ir ilgiau jį išlaiko. Ūkio rentabilumas juk paprastai priklauso nuo to, ar perkamos uogos, o ne nuo to, kiek jų išaugini.

Braškės šiltnamiuose auginamos ne tik paprastame grunte, bet ir durpių maišuose, kur nuskinamas 1-2 derliai, o paskui maišai panaudojami kitur. Viena iš naujesnių technologijų - šiltnamiuose padaromi loveliai, kurie pripildomi kokosų drožlių. Jose, kaskart pakeičiant, auginamos braškės. Šiaip galioja taisyklė: kuo vėlyvesnis ir šaltesnis pavasaris, tuo labiau apsimoka auginti braškes po priedangomis.

Ar populiarūs tarp mūsų augintojų  frigo daigai?

Šaldytų daigų mūsų augintojai dažniausiai perka iš Danijos ir Vokietijos. Tokie daigai lauke auginami iki vėlyvo rudens: Lietuvoje juos reikėtų auginti iki spalio antros pusės, o, tarkime, Anglijoje jie kasami net vasario mėnesį. Nupjovus lapus, daigai laikomi šaldytuvuose 1-3 laipsnių šaltyje. Prieš tai jie sudedami į polietileno maišus, kad neišgaruotų drėgmė. Laikant šilčiau, daigai pradeda pūti, o šalčiau - sušąla šaknys.

Auginant iki vėlyvo rudens, daigai suformuoja labai stiprias šaknis. Tokius daigus pavasarį galima sodinti į šiltnamius: po mėnesio jie žydės, dar po mėnesio derės. Galima gauti ir du derlius per 11 mėnesių: pasodinti į šiltnamį vasaros pradžioje, po dviejų mėnesių jie dera, o peržiemoję pavasarį vėl dera.

Šaldytus daigus sodinant lauke, geriausia sodinti pradedant nuo gegužės vidurio ir taip kas 10-20 dienų. Taip derėjimo konvejerį galima ištęsti iki rudens. Žinoma, kuo anksčiau pasodinami šaldyti daigai, tuo gausesnio derliaus galima tikėtis. Jei norima gero derliaus sodinimo metais, reikia rinktis tik stambius frigo daigus.

Kokios veislės dabar populiariausios? Kiek metų verta auginti braškes, kad nekristų jų produktyvumas?

Mūsų augintojai mėgsta eksperimentuoti ir tikrai įsiveža naujausių veislių daigus. Deja, iš pietinių šalių atvežtos veislės pas mus ne visada auga dėl šaltų žiemų ir gerokai trumpesnio vegetacijos periodo. Per kelerius metus paaiškėja, ko verta viena ar kita veislė.

Renkantis veislę, svarbūs du pagrindiniai kriterijai: ar tavo laukuose ta veislė augs ir ar tos veislės uogas pirks augintojai. Vienuose rajonuose labiau perkamos vienos veislės, kituose - kitos. Iš ankstyvųjų dar vis plačiai auginama Honeoye, tačiau sparčiai populiarėja Zumba (arba Rumba). Iš vidutinio ankstyvumo braškių daug auginama Elkat - tai uogos vietinei rinkai, tarkime, iki Estijos jos nenuveši dėl prasto transportabilumo. Pradėtos auginti itališkos veislės Asia ir Siria. Jos labai skanios, ypač Siria, bet rizikingos dėl pašalimo. Iš vidutinio vėlyvumo sėkmingai auginama gausiai deranti Sonata. Iš vėlyvųjų - Pegasas ir Pandora (pastarajai būtina veislė apdulkintoja).

Braškes verta auginti 2-3 metus. Praktiškai dažniausiai išeina taip: trys auginimo metai - du derliai. Braškes auginant ilgiau, išdidėja kereliai, susiformuoja daug žiedų, o uogos susmulkėja. Tad bendras derlius iš to paties ploto vieneto krenta. Pavyzdžiui, Italijoje braškės auginamos tik vienus metus.

Ar pakanka apsaugos produktų nuo ligų ir kenkėjų?

Dabar labai dažnai uogų išvaizdą sugadina tripsai, anksčiau laikyti pietinių šalių kenkėjais. Jiems užpuolus braškes, uogos užauga nemažos, bet nebūna raudonos - pasidaro negražios rudai žalsvos spalvos. Be to, uogos įgauna neįprastai saldų skonį. Anksčiau tripsai išplisdavo tik atskirose vietose, o dabar apima ištisus braškynus ir taip sugadina derlių, kad nebelieka ką parduoti. Dažnai šie kenkėjai atsivežami su daigais. Nuo tripsų turėtų būti efektyvus registruotas naujas insekticidas Biscaya.

Labai blogai, kad neturime akaricidų nuo erkių - be jų užauginti atskirų veislių braškių faktiškai neįmanoma. Ekologiniuose braškynuose uogas masiškai puola blakės. Trūksta ir herbicidų: nuo varpinių žolių yra, tačiau kaip sunaikinti migles, kurios braškynus paverčia į pievas? Nėra kontaktinių herbicidų nereikalingiems ūsams sunaikinti, nors kitose šalyse jie plačiai naudojami.

Nuo lapų ligų ir puvinių fungicidų tarsi ir užtektų, bet nėra registruotų nuo pašaknio ligų, o pastarosios intensyviai plinta per atsivežamus daigus. Auginant braškes šiltnamiuose, nėra dezinfekcinių medžiagų gruntui. Žodžiu, su uogynų apsauga turime didelių problemų ir jos tik didės.

Kalbėjosi Jurga ZALECKIENĖ

Mano ūkis, 2014/12