Daugelio pavojingiausių karvių medžiagų apykaitos ligų pradžia siejama su pereinamuoju laikotarpiu.  Vienos iš svarbiausių - su energijos trūkumu susijusios ligos, kurios gyvulių augintojams yra itin nuostolingos: prarandama produkcija, brangus ir ilgas gydymas su padariniais būsimajai laktacijai.

Ketozė, dažnai dar vadinama bado liga, - tai baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitos sutrikimas, kai organizme padaugėja ketoninių medžiagų.  Liga vadinama „bado" ne todėl, kad karvė negauna pašaro, o todėl, kad jo pakankamai neįsisavina.

Pirmąsias savaites po apsiveršiavimo (dažniausiai 4-8 sav.) neigiamas energijos balansas yra neišvengiamas, tačiau tai nereiškia, kad gyvulys būtinai rimtai susirgs. Jeigu karvės pereinamuoju laikotarpiu fermos vadyba buvo tinkama, ji galės susidoroti su silpno ar vidutinio stiprumo neigiamu energijos balansu. Bet jei šis balansas per ryškus arba pereinamuoju laikotarpiu buvo padaryta klaidų, kyla reali grėsmė susirgti su neigiamu energijos balansu susijusiomis ligomis. Viena iš pavojingiausių yra ketozė.

Pereinamuoju  („tranzitiniu") laikotarpiu vadinamas jautriausias laikotarpis karvės gyvenime, trunkantis 30 dienų iki numatomo apisveršiavimo ir 30 dienų po apsiveršiavimo.

Kodėl karvės suserga

Dažniausiai ketoze susergama dėl trijų pagrindinių priežasčių: pirmoji - prieš veršiavimąsi nutukusios karvės; antroji - energijos trūkumas („bado" liga); trečioji - blogos kokybės pašaras. 

Paprastai ketozė pasireiškia didelio produktyvumo ir aukštą kūno įmitimo balą turinčioms (nutukusioms) karvėms. Kartais pirmieji ligos požymiai gali būti pastebimi dar prieš apsiveršiavimą, tačiau dažniausiai jie pasireiškia per pirmuosius du mėnesius po apsiveršiavimo. Lietuvoje neretai suserga prieš apsiveršiavimą labai įmitusios karvės, kurios po apsiveršiavimo turi polinkį liesėti. Kuo labiau nutukusi karvė veršiuojasi, tuo ji turės didesnį polinkį liesėti po apsiveršiavimo.

Antroji ketozės priežastis pasireiškia, kai pašare trūksta angliavandenių. Tai dėl netinkamai subalansuotų pašarų atsiradusi ketozė, kuri lengvai ištaisoma pakoregavus racionus.

Trečioji ligos priežastis - blogas pašaras. Ypač daug žalos padaro prastos kokybės kukurūzų silosas, kuriame gausu acto rūgšties, iš kurios vėliau karvės organizme formuojasi ketoniniai kūnai. 

Pagrindinė problema dėl kurios pasireiškia ketozė, yra gliukozės (arba cukraus) kiekio kraujyje ir organizmo audiniuose trūkumas. Veršingumo pabaigoje organizmas gliukozę nukreipia besivystančiam veršeliui. Tačiau prasidėjus laktacijai, gliukozė tampa būtina pieno laktozei  ir riebalams susidaryti (tuo metu jos reikia labai didelių kiekių), o gyvulio kraujyje laisvos gliukozės likę mažai. Tada pasireiškia hipoglikemija.

Yra žinoma, jog karvei vienam litrui 4,8 proc. laktozės ir 4 proc. riebumo pieno pagaminti reikia 50 g gliukozės. Jei racione nėra pakankamai angliavandenių gliukozės poreikiams patenkinti,  karvės kepenys pradeda gaminti gliukozę iš kitų bazinių junginių organizme - dažniausiai iš kūno riebalų. Prasidėjus šiai gamybai kepenyse, atsiranda ir nepageidaujamų šalutinių produktų, vadinamų ketonais. Sveiko gyvulio organizme ketonų yra nedaug ir jie spėja oksiduotis raumenyse, inkstuose bei plaučiuose, tačiau ketozės atveju jų atsiranda tiek daug, kad raumenys ir kiti audiniai jų nebespėja sunaudoti. Ketonai kaupiasi gyvulio organizme ir jį apnuodija. Kai ketonų kraujyje susikaupia labai daug, jie pereina į šlapimą bei pieną.

Kitokios kilmės ketozė, vadinamoji pašarinė, atsiranda, kai racione būna per daug baltymų ir riebalų bei per mažai angliavandenių. Esant tokiai maisto medžiagų disproporcijai pašaruose, prieskrandžiuose gaminasi mažai propiono ir daug acto bei sviesto rūgščių. Ir laktacinė, ir pašarinė ligos forma vadinama pirmine ketoze.

Jeigu pirminė ketozė atsiranda tuomet, kai didelio produktyvumo karvės  negali suėsti pakankamai angliavandenių (arba jų trūksta pašaruose), kad patenkintų savo gliukozės poreikius, tai antrinė ketozė gali pasireikšti karvei susirgus kitomis ligomis, sukeliančiomis virškinimo sutrikimus. Abiejų ketozės formų priežastis yra gyvulio badavimas. Pakanka, kad karvės tris dienas neėstų, ir joms gali išsivystyti ketozė bei suriebėti kepenys.

Praktikoje ketozė dažnai pasitaiko kartu su šliužų dislokacija. Antrinės ketozės atveju, būtina gydyti ir pirminę ligą.

Ligos požymiai ir diagnostika

Karvei susirgus ketoze, iš pradžių pakinta pieno riebalų ir baltymų santykis, vėliau gyvulys liesėja, o dar po kurio laiko pradeda mažėti pieno kiekis. Karvė nustoja ėsti įprastus pašarus, net koncentratus, pakinta pieno skonis. Ji laižo sienas, grindis, ėda neėdamus daiktus, kartais griežia dantimis. Iškvepiamas oras ir pienas įgauna acetono kvapą. Išmatos pasidaro kietos ir sausos. Karvė nenori judėti, stovi išlenkusi nugarą, įtraukusi pilvą.

Rečiau, bet gali pasitaikyti ir nervinė šios ligos forma. Karvė staiga ima jaudintis: eina ratu, vaikšto be tikslo, stovi išskėtusi ar sukryžiavusi kojas, laiko galvą atrėmusi į ėdžias, nuolat laižo savo odą ir aplinkinius daiktus. Karvė nuolat kramto ir seilėjasi, jos akys išvirtusios, blizga. Gerdama vandenį tokia karvė pliaukši  liežuviu arba paneria galvą iki ausų. Šie požymiai yra panašūs į pasiutligę. Vėliau padidėjusį dirglumą keičia apatija, mieguistumas, gali ištikti koma. Tokia karvė nesikelia, laiko galvą pasukusi, prie šono, kaip ir sergant pogimdyvine pareze.

Diagnozuoti ketozę galima remiantis klinikiniais požymiais: pastebimas apetito sumažėjimas, laipsniškas liesėjimas, pieno produkcijos mažėjimas, pakitęs pieno riebalų ir baltymų santykis (didesnis nei 1,24). Taip pat ketozei diagnozuoti gali būti naudojami ekspres metodai. Šie metodai paremti dviejų medžiagų reakcijos principu, kai tam tikras reagentas sureaguoja su šlapime ar piene esančiais ketoniniais kūnais (acetoacetatas, acetonas). Tyrimui naudojamos juostelės, sudrėkintos tiriamuoju pienu ar šlapimu, jos pakeičia spalvą.

Norint tiksliai atskirti subklinikinę ketozę nuo klinikinės, galima atlikti kraujo tyrimą ir įvertinti kraujo gliukozės ir beta hidrokibutiratų kiekį. Tiriant karves reikia neužmiršti, kad pirmąsias 48 val. po veršiavimosi, piene ir šlapime galima rasti ketoninių kūnų. Tiriant gliukomačiu, gliukozės kiekis kraujyje turėtų būti 2,5-3,5 mmol/l, o beta hidroksibutiratų norma - 0-1,3 mmol litre.

Ketozės profilaktika

Labai svarbu laiku pastebėti šios ligos pradžią, o tai galima padaryti ištyrus pieno sudėtį. Pastebėjus, kad pieno riebalų ir baltymų santykis padidėjęs arba kyla tiesioginis klinikinės ketozės įtarimas, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į pašarus. Negalima karvei duoti prasto siloso, išspaudų. Pasaulyje ir Lietuvoje viena iš ketozės profilaktikos ir gydymo priemonių yra propilenglikolis. Jeigu ūkyje ketozė yra dažna problema, propilenglikolį karvėms reikėtų duoti, likus maždaug vienai savaitei iki numatomo apsiveršiavimo ir savaitę po apsiveršiavimo. Šiuo laikotarpiu gyvuliui reikėtų sugirdyti apie 150 ml propilenglikolio. Ligai pasireiškus, galima duoti po 300 ml propilenglikolio kartą per dieną kelias dienas.  

Pagrindiniai ketozės profilaktikos principai

• Užtrūkusias karves reikia šerti daug ląstelienos turinčiais stambiaisiais pašarais, kad būtų stimuliuojama prieskrandžių veikla.
• Užtikrinti, kad užtrūkusi karvė nenutuktų - idealu, kai kūno įmitimo balas veršiavimosi metu yra 3,5 balo, vertinant 5 balų sistemoje.
• Koncentratus į racioną reikia įterpti nedideliais kiekiais (1-2 kg), likus porai savaičių iki veršiavimosi.
• Iš užtrūkusių karvių raciono į melžiamų karvių racioną reikia pereiti palaipsniui, negalima staigiai padidinti koncentratų kiekio.
• Ankstyvosios laktacijos metu reikėtų vengti pašarų, kurie savo sudėtyje turi daug ketogeninių medžiagų, pavyzdžiui, siloso, kuriame labai daug sviesto rūgšties.
• Naudoti gliukoplastines medžiagas: propilenglikolį, glicerolį.

Ramūnas ANTANAITIS, Robertas STOŠKUS, Mindaugas TELEVIČIUS

Mano ūkis, 2014/11