Jurgitos ir Virginijaus Stumbrių gerovė laikosi ant trijų banginių - pieno, mėsinės galvijininkystės ir augalininkystės ūkių. Nors prieš du dešimtmečius ūkininkų šeima buvo įtikinėjama kurti vienos krypties ūkį, tuo nepatikėjo, todėl dabar lengviau pakelia užklumpančias krizes.

Atokiame Maineivų kaime (Rokiškio r.), prie Latvijos sienos, ūkininkaujantys Stumbriai turi beveik 400 galvijų bandą, dirba 400 ha žemės. Ūkį pradėję kurti nuo kelių karvių, dabar melžia 44 Lietuvos juodmarges, mėsai augina limuzinų veislės galvijus ir mišrūnus, patys užaugina jiems pašarus ir dar dalį grūdų parduoda.

Tokiam ūkiui išlaikyti nuolat reikia investicijų, todėl  ES parama ūkininkai stengiasi pasinaudoti visais įmanomais atvejais. Paskutinis, 3 mln. litų vertės ūkio modernizavimo projektas jau įgyvendintas. Nors  dabar, krizės akivaizdoje, jiems tenka mokėti bankui įmokas ir palūkanas už kreditą, tačiau kol kas didesnių sunkumų nekyla, nes šiuolaikiškas ūkis dirba rentabiliai.

Ganymas sumažina pieno savikainą

Dėl nestabilumo pieno rinkoje ir mažų supirkimo kainų Jurgita su Virginijumi vis pasikalba, kad gal vertėtų atsisakyti karvių. Tačiau pasvarsto, pasvarsto ir toliau dirba kaip dirbę - juk gerai nuolat gauti apyvartinių lėšų ūkiui, turėti iš ko bankui mokėti palūkanas. Virginijus juokauja, kad tuo laikotarpiu, kai pieno supirkimo kaina buvo pasiekusi neregėtas aukštumas ir jie gaudavo 1,06 Lt/l, jis kas rytą nešdavęs žmonai gėlių dėkodamas, kad ji rūpinasi pieno ūkiu.

O karvėmis Jurgita rūpinasi išties gerai - jų vidutinis produktyvumas siekia 9,3 tūkst. l pieno per metus, tai geriausias rodiklis visame Rokiškio rajone. Kasdien ūkyje primelžiama maždaug po toną pieno. Ir banda sveika - mastitus moteris sako seniai pamiršusi. Karvių brokuoti neskuba - laiko jas tol, kol veršiuojasi, 6-8 laktacijas. Viena buvo sulaukusi net 12 metų.

Kadangi karvės, pasak Virginijaus, yra „ant klaustuko", prieš dvejus metus jas pradėjo sėklinti mėsinių galvijų sperma. „Galvojame, kaip čia tų karvių atsisakyti, tad pradėjome sėklinti mėsinių galvijų sperma. Tiesa, su tokia sperma jos sunkiai apsivaisina, tad dar daug turime ir karvių, ir telyčių, - sako Jurgita ir priduria, - jeigu nereikėtų karvių sėklinti po 4-5 kartus, jų produktyvumas būtų dar didesnis."

Karves šeria šienainiu, kombinuotaisiais pašarais, kuriuos gamina iš jų pačių užaugintų grūdų, įmaišo būtiniausių priedų. Šiemet į racioną įtraukė ir kukurūzus. Daug kas sakė, kad kukurūzai didina produktyvumą, bet, anot Virginijaus, jis padidėjo nežymiai, tik pienas riebesnis pasidarė. Kita vertus, karvės su kukurūzais gauna daugiau energijos, o tai turi įtakos sveikatingumui.

Nors geriausieji pieno ūkio laikai, regis, vėl nuėjo užmarštin, vis dėlto Stumbriai tikisi, kad krizę pavyks išgyventi - jiems už pieno litrą kooperatyvas moka 80 centų ir kainos žada daugiau nemažinti, nes pieną priduos ne Lietuvos, o Lenkijos perdirbėjams. Šie, ūkininkų žiniomis, moka 16 ct/l brangiau. „Jeigu karvės visą laiką būtų tvarte, pieno savikaina tikrai būtų didesnė negu 80 centų, ir tada turėtume problemų. Bet ganymas padeda sumažinti pieno gamybos kainą", - teigia V. Stumbrys. Vasarą fermoje lieka tik buliai ir telyčios.

Pieninių karvių šeima norėtų atsisakyti ir dėl darbuotojų stygiaus - labiausiai trūksta melžėjų. Virginijus teigia, kad melžėjos kaime apskritai baigia išnykti - jiedu įdarbinę tik vieną, tad Jurgitai taip pat tenka melžti, o tai kainuoja daug laiko. V. Stumbrys  svarsto, kad už labai didelį atlyginimą gal ir rastų patikimą darbuotoją, bet kaip gali pažadėti gerą atlyginimą, kai vieną krizę keičia kita, kai vos pakilusios pieno kainos tuojau pat krenta? Iš ko tuomet mokėti didelius atlyginimus?

„Aišku, žmona patikimiausia darbuotoja, bet suprantu, kaip jai sunku - pieno ūkis yra pats sunkiausias žemės ūkio sektorius", - Virginijus išsako dar vieną motyvą, dėl kurio šeima svarsto galimybę atsisakyti melžiamų karvių. Tačiau iki 2017 m. dar yra įsipareigojimų nekeisti ūkio krypties, tad artimiausiu metu didelių pokyčių nenusimato, o po poros metų viskas priklausys nuo situacijos rinkoje ir pačiame ūkyje. 

Ateitį sieja su mėsiniais galvijais

Maždaug prieš 8 metus Virginijus ryžosi pradėti auginti mėsinius galvijus. Įsigijo limuzinų. Ši veislė jam atrodo viena geriausių: lengvai veršiuojasi, gera mėsos išeiga. Dabar bandoje yra 107 grynaveisliai limuzinai. Pasak jo, mėsinė galvijininkystė šiuo metu - pagrindinė ūkio kryptis. Ūkyje auginami visi čia gimę veršiukai, banda gana sparčiai didėja. Kiek didins bandą, priklausys nuo įvairių aplinkybių. Be limuzinų, bandoje dar yra 170 mišrūnų, 80 karvių žindenių.

Investicijos į mėsinę galvijininkystę pradėjo atsipirkti tik prieš metus kitus, kai iš ūkyje atvestų veršelių pavyko gerokai padidinti bandą ir atsirado galimybė parduoti daugiau galvijų. Stumbrių ūkyje vykdomas LŽŪKT projektas „Heterozės naudojimas Lietuvos mėsinių galvijų ūkiuose". Naudinga Stumbriams dalyvauti ir tarptautiniame projekte „Baltijos lankų jautiena" („Baltic Grassland Beef"), pagal kurį kokybiška jautiena iš Lietuvos pasiekia Šveicariją per šios šalies ūkininkų bendrovę „Vianco". Šveicarai perka grynaveislius ir antros-trečios kartos mišrūnus, kurių mėsa neretai būna kokybiškesnė negu grynaveislių. Lietuvos supirkėjai už kilogramą aukštos klasės skerdenos šiuo metu moka apie 10 Lt/kg, šveicarai - 15 proc. daugiau nei vidaus rinkos kaina.

Šiame projekte Stumbriai sėkmingai dalyvauja antrus metus, tačiau nuo 2016 m. keisis kai kurie šveicarų reikalavimai, jiems daugiau reikės telyčių mėsos, kuri yra labiau vertinama, be to, teks kastruoti buliukus.  Anot V. Stumbrio, tie buliukai, kurie gims žiemą ir bus skirti Šveicarijos rinkai, jau turės būti kastruojami. Šveicarijoje jie kastruojami ankstyvame amžiuje ant sėklidžių kapšelio kaklelio uždedant audinius spaudžiančius elastinius žiedus, tačiau Lietuvoje toks būdas draudžiamas. Pagal galiojančius reikalavimus mūsų šalyje prieš kastravimo operaciją gyvulys turi būti anestezuojamas, o procedūrą atlikti gali tik veterinarijos gydytojas. Be to, pasak Virginijaus, saugomą motinos buliuką nebus lengva pagauti, ypač ganykloje. O ir pati procedūra brangesnė.

Gyvuliai laikomi trijuose tvartuose ant šiaudų. Viena paskutiniųjų investicijų į ūkį - gyvulių penėjimui prieš dvejus metus pastatytas 120 vietų šalto tipo tvartas su gardų sistema ir šėrimo tako atitvarais. Kartu su karvide įrengta ir kraikinio mėšlo mėšlidė. Šis inžinieriaus Romo Kauno suprojektuotas tvartas  itin erdvus, šviesus, patogiai įrengtas ir atitinka visus šveicarų bendrovės „Vianco" reikalavimus.

Dar vienas senutėlis buvusio kolūkio tvartas šiuo metu rekonstruojamas - jis bus skirtas žindenėms, todėl daromas šiltesnis. „Šaltame tvarte veršiuotis karvei nėra gerai. Dėl šios priežasties kai kurie gyvulių augintojai, turintys tik šaltus tvartus, sėklinimą organizuoja taip, kad gruodį ir sausį nesiveršiuotų nė viena karvė", - paaiškina V. Stumbrys.

Ūkininkas turi didelių ambicijų auginti kokybiškus bulius, kurių skerdena pagal SEUROP klasifikaciją būtų U klasės, o tai jau aukštoji galvijų auginimo matematika. Tiesa, pasikeitus technologijoms,  naujajame tvarte laikomų galvijų mėsos kokybė nežymiai suprastėjo. „Noriu surasti priežastį. Pradėjome galvijus šerti su pašarų maišytuvu-dalytuvu, bet jie kažkodėl pašarą atstumia, išrenka kukurūzus. Gal tai turi įtakos? Matyt pavasarį teks galvoti apie pašarų pristūmimo robotą", - mąsto ūkininkas ir priduria, kad karvėms pašarų maišytuvas-dalytuvas labiau pasiteisino.

Pernai ir šiemet išgyveno beveik visi ūkyje atvesti veršeliai, jų sveikatingumas nekelia didesnių rūpesčių. Pasak Virginijaus, visa paslaptis - savo ūkiui jis nebeperka gyvulių iš kitų augintojų, nes dažniausiai su jais atsivežamos ir visos problemos  . Tai jis suprato gerokai anksčiau, kai tik pradėjo auginti mėsinius galvijus.

Ant V. Stumbrio pečių guli ne tik visas strateginis ūkio valdymas, bet ir daugybė kasdienių darbų. Ūkininkas pats dirba su nauja, kompiuterizuota technika, pats kulia javus.

Ūkyje sėjami kviečiai, miežiai, avižos, kukurūzai, pusė žemių skirta ganykloms. Praėjusią žiemą iššalo 100 proc. pasėlių, tačiau vasarojaus derlius buvo neblogas. „Tokie gražūs žiemkenčių pasėliai buvo - retai kada tokius pamatysi. Žiūrėdamas į juos garsiai pasakiau, kad kažkas negerai vis tiek bus... Iššalo visi 50 hektarų", - atsidūsta Virginijus.

Parama gyvulininkystei sumažėjo

Šiais metais, sako Stumbriai, visa jų produkcija pigiai perkama - krito ne tik pieno ir mėsos supirkimo kaina, bet ir grūdų.

„Tokioje situacijoje labiausiai atsiskleidžia mišraus ūkio privalumai. Nesiseka vienam sektoriui, gelbsti kitas. Be to, pajamos į ūkį ateina įvairiu laiku ir iš skirtingų šaltinių. Žodžiu, mūsų ūkio rizika išskaidyta į kelis sektorius. Jeigu staiga kas nors nutiktų gyvuliams, mes labai greitai persiorientuotume į augalininkystę", - teigia ūkininkas.

Ūkyje, be Jurgitos ir Virginijaus, dar dirba keturi darbuotojai, viena iš jų - melžėja. Jie gali pavaduoti šeimininkus. Išleidžia juos ir pakeliauti, pasidairyti po užsienio šalių ūkius.

Darbo sąnaudų ir žinių reikalauja visi žemės ūkio sektoriai, tačiau mėsinių galvijų ūkyje darbo dieną pradėjęs 8 val. ryte, ją, anot Virginijaus, gali baigti iki penktos valandos po pietų. Ir savaitgalį gali laisvesnį susiplanuoti. O prie karvių užimta visa diena, iki vėlaus vakaro, ir nėra nė vieno laisvadienio. „Visi mūsų svečiai žino, kad pas mus galima atvažiuoti tik nuo dešimtos vakaro", - juokiasi Jurgita.

Abu ūkininkai sutartinai tvirtina, kad sunkiausia ūkininkaujant - ne įtemptas darbas, ne laisvalaikio trūkumas, o nestabilumas. Nežinai, kas tavęs laukia rytoj, kiek tau bus mokama už produkciją. Girdėjo prognozių, kad, esant tokiai nestabiliai pieno kainų politikai ir nuolat mažėjant gyvulių, Rokiškio rajone 2024 metais apskritai nebeliks nė vienos karvės. Be to, nežinia, kas pieno ūkių laukia, kai kitais metais bus panaikintos pieno kvotos.

Pasak Virginijaus, nors daug kalbama apie paramą gyvulininkystei, viskas yra atvirkščiai - ji sumažėjo. „Gyvulininkai labiausiai nukentėjo, kai prieš dvejus metus pradėta šaukti, kad jie bus remiami. Mes dėl moduliacijos dvejus metus iš eilės išmokų gavome tik po 4 tūkstančius litų per metus, nors pagal ankstesnę tvarką būtume gavę po 30 tūkstančių. Negavome pinigų ir už pieno kvotą, ir už parduotus bulius. Teko tik išmokos už mėsinius gyvulius", - paaiškino V. Stumbrys.

Sunkiausia buvo per 2007 m. prasidėjusią krizę, kai Stumbriai gavo pirmąją ES paramą. Jie pradėjo vykdyti projektą, tačiau bankai atsisakė duoti kreditą. „Tris mėnesius vaikščiojau iš vieno banko į kitą, kol pagaliau vieną įtikinau", - prisimena V. Stumbrys. Su šiuo banku jis sėkmingai bendradarbiauja iki šiol.

Netradiciniai žemės ūkio verslai nepasiteisino

Tapęs ūkininku, Virginijus pasekė savo senelių pėdomis - jie kadaise irgi turėjo ūkį. Tėvai dirbo kolūkyje, laikė kelias karves. Be to, mama buvo veterinarijos gydytoja, tad gyvuliai gyvenimo kelio ieškančiam jaunuoliui neatrodė atgrasūs. Dar mokydamasis mokykloje jis augino triušius ir juos pardavinėjo. Tiesa, Jurgitai prieš vestuves buvo pažadėjęs, kad karvių jie nelaikys. Bet, kaip neretai atsitinka, gyvenime daug kas apsiverčia aukštyn kojomis.

Bendro gyvenimo pradžioje Stumbriai bandė ūkininkauti augindami nutrijas, bet kai jas pirko po 60 Lt už vieną, o paskiau pardavė po 20 Lt, suprato, kad reikia keisti verslo kryptį. Pabandė ir serbentus auginti, tačiau „biznis" gavosi panašus... „Supratau, kad netradiciniai verslai turi gerokai mažesnę paklausą. O pieno, mėsos ir grūdų reikės visada", - teigia V. Stumbrys.

Taigi visi pažadai neauginti karvių buvo greitai pamiršti. Gimus antrajai dukrai, Stumbrių ūkyje jau buvo keturios karvės, ir banda pradėjo sparčiai didėti. Kuriant šeimos ūkį, apie žemės ūkį mažai tuo metu išmaniusi J. Stumbrienė  pradėjo domėtis pieno ūkiais, augalininkyste, važinėjo į įvairiausius kursus ir seminarus. „Viskuo domėjausi, kaupiau žinias ir visai nekreipdavau dėmesio, kai daugelyje kursų būdavau viena moteris tarp vyrų", - Jurgitos noras padėti vyrui kurti šeimos gerovę buvo labai stiprus.

Virgis sako, kad baisu ir prisiminti, kaip jis ūkininkavo prieš 20 metų. „Dabar jaunimui yra sudarytos beveik idealios sąlygos, ypač tiems, kurių tėvai turi ūkius. Tik bėda, kad vis tiek jie labiau į miesto pusę žiūri", - kalba V. Stumbrys.

Ir jų dukros - dvyliktokė Aistė ir dešimtokė Laura - kol kas negalvoja  perimti tėvų ūkį. „Aistės pažymių vidurkis - 9,7 balo. Tegul mokosi mergaitė, juk gabi - negi tokį vaiką prie karvių laikysi?  Mes su vyru dar jauni, sveiki, turime energijos, tad pasirūpinsime ūkiu patys", - Jurgita supranta savo dukras ir nežada jų įkalbinėti likti kaime.

O Virginijus tikisi, kad galbūt anūkai paveldės polinkį ūkininkauti ir kada nors perims ūkį, kuris turės savo tęstinumą ir istoriją. Bet iki to laiko jiems su Jurgita dar nusimato ištisi veiklos dešimtmečiai ir daugybė iššūkių, kuriuos teks įveikti savo rankomis.

                Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ

Mano ūkis, 2014/10