Kupiškio rajone, Šimonių seniūnijoje esančiame Puožo kaime - vos kelios sodybos. Vienoje iš jų savo ūkį jau 20 metų kuria Janina ir Stasys Šereliai. 800 ha dirbamos žemės, 90 melžiamų karvių banda ir dar tiek pat prieauglio - štai taip skaičiais galima apibrėžti Šerelių ūkio dydį. Ir nesibaigiančios investicijos, iš kurių naujausios - grūdų džiovykla ir saugojimo bokštai.

Nors ūkio infrastruktūra pastebimai atsinaujino, šiuos metus Stasys Šerelis vertina kaip vienus prasčiausių iš visų kiek ūkininkauja: iššalo beveik visi žiemkenčiai, juos teko atsėti. Žieminių rapsus, kurių pernai rudenį sėjo 140 ha, atsėjo vasariniais rapsais, miežiais, pupomis, vasariniai javai pakeitė šalčių sunaikintus žieminių kviečių plotus, kuriems ūkininkas buvo skyręs daugiau negu trečdalį dirbamos žemės.

Šimonių apylinkėse laukai ne patys derlingiausi, žemės našumas siekia nuo 30 iki 40 balų. Ūkininkaujant tokiose žemėse, kviečių derliaus vidurkis siekia 5,5 t/ha. „Nesivaikome rekordinių derlių, tarkime, 8 t/ha grūdų mums nėra tikslo siekti", - samprotauja S. Šerelis. Šiemet pirmi metai, kai pasėjo 40 ha pupų - sėjomainai paįvairinti. Keliasdešimt hektarų kukurūzų kasmet augindavo silosui, o dabar pamėgins juos kulti grūdams.

Pieno ūkis - antroji ūkio dalis, reikalaujanti labai daug dėmesio, darbo jėgos ir laiko. Melžiamų karvių bandos didinti kol kas neketinama - tam reikėtų statytis naują fermą. Devyniasdešimties karvių banda ir beveik tiek pat prieauglio vasaros laikotarpiu išleidžiama į ganyklas, gyvuliai pargenami tik melžimui. Metinis primilžis iš karvės siekia 8 000 kg. Visą pieną Šereliai parduoda bendrovei „Rokiškio sūris". Vasarą pienas išvežamas kasdien, žiemą - kas antrą dieną. Pastaruoju metu gerokai smuktelėjusios pieno kainos verčia šeimininkus mąstyti, kur link sukti ūkį ateityje. „Plėtoti ūkį dviem kryptimis yra sudėtinga", - pripažįsta Stasys, tačiau drastiškiems pokyčiams jis dar nenusiteikęs, nors krintančios pieno kainos baigia užgesinti paskutinius optimizmo likučius.

Liūdna praėjusios žiemos patirtis neatgrasė ūkininko nuo žiemkenčių auginimo, bet vietoj kasmetinių 300 ha šiemet žieminiams kviečiams planuojama skirti 200 ha, o vietoj pusantro šimto hektarų žieminių rapsų šiemet jais užsėta tik apie 70 ha. „Užteks, reikia išskaidyti riziką", - tarsteli ūkininkas. Ateityje ūkyje rapsų dalis ūkyje dar mažės - vien dėl to, kad būtų galima išlaikyti tinkamą sėjomainą.

Dilema :kapitalinis remontas ar naujas pirkinys?

Iki šiol S.Šerelis nukultą derlių laikė sename, dar kolūkio laikus menančiame, sandėlyje, o džiovindavo juos džiovykloje, kuri prašėsi kapitalinio remonto. Stasys su kartu ūkininkaujančiu sūnumi Eimantu ilgokai, net kelerius metus, svarstė, kas geriau: remontuoti senąją įrangą ar pasistatyti naują. Lankydamasis Suomijoje, Stasys labai įdėmiai apžiūrėjo tenykščių ūkininkų džiovyklas. „Patiko kai kurios suomių idėjos, nes atrodė tikrai patikimai. Tada ir nusprendėme, kad geriau naujai statytis", - prieš dvejus metus priimtą sprendimą prisimena ūkininkas.

Turėdamas inžinieriaus išsilavinimą, Stasys labai aiškiai žinojo, ko nori, ir savo pageidavimus išdėstė bendrovės „Rovaltra" specialistams. „Net nepatogu kažkaip - išpildė visus norus, ką prašiau", - šypsosi ūkininkas. Suomijos gamintojo „Antti-Teollisuus Oy" eksporto vadybininkas Baltijos šalims ir Rusijai Egidijus Steponavičius prisimena, kad projektas pradėtas vystyti daugiau kaip prieš metus laiko, dar prieš nukuliant 2013-ųjų derlių. „Taip ir turėtų būti. Nors paprastai žemdirbių skambučiai pasipila tada, kai nuimant derlių prasideda lietūs ir visi apsižiūri, kad reikėtų džiovyklos", - žemdirbių įpročius žino E. Steponavičius.

Žinoma, Stasys šiek tiek pamindžiukavo vietoje vis tikėdamasis sulaukti paramos, tačiau viltims išsisklaidžius, ryžosi ir be jos didelėms investicijoms. Užsimojo iš peties - jei jau statyti, tai įdiegiant tai, kas šiuo metu yra moderniausia. „Sprendimus parinkome taip, kad įrenginys būtų daugiafunkcinis. Sudėjome geriausią įrangą, parinkome geriausią komplektaciją. Kartais tai būna sudėtinga, nes žemdirbiai taupo pinigus ir labai daug ko atsisako. Šiuo atveju turėjome laisvas rankas", - šauniu bendradarbiavimu su užsakovu pasidžiaugė E. Steponavičius.

Lietuvos žemdirbių ūkiuose grūdų kiekiai gerokai didesni negu vidutiniame Suomijos ūkyje, todėl rengiant projektus tenka juos patobulinti ir papildyti iš patirties, sukauptos dirbant Baltijos šalyse. S. Šerelio ūkiui parinkta 63,5 m³ talpos džiovyklą Antti 65 MF3, idealiai tinkama grūdų dorojimui vidutinėmis sąlygomis, kai reikia nudžiovinti iki 6 proc. drėgmės. Apdoroja 200 tonų grūdų per parą. „Tai viena iš didžiausių porcijinio tipo džiovyklų, visas grūdų džiovinimo procesas kontroliuojamas automatiškai. Nesiūlėme nepertraukiamo džiovinimo srauto tipo džiovyklos, nes tam reikia didesnio kiekio grūdų", - paaiškino E. Steponavičius.

Džiovykla yra tik dalis viso kompleksinio sprendimo. Prie jos sumontuoti 4 kvadratiniai bunkeriai, kurie taip pat yra daugiafunkciai: galima kaupti drėgnus grūdus, papildomai aušinti sausus grūdus, laikyti sėklinius grūdus ( skirtingų veislių ar rūšių grūdus supilti palyginti nedidelėmis partijomis po 50 t). Grūdų iškrovimo mazge įrengtos svarstyklės, kurios pasveria atvažiavusią transporto priemonę kilogramo tikslumu.

Valomoji BSX-100 užtikrina 60 t/val našumo kokybišką valymą. Prie džiovyklos įrengti 3 grūdų bokštai su konusiniais dugnais. Tai palyginti prabangi komplektacija, bet ji atsiperka: nereikia šluoti, apsieinama be sraigtų. Į bokštus galima supilti papildomai po 200 tonų grūdų. Savitakiu vamzdynu grūdus galima nukreipti į angarą - kadangi ūkyje dominuojanti kultūra yra kviečiai, tad jie ir bus laikomi angare. Numatytos vietos dar dviem papildomoms plokščiadugnėms talpykloms, jei ateityje prireiktų plėstis.

Kompleksas orientuotas ne tik į grūdų dorojimą, bet ir į sėklos ruošimą bei laikymą. Tarkime, stengtasi naudoti kuo mažiau grandininių grūdų transporterių, nes jie didina riziką sumaišyti sėklą. „Viską darėme taip, kad būtų galima užtikrinti kuo aukštesnę sėklos kokybę. Pats džiovyklos tipas - porcijinė - garantuoja palyginti švelnų, neagresyvų džiovinimą, nes nenaudojamos aukštos temperatūros", - paaiškino E. Steponavičius. Iš viso naujuose grūdų bokštuose tilps 800 tonų, dar antra tiek galima laikyti angare.

Techniką reikia nuolat atnaujinti

Šiemet Šereliai atnaujino ir technikos parką. Buvo parengę stambų projektą gyvulininkystės ūkiui modernizuoti, tačiau viltys gauti paramos lėšų vis blėso. Tačiau netikėtai gavę 250 tūkst. Lt, įsigijo seniai planuotų pirkinių - presą, traktorių, grėblį, vartytuvą ir krautuvą Merlo Turbo Farmer. Kodėl išsirinko būtent šį krautuvą? „Ai, spalva labai patiko ir stiprus garsinis signalas", - juokauja ūkininkas. Bet surimtėjęs paaiškina, kad rinkosi pagal technines galimybes, funkcionalumą ir darbo komfortą.

140 AG krautuvas Merlo Turbo Farmer turi 7 m ilgio teleskopinę strėlę, keliamoji galia siekia 4 100 kg, tempti pajėgia 20 tonų svorį, gali važiuoti 40 km/val. greičiu. Strėlės šoninio pasukimo sistema leidžia paimti krovinį nebūtinai tiksliai prie jo priartėjus. Dirbant ant nelygaus paviršiaus, labai praverčia nuokrypio reguliavimo sistema: krautuvui pakrypus, tarkime, 20 laipsnių kampu, sistema neduoda iškelti viso strėlės ilgio, kad krautuvas neprarastų pusiausvyros. Krautuvas sukomplektuotas su visais priedais: mėšlo šakėmis, kaušu grūdams, ritinių griebtuvais, palečių šakėmis.

Didelė prošvaisa leidžia krautuvą patogiai naudoti gyvulininkystės ūkiuose (tarkime, slegiant silosą). Visas krautuvas apjuostas pilnaviduriu metaliniu rėmu, kuri paskirsto krautuvo svorį ir apsaugo nuo mechaninių pažeidimų. Krautuvas labai manevringas, dirbančiojo patogumui jame įrengtas kondicionierius, slankiojanti sėdynė su pneumatine amortizacija. Matomumas iš kabinos - 360 laipsnių. „Neveltui NATO yra vienas pagrindinių Merlo užsakovų, - suabejoti krautuvų kokybe neleidžia bendrovės „Rovaltra" direktorius Romualdas Trainaitis. - Vokietijoje tai yra patys populiariausi krautuvai, jie pirmauja ir Šveicarijoje bei Švedijoje".

Stasys Šerelis su sūnumi Eimantu planuoja ir daugiau pirkinių - tarkime, ūkiui reikia naujo kombaino. Tačiau, pasak ūkininkų, skubėti nėra kur. Reikia sulaukti, kol paaiškės naujojo 2014-2020 m. laikotarpio galimybės gauti paramą. Ūkiui juk nuolat reikia tai šio, tai to - investicijoms pabaigos nematyti. „Bet ne tik darbu gyvas būsi. Norisi ir atsipūsti, pailsėti", - sako S. Šerelis ir prisipažįsta, kad nors gyvena prie pat vaizdingo Puožo ežero, dažniau ilsisi prie vandenynų. Juolab, kad dabar į keliones su žmona gali leistis ramia širdimi - ūkiu atsakingai pasirūpina sūnus.

Jurga ZALECKIENĖ

Mano ūkis, 2014/10