Ganyklos įrengimas prasideda nuo tinkamo žemės paruošimo. Jei žolės sėjamos į javus, dirva įdirbama atsižvelgiant į antsėlinių augalų poreikius. Įrengiant naują ganyklą, dirvą reikia suarti rudenį, kad žemė spėtų gerai susigulėti.

Pavasarį išpurenamas paviršinis sluoksnis: akėjama, kultivuojama, jei reikia, lyginama, atsižvelgiant į dirvožemio struktūrą. Gerai, kai sėklų guolio dugnas sudarytas iš smulkesnių, o dirvos paviršius - iš stambesnių agregatų (trupinėlių). Rūgštūs dirvožemiai prieš kultivavimą pakalkinami - geriausią žolynų derlių galima gauti, esant pH 6 ir daugiau. Jei nėra galimybės pakalkinti rūgštesnių (pH mažesnis negu 4,8 priesmėliuose ir 5,5 priemoliuose) dirvožemių, reikėtų rinktis žolių rūšis, kurios mažiau jautrios rūgščiai dirvos reakcijai, pavyzdžiui, pašarinius motiejukus, rausvuosius dobilus ir pan.

Daugelio daugiamečių žolių sėklos yra smulkios, todėl prieš sėją dirvą reikėtų privoluoti. Tą patį vertėtų padaryti ir po sėjos, jei nepalijo. Priklausomai nuo dirvožemio, sėklos įterpiamos 1-2 cm gylyje sunkesnėse dirvose ir 2-3 cm - lengvesnėse. Sėjant su antsėliu, patartina žoles ir javus sėti skirtingomis kryptimis.

Atnaujinant ganyklas, reikėtų paprastomis ar lėkštinėmis akėčiomis papurenti paviršių, kad būtų galima įterpti sėklą. Įsėti galima pakrikai javų ir žolių sėjamąja su diskiniais noragėliais ar specialia frezine sėjamąja. Po sėjos reikėtų privoluoti.

• Įrengiant naują žolyną, sėjos laiką galima pasirinkti nuo ankstyvo pavasario iki rudens.

• Sėjant su antsėliu, sėjama anksti pavasarį, ypač jei antsėlis - žieminiai javai.

• Atnaujinant žolynus, patartina sėti kuo anksčiau pavasarį, kol žemė pakankamai drėgna ir kol dėl nakties ir dienos temperatūrų skirtumo ankštinių žolių sėkla pati įsiterpia į dirvą.

Priešsėlis ganykloms nėra labai svarbus, nes pati ganykla turi ypatybę pagerinti dirvožemio kokybę ir yra puikus priešsėlis kitiems augalams. Tačiau reikia išnaikinti piktžoles, ypač daugiametes, įdirbant dirvą mechaniškai arba naudojant herbicidus. Tai svarbu ir atnaujinant ganyklą.

Besniegė žiema gali gerokai pabloginti žiemojimą - jautresnės žolės žūna, kai temperatūra krūmijimosi mazge pasiekia -12-15 ^oC. Ypač jautrūs žiemojimui senesni daugiamečių žolių pasėliai.

Tręšimas ir apsauga nuo piktžolių

Norint turėti kokybišką ir ilgalaikę ganyklą, svarbu, koks joje azoto, fosforo ir kalio trąšų santykis. Per didelis kalio kiekis gali būti kenksmingas gyvuliams ir, trūkstant fosforo, paspartinti kiaulpienių plėtimąsi žolyne. Planuojant ganyklų tręšimą, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į dirvožemio tipą, judriųjų maisto medžiagų kiekį jame, rūgštingumą ir kitas savybes. Ganyklas rekomenduojama tręšti N_30-240, P_50-60, K_60-150 trąšų normomis. Didesnės normos reikalingos durpynuose ar mažiau derlinguose dirvožemiuose. Sunkesnėse dirvose fosforo ir kalio trąšas galima išberti dvejiems metams.

Labai svarbu pupinių ir miglinių žolių santykis mišinyje. Esant daugiau miglinių žolių, reikia daugiau azoto trąšų ir atvirkščiai. Pirmuosius dvejus metus miglinių ir pupinių žolių mišinių (vyraujant pupinėms žolėms) nereikia tręšti azoto trąšomis, o jei tręšiate, tai geriau naudokite trąšų mišinius su mažu azoto kiekiu. Jei ganykloje vyrauja pupinių žolių kiekis, tai ir vėlesniais metais azoto trąšomis pavasarį tręšti nereikia.

Miglinės žolės azotui reiklios visais augimo metais, todėl tokios pievos tręšiamos ne tik po nuganymo ar nupjovimo, bet ir pavasarį. Dalį mineralinių trąšų galima pakeisti organinėmis trąšomis: skystu mėšlu (atnaujinant ganyklas, prieš užarimą), srutomis. Norma - 30-60 t ha^-1. Laistant srutomis vertėtų nepamiršti, kad pirmąją žolę reikėtų panaudoti pašarams ruošti.

Jei po žolyno sėjos dėl lietaus susidaro dirvos pluta, ją reikėtų suardyti lengvomis akėčiomis ar volu. Apsauga nuo piktžolių priklauso nuo to, ar sėta su antsėliniais augalais, ar ne. Pasėjus be antsėlio, piktžolės labiau nustelbia dygstančias žoles. Kad piktžolių plitimas sumažėtų, reikia jas nupjauti arba panaudoti herbicidus.

Jei žolynas įsėjamas į javus ir piktžolių labai daug nepriželia, herbicidų naudoti nebūtina. Priešingu atveju, kaip ir grynus daugiamečių žolių pasėlius, reikėtų nupurkšti herbicidais. Renkantis augalų apsaugos produktą piktžolėms naikinti, atkreipkite dėmesį į žolyno botaninę sudėtį, ypač į pupines žoles. Pavyzdžiui, produktai, kurių veiklioji medžiaga yra MCPA, tinka miglinių su dobilais žolynams apdoroti, tačiau jie sunaikina liucernas.

Žolių mišinio pasirinkimas

Kitas labai svarbus žingsnis - tinkamai pasirinkta sėkla. Pagrindiniai kriterijai sudarant žolių mišinius yra dirvožemio derlingumas, drėgnumas (gruntinio ir paviršinio vandens dinamika), granuliometrinė sudėtis ir rūgštingumas. Reikėtų atsižvelgti ir į žolyno naudojimo pobūdį: ganymui, šienavimui ar mišriam naudojimui jis numatytas. Dar svarbiau, kam bus naudojama žolė - siloso, šienainio ar šieno gamybai.

Pageidautina, kad įsėjamame žolių mišinyje būtų bent 25-35 proc. ankštinių augalų, nes tokie žolynai jau pirmaisiais metais yra derlingi ir mažiau jiems prireikia azoto trąšų. Dirvožemį papildyti biologiniu azotu labai svarbu ekologiniuose ūkiuose. Mišinius rekomenduojame pasirinkti iš Lietuvoje sukurtų veislių, nes jos geriau prisitaikiusios prie mūsų klimato sąlygų. Ypač tai svarbu pasirenkant daugiamečių svidrių veisles, kurios gerokai pagerina pašaro kokybę, tačiau iš visų žolių rūšių yra bene jautriausios nepalankioms žiemojimo sąlygoms.

Deja, šuo metu didžiąją dalį gamyboje auginamų veislių sudaro užsienietiškos daugiamečių žolių veislės. Tai matoma pagal aprobuotus sėklinių pasėlių plotus.

Mišiniai trumpalaikiams žolynams

Pagal naudojimo trukmę žolynai skirstomi į ilgalaikius ir trumpalaikius, o pagal naudojimo būdą - į ganomus, šienaujamus ir mišraus naudojimo. Trumpalaikiai žolynai sėjomainos laukuose naudojami 2-4 metus. Ilgalaikiai naudojami ilgiau kaip 5 metus. Ilgalaikiai taip pat yra visi natūralūs žolynai.

Trumpalaikiams žolynams įrengti dažniausiai naudojamos derlingos, maistingos, gera pašaro kokybe pasižyminčios žolių veislės. Šio tipo žolynai daugiausia įrengiami derlinguose priemolio ir priesmėlio dirvožemiuose. Anksčiau tradiciškai buvo sėjami raudonųjų dobilų ir motiejukų mišiniai. Jie vis dar paklausūs, tačiau pastaruoju metu į trumpalaikių žolynų sudėtį vis dažniau įeina daugiametės svidrės ir eraičinsvidrės. Iš tokio tipo mišinių susiformuoja vieni produktyviausių ir maistingiausių žolynų.

Trumpaamžiai žolynai gali būti įvairaus ankstyvumo, skirti ganymui, šienavimui ar mišriam naudojimui, įrengti skirtingose dirvose.

Mišiniai ilgalaikiams žolynams

Įrengiant ilgalaikius žolynus priemolio ir priesmėlio dirvose, siūlome mišiniuose mažinti svidrių ir eraičinsvidrių procentą, o didinti pašarinių motiejukų, tikrųjų bei raudonųjų eraičinų. Natūraliai ilgalaikiai žolynai daugiau paplitę drėgnesnėse ar užmirkstančiose dirvose, nederlingame dirvožemyje, kalvoto reljefo rajonuose. Jie naudojami ne tik pašarų gamybai. Tokie žolynai naudingi, nes mažina dirvožemio eroziją, pagerina jo savybes, didina agrarinio kraštovaizdžio biologinę įvairovę. Gamtosauginiu požiūriu tai vieni vertingiausių plotų žemės ūkio naudmenose. Dažniausiai jose vyrauja vertingos miglinės žolės, tačiau ilgainiui jose atsiranda gana daug įvairiažolių.

Sėklininkystės firmos daugiausia paruošia standartinių mišinių trumpalaikiams žolynams. Nedideliuose ūkiuose, kuriuose vyrauja nederlingi, rūgštūs, šlapi ir pelkėjantys dirvožemiai, standartiniai žolių mišiniai ne visuomet tinka. Juose turėtų būti auginami individualiai sudaryti žolių mišiniai iš specifinių daugiamečių žolių rūšių ir veislių, kurios gerai auga ir nederlingose ūkių žemėse.

Kalvoto reljefo žolynai

Kalvoto reljefo rajonuose dirvožemiai taip pat nevienodi. Kalvų viršūnėse ir papėdėse reikėtų sėti skirtingus mišinius, tačiau tokia sėja sukeltų nemažai problemų. Dažniausiai sėjamas vienas mišinys, sudarytas iš didesnio rūšių ir veislių skaičiaus, kad skirtingose kalvų šlaitų ekspozicijose ilgainiui susiformuotų skirtingos botaninės sudėties ir derlingumo žolynai, prisitaikę prie konkrečių aplinkos sąlygų.

Nerūgščios reakcijos (pH 6,5-6,8) sausesniame dirvožemyje (gruntinis vanduo 1,5 m, karbonatai - 0,85 m gylyje) gerai auga liucernos. Galima auginti lietuviškas veisles: Antanė, Malvina, Žydrūnė ar Birutė (100 proc.). Žvyro ir karbonatingose kalvose labai tinka sėjamieji esparcetai, kurie pašaro maistingumu nedaug nusileidžia liucernoms. Yra sukurta derlinga lietuviška veislė VB Meduviai. Kalvoto reljefo plotuose į mišinius tinka įtraukti ir apyninės liucernos. Lietuvoje dauginama veislė Arka DS. Mišiniuose turėtų būti ir pagrindinės varpinės žolės.

Rūgštesnės dirvožemio reakcijos (pH 5,8) ir drėgnesniuose dirvožemiuose (gruntinis vanduo 1,3 m gylyje, karbonatų nėra) sėjami baltieji dobilai Sūduviai, Nemuniai ar Dotnuviai, raudonieji dobilai Vyčiai, Sadūnai ar Radviliai, paprastieji garždeniai, pašariniai motiejukai Jauniai ar Gintaras II, raudonieji eraičinai Gojus bei pievinė miglė Rusnė. Iš minėtų ankštinių žolių rūšių rūgštiems dirvožemiams paprastieji garždeniai yra patys tinkamiausi.

Šlapių ir užmirkusių plotų žolynai

Palyginti sudėtinga tinkamai išnaudoti šlapias ir užpelkėjusias dirvas. Dažnai laukų pakraščiuose ar žemesnėse vietose matyti pliki plotai, kuriuose kultūriniai augalai jau išnyko. Tokius plotus protingiausia apsėti daugiamečiais žolynais. Drėgnoms dirvoms siūlomi standartiniai mišiniai taip pat ne visuomet tinka. Viena iš vertingiausių žolių rūšių šlapioms pievoms yra pieviniai pašiaušėliai. Tai labai ankstyvi, palyginti derlingi, geros pašarinės vertės, gyvulių noriai ėdami augalai. Tik gaila, kad Lietuvoje iki šiol dar nėra sukurta lietuviškų veislių. Mišiniams sudaryti galima panaudoti estišką Haljas veislę.

Dar viena beveik užmiršta rūšis yra didžioji smilga, kuri pasižymi tuo, kad gali neblogai augti ir drėgnuose, ir smėlio dirvožemiuose. Lietuviška didžiosios smilgos veislė Violeta yra vėlyvoji. Ji pradeda plaukėti kartu su vėlyvosiomis pašarinių motiejukų ir raudonųjų dobilų veislėmis. Intensyvaus naudojimo pievose ir ganyklose, kur derlingi dirvožemiai, didžiosios smilgos iš dalies gali pakeisti migles. Be išvardytų rūšių, šlapiems dirvožemiams apsėti ypač tinka labai derlingi nendriniai dryžučiai. Juos galima sėti grynus arba mišiniuose su kitais drėgmę mėgstančiais augalais - pelkinėmis ir pievinėmis miglėmis, beginklėmis dirsuolėmis, pašariniais motiejukais, nendriniais eraičinais ir kt.

Vilma KEMEŠYTĖ, Vaclovas STUKONIS, Nijolė LEMEŽIENĖ

Mano ūkis, 1014/10