Bebrai yra mūsų vietinės žvėrių rūšies atstovai, Lietuvos teritorijoje apsigyvenę po ledynmečio periodo maždaug prieš 13-15 tūkstančių metų. Upiniai bebrai - stambiausi Lietuvos graužikai, kurie dydžiu atsilieka tik nuo Pietų Amerikoje gyvenančių graužikų kapibarų.

Bebrai gyvena šeimomis. Suaugusiųjų poros pastovios, o šeimoje gyvena kartu su pirmųjų ir antrųjų metų jaunikliais. Vadoje būna 2-3 (iki 5) jaunikliai, taigi bebravietėje gyvena 6-10 žvėrelių. Mažuose uždaruose vandens telkiniuose, pelkutėse kartais vienoje bebravietėje gali gyventi ir iki 20 graužikų.

Minta bebrai išskirtinai augaliniu maistu: įvairių medžių ir krūmų (daugiausia lapuočių) žieve, žoline augalija, vandens augalų šakniastiebiais, nevengia paskanauti įvairių daržovių ar vaisių (obuolių, kriaušių, runkelių, burokėlių ir kt.), jeigu tik kur pavyksta jų nugvelbti. Žiemai bebravietėse prie urvų ar trobelių vandenyje priskandina krūvas medžių šakų - maisto atsargas žiemos laikotarpiui.

Bebrai vertinami dėl labai patvaraus kailio, kurio spalva būna nuo šviesios šiaudų spalvos, gelsvos, gelsvai pilkos iki rudos, rausvai rudos ir juodos. Labiau vertinami juodos spalvos kailiai. Bebrų mėsa tinkama maistui ir pastaruoju metu jos vartojimas vis labiau populiarėja.

Ypatingas produktas yra bebrų sruogliai. Prie analinės angos abiejų lyčių atstovai turi po 2 poras liaukų. Vienos liaukos užpildytos melsvai balta riebaline nemalonaus kvapo mase, kuri skirta kailiui tepti, kad vandenyje neperšlaptų, o kitų liaukų krepšeliai užpildyti tiršta bronzinės spalvos mase ir yra vadinamieji bebrų sruogliai. Šių liaukų išskyras graužikai naudoja skirtingai lyčiai privilioti bei šeimos teritorijai ženklinti. Seniau sruogliai buvo laikyti stebuklingais vaistais, ypač nuo nervinių susirgimų, ir jų kaina beveik prilygo aukso vertei. Vėliau jie naudoti aukštos klasės kvepalų gamyboje, o dar vėliau prarado bet kokią vertę. Dabar sruogliais vėl susidomėta - jie pradėti taikyti liaudies medicinoje.

Gyvenamoji aplinka

Pradedant 1975 m. apie 20 metų profesionaliai bebrus gaudžiau didelėje Lietuvos teritorijoje ir surinkau duomenis apie daugiau kaip pusantro tūkstančio bebrų sugavimo spąstais aplinkybes. Skirtingoje gyvenamojoje aplinkoje šiek tiek skiriasi ir bebrų gyvenimo būdas, jų medžioklės, ypač spąstais, specifika. Galima išskirti kelis biotopus, kur gyvena didieji graužikai: upių, ežerų, upelių, dirbtinių vandens tvenkinių ir kūdrų, griovių, pelkių. Į atskirą biotopą išskyriau Kauno marias, nes jose bebrų gyvenimas ir jų medžioklės sąlygos labai skiriasi nuo kitose vietose gyvenančių graužikų. Visuose biotopuose bebrai gyvena arba vandens telkinių krantuose išraustuose urvuose, arba susiręstose trobelėse. Kartais virš žemuose krantuose išraustų urvų sukraunamos žemos trobelės, kur, pakilus vandens lygiui, graužikai įsirengia guolius upėse. Visuose biotopuose pirmenybę bebrai teikia urvams. Netgi tada, kai nuo atviro vandens iki aukštesnių krantų būna gana nemenkas atstumas (100 m ar daugiau), graužikai išsikasa atvirus kanalus ar požeminius tunelius ir jais pasiekia savo buveines, išraustas krantuose. Bebrų urvų angos visada yra po vandeniu. Urvai eina arti žemės paviršiaus, todėl dažnai įgriūna ir tada žvėreliai juos užtaiso šakomis (dažniausiai nužievintomis, o žievę sunaudoja maistui), įvairiausiais vandens augalais, dumblu, akmenimis ar visokiu užterštų upių dugne rastu šlamštu: polietileno plėvele, lentgaliais, plastikine ar stikline tara, skudurais ir kt. Aukščiausiuose urvų taškuose iš sausų žolių sukraunami guoliai, o prie vandens įrengiamos „valgyklos", kur žvėreliai griaužia žievę nuo atsitemptų į urvą šakų. Urvuose paliekamos ventiliacinės angos, kad į požemius patektų šviežias oras.

Bebrų trobelės - tai iš dumblo, šakų, įvairaus skersmens ir ilgio rąstgalių, vandens žolių, akmenų ir įvairaus vandenyje surasto šlamšto tvirtai suręsti kūgio formos statiniai. Tokios trobelės gali būti įspūdingo dydžio: 2,5-3 m aukščio ir 5-10 m skersmens pamate. Savo trobeles bebrai nuolatos tvirtina, ypač rudenį, vis tempdami ant jų įvairiausią statybinę medžiagą. Taip prie trobelės pelkė išgilinama dumblą sutempiant ant būsto viršaus. Landos į trobelę būna po vandeniu. Trobelės viršuje įrengiami sausi guoliai, o prie vandens - maitinimosi patalpos. Kaip ir urvuose, trobelės viršuje paliekama ventiliacinė anga.

Visose bebravietėse graužikai išrausia daugybę urvų, kuriuose, reikalui esant, jie galėtų pasislėpti, o žiemą, vandens telkinyje keliaudami po ledu, turėtų kur užsukti ir įkvėpti oro. Taip keliaudami ir po ledu žvėreliai gali apiplaukti visą jų gyvenamo vandens telkinio teritoriją.

Upių biotopui priskirtinos didžiosios Lietuvos upės. Man bebrus medžioti teko Nemuno, Neries, Nevėžio, Dubysos, Šešupės, Šventosios, Širvintos upių atkarpose, kur buvo išskirti Kauno medžiotojų draugijos būrelių medžioklės plotai.

Upėse bebrai po reaklimatizacijos apsigyveno pirmiausiai ir jomis plito po visą šalies teritoriją. Didelėse upėse dėl jų pločio nebūna bebrų užtvankų. Graužikai gyvena upių krantuose išraustuose urvuose, o upių senvagėse, kur nėra aukštesnių krantų, statosi trobeles. Upėse bebrų šeimos užima tam tikrą kranto atkarpą, kurios galuose ženklina teritoriją, iš žemių ir žolių sukapstytus kauburėlius apšlakstydami sruoglių išskyromis.

Upelių biotopui priskiriami maži ir vidutiniai nesureguliuoti ar iš dalies ištiesinti upeliai bei didesnių upių aukštupiai, kurių plotis dar leidžia bebrams statyti užtvankas. Upelius bebrai patvenkia, priklausomai nuo vietovės reljefo pastatydami įvairaus aukščio ir ilgio užtvankas. Viena graužikų šeima dažniausiai surenčia kelias užtvankas, iš kurių viena būna pagrindinė: tvirta, gerai prižiūrima, aukščiausiai pakelianti vandens lygį (kartais net iki 2 m) ir sudaranti didžiausią atviro vandens plotą. Kitos, kurių gali būti iki 5, papildomos užtvankėlės statomos žemiau pagrindinės. Jos vandens lygį pakelia mažai, bet padeda plukdyti maisto atsargas į pagrindinį vandens baseiną, kurio krantuose išrausiami gyvenamieji urvai. Čia saugomos ir maisto atsargos žiemai. Kartais, kai užtvindomas didelis upelio slėnio plotas ir vietovė supelkėja, šiame biotope bebrai susirenčia trobeles. Pagrindinės užtvankos baseino krantuose bebrai išrausia daugybę atsarginių urvų. Jie būtinai išrausiami krantuose prie pat abiejų pagrindinės užtvankos galų, kad ir žiemą po ledu gyvūnai turėtų kur įkvėpti oro, kai atneria patikrinti ar paremontuoti užtvankos.

Bebrų užtvanka - tai sudėtingas statinys ir tik stebėtis belieka, kaip žvėreliai įveikia gana stiprią upelio vandens srovę ir vandenį pakelia 1,5-2 metrus. Užtvankos statybai naudojamos tokios pačios medžiagos kaip ir trobelėms ręsti. Sunkiausia bebrams užtvankos statybos pradžia, kai srovėje reikia pritvirtinti pirmuosius rąstgalius, kad jų nenuneštų vanduo. Kai kurie autoriai tvirtina, kad didesniuose upeliuose dideles užtvankas bebrai stato talkos būdu, kai darbuose dalyvauja visi netoliese gyvenantys graužikai. Pagrindinės užtvankos vieta parenkama taip, kad ją pastačius būtų užtvindomas kuo didesnis upelio slėnio plotas ir vandens keliu būtų galima pasiekti kuo daugiau maisto šaltinių - medžių bei krūmų.

Griovių biotopui priskiriami miškuose ir laukuose iškasti melioracijos kanalai. Grioviuose vandens tėkmė maža, kartais vanduo prateka tik pavasarinio potvynio metu ar po didesnių liūčių. Negausi ir griovių pakraščiuose auganti sumedėjusi augalija. Čia bebrai stato užtvankas, kurias stropiai prižiūri ir remontuoja, kad išlaikytų vandenį susidariusiuose menkuose baseinuose. Bebrai stebina savo atkaklumu, darbštumu, sugebėjimu įsikurti net tokiose vietose, kur grioviai didesnę metų dalį būna be vandens. Pastatę užtvankas žvėreliai vandenį sukaupia per pavasario polaidį ir lietingus rudens periodus, o iškasę gruntą pasiekia tokį gylį, kad urvų landas galėtų paslėpti ir maisto atsargas suskandinti po vandeniu, o žiemą vandens baseinas neįšaltų iki dugno. Grioviuose bebrai gyvena urvuose, kartais virš urvų susirenčia mažas trobeliukes. Užtvenkus griovius, dažniausiai susidaro tik labai maži atviro vandens baseinėliai.

Ežeruose bebrai dažniausiai įsikuria įlankose, kur pakrantės supelkėję ir kur auga daugiau medžių bei krūmų. Pelkėtose pakrantėse žvėreliai susirenčia trobeles, o statesniuose ežerų krantuose išsirausia urvus.

Tvenkinių biotopui priskiriami žmogaus ant upių ir upelių įruošti dirbtiniai vandens telkiniai ar iškastos kūdros. Kaip ir ežeruose, tvenkiniuose bebrai gyvena krantuose išraustuose urvuose, kartais supelkėjusiuose pakraščiuose susirenčia trobeles. Nors vandens dirbtiniuose tvenkiniuose pakanka, instinkto vedini bebrai dumblu, šakomis ir visokiu šlamštu užkemša vandens pertekliaus nutekėjimo šulinius, todėl dažnai užtvindo per tvenkinių sankasas einančius kelius. Taip pat kelius gadina, po jais išsikasdami urvus, kurie vis įgriūna.

Pelkių biotopui priskiriamos aukštapelkės ir žemapelkės, durpynai. Dauguma pelkių yra su vandens nutekėjimo melioracijos grioviais ar mažais upeliukais, kuriuos bebrai paprastai užtvenkia prie pelkės ribos. Dalis mažų pelkučių yra uždaro tipo be vandens nutekėjimo. Pelkėse bebrai išimtinai gyvena tik trobelėse, o pakilimuose ir kupstuose išrausti menki urvai būna tik laikinas prieglobstis, ypač žiemą, kai graužikai bebravietėje keliauja nerdami po ledu.

Prie trobelių pelkė išgilinama, o dumblas sutempiamas ant trobelių viršaus. Visoje bebravietėje graužikai įsirengia tankų išgilintų kanalų tinklą. Jais plukdo šakas ir rąstgalius, kuriuos žiemos atsargoms suskandina išgilintoje vietoje prie landų, vedančių į trobelės vidų.

Apibendrindamas savo patirtį gaudant bebrus spąstais Kauno marias išskyriau į atskirą biotopą dėl čia esamų specifinių sąlygų bebrams medžioti. Kauno mariose bebrai, kaip ir kitur, gyvena krantų urvuose, o supelkėjusiuose pakraščių vietose statosi trobeles. Tačiau specifinės sąlygos ir bebrams gyventi, ir juos medžioti susidaro dėl dažno ir gana ženklaus vandens lygio svyravimo, kurį lemia Kauno HES darbas.

Žala ir nauda

Gamtoje nėra žalingų gyvūnų (kenkėjų). Juos į žalingus ir naudingus suskirstė žmogus. Tačiau žvelgiant netgi iš žmogaus pozicijų kiekvienas gyvis yra ir naudingas, ir žalingas.

Bebrai, statydami užtvankas, dažnai užtvindo žemės ūkio paskirties žemes, miškų plotus ir taip pražudo žemės ūkio kultūrų derlių bei ištisus medynus. Įsikūrę melioracijos grioviuose graužikai dažnai išveda iš rikiuotės ištisas melioracijos sistemas, rausdami urvus gadina kelių sankasas, tvenkinių, upių bei upelių krantus. Bebrų patvenkti upeliai uždumblėja, aukštesnės užtvankos trukdo žuvų migracijai. Įsikūrę prie sodų, sodų bendrijų teritorijose, miestuose ir gyvenvietėse bebrai nukerta vaismedžius, dekoratyvinius ir kitus vertingus saugotinus medžius.

Tačiau bebrų įkurtuose vandens tvenkiniuose sudaromos palankios sąlygos įvairiems gyviams (vandens paukščiams, ropliams, kai kurioms žuvims ir vabzdžiams) veistis. Užtvankos pristabdo greitą vandens nutekėjimą į jūrą pavasarinių potvynių metu - taip gerinamas drėgmės režimas ir iš dalies švelninamas vietovės klimatas. Graužikų nukirstų medžių žieve žiemą maitinasi elniniai žvėrys ir zuikiai. Pagaliau bebrai taiso melioratorių padarytas klaidas ir grąžina pirmykštį prarastų upelių, kurių po melioratorių pergalingų žygių belikę tik gražūs pavadinimai, vaizdą.

Taigi bebrai šalyje plito nelyginant kraujotaka gyvame organizme: pradedant arterijomis - didžiausiomis upėmis ir baigiant kapiliarais - melioracijos grioviais. Šiuo metu didieji graužikai apgyvendinę visą Lietuvos teritoriją, neišskiriant netgi miestų ir miestelių, nes aštriadančiai visiškai nevengia artimos žmogaus kaimynystės. Tačiau bebrų gausą būtina reguliuoti. Geriausia tai galima padaryti juos intensyviau medžiojant. O medžioti didžiuosius graužikus pirmiausia reikia ten, kur jie daro didžiausią žalą, paliekant netrikdomus ten, kur žala minimali.

Vytautas RIBIKAUSKAS

Mano ūkis, 2014/10