03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2014/09
Rutulinių formų spygliuočiai miškuose ir sodybose
  • A. Gradeckas, A. Gradeckas
  • Mano ūkis

Praėjusio šimtmečio antroje pusėje sodybose ir dekoratyviniuose želdiniuose plačiai paplito pušų, eglių ir kitų spygliuočių medžių rutulinės formos. Dažnas nesusimąsto, iš kur jos atsirado, nors miške akys ne vienam užkliūva už tokių formų medžių viršūnių.

Lankantis miške, mus stebina pušų ar eglių šakų sutankėjimai, primenantys „kepures", o pakelėse, sodybose - beržų, tuopų, vyšnių, slyvų ir kitų lapuočių lajose išaugę šakų dariniai, panašūs į paukščių lizdus. Nežinodami, kaip paaiškinti šiuos gamtos reiškinius, žmonės nuo seno išmoningai juos vadina „raganų šluotomis".

Norėdami paaiškinti medžių šakų sutankėjimo reiškinius, mokslininkai tyrė sutankėjusių pumpurų anatominę sandarą, augino sėjinukus iš sėklų, surinktų nuo šluotinių pušų šakų. Profesorius A. Minkevičius nurodo, kad lapuočių medžių „raganų šluotos" dažniausiai atsiranda tada, kai šaką pradeda veikti erzinančiai tam tikri veiksniai (parazitiniai grybai bei gyviai, bakterijos, virusai) ir pažadina miegančius pumpurus. Kartais „raganų šluotos", ypač spygliuočių medžių, būna paveldimo (genetinio) pobūdžio.

Pušų „raganų šluotos", S. Vanino įsitikinimu, susidaro šalia viršūninių pumpurų atsiradus pridėtiniams. Iš jų išaugę nauji ūgliai į aukštį auga lėtai ir formuoja naujus pridėtinius pumpurus, iš kurių išauga nauji sutrumpėję ūgliai. Taip per 8-10 metų išauga 50-60 cm skersmens rutuliškos formos šakų sutankėjimas, kuris ilgainiui įgauna įvairias formas ir gali užimti nemažą lajos dalį.

Aiškindami „raganų šluotų" prigimtį, įdomius tyrimus atliko V. Noskovas ir S. Negruckis. Jie mikroskopu tyrė sutankėjusių pušų pumpurus, tačiau mikroorganizmų nerado. Neišaugo mikroorganizmai ir maistinėse terpėse. Kadangi „raganų šluotos" nepradėjo augti ir jaunose, dirbtinai apkrėstose pušaitėse, tai atliktų tyrimų rezultatai nepatvirtino jų infekcinės kilmės. 1951 metais šie autoriai surinko kankorėžius nuo pušų „raganų šluotų", išaugino sėjinukus ir juos pasodino miške. Po 3-4 metų paaiškėjo, kad 45 proc. pušaičių buvo šluotinės. Jos buvo pustrečio karto mažesnės, o ūgliai - tris kartus trumpesni už paprastų pušaičių, lajos buvo sutankėjusios, rutuliškos formos.

Iš gautų tyrimo rezultatų V. Noskovas ir S. Negruckis padarė išvadą, kad pušų „raganų šluotų" prigimtis yra genetinio pobūdžio. Jos susidaro dėl pumpurų variacijų ir yra paveldimos. Pumpuro variacijos yra staigūs pakitimai, pasireiškiantys žiediniuose arba lapiniuose pumpuruose dėl nevienodo įvairių augalo dalių paveldimumo. Dėl to išsivysto neįprasta šakutė, išsiskirianti iš kitų kokiais nors požymiais. Dėl šių priežasčių, matyt, išauga ir vienoje vietoje susikaupusių kankorėžių kekės. Paprastosiose pušyse tokių kekių teko rasti iš 18, Bankso pušyse - iš 22 kankorėžių.

Pradinė medžiaga rutuliškų formų augalams kurti

„Raganų šluotas" galima panaudoti ir praktiniams tikslams - kaip pradinę medžiagą naujiems rutuliniams augalams skiepijant sukurti. Iš šluotinių šakų paimti skiepūgliai ir įskiepyti į tos pačios medžių rūšies poskiepius augdami suformuoja gražius rutuliškus augalus. Natūraliai išaugusių eglių „raganų šluotų" ūgliai būna labai trumpi ir ploni - siūliški. Todėl juos skiepyti nelengva. Pjūvį įskiepyje reikia atlikti labai kruopščiai, nes dėl mažiausio nukrypimo skiepūglis perpjaunamas. Ant jaunų poskiepių įskiepytos „raganų šluotos" auga vešliau, įgyja rutulines formas ir yra dekoratyvios. Skiepijant į įvairaus aukščio poskiepių viršūninius ūglius ir šonines šakas, galima išauginti įdomius augalus dekoratyviniams želdynams.

Spygliuočiams medžiams (pušims, eglėms, maumedžiams, kėniams, pocūgėms ir kitiems) skiepyti naudojami ir efektyviausi yra du būdai:

  • įskiepio šerdį priglaudžiant prie poskiepio kamblio (brazdo);
  • įskiepio kamblį priglaudžiant prie poskiepio kamblio.

Gerai išsivysčiusios, pakankamo storio šakutės skiepijamos pirmuoju būdu. Plonoms „raganų šluotų" šakutėms skiepyti labiau tinka antrasis būdas.

Mintis pradėti „raganų šluotų" skiepijimą kilo netikėtai. Praėjusio šimtmečio septinto dešimtmečio pradžioje Lietuvos miškų institute (dabar - Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų institutas) vykdėme spygliuočių medžių sėklinių plantacijų įveisimo darbus. Šiam tikslui iš atrinktų pušų bei eglių geriausių (pliusinių) medžių paimtos šakutės buvo skiepijamos į jaunus medelius siekiant išauginti greitai derančius sėklojus. 1968 metų pavasarį netikėtai ant kelio radome pamestą nedidelę, bet gyvą eglės „raganų šluotelę". Ją paliko iš Dubravos miško pjūklininkų praktikos grįžtantys Miškų technikumo kursantai, kurie „šluotelę" rado pjaudami egles. Teko rastinukę gelbėti. Iš jos paimtas šakutes įskiepijome į vieno metro aukščio eglaites.

Jau pirmaisiais metais išryškėjo, kad rastos „raganos šluotos" skiepeliai augo lėtai ir buvo linkę gausiai formuoti pumpurus. Iš jų antraisiais metais išaugo 8-10 krūmiškai besišakojančių ūglių, kurie ir sudarė pradžią būsimajai „šluotai". Antramečių skiepelių ūglių vidutinis ilgis buvo 4,4 cm: patys ilgiausi ūgliai buvo pustrečio karto trumpesni už tokio pat amžiaus normalių eglės skiepelių ūglius. Antrųjų metų rudenį skiepeliai išaugino net iki 135 šoninių pumpurų, iš kurių trečiais metais išaugę ūgliai toliau tankino jauną „raganų šluotelę".

Iš keturmečių skiepelių ėmėme skiepūglius naujiems skiepijimams. Ant jauno poskiepio išaugusių skiepinių šakelės buvo ilgesnės ir storesnės negu natūralios „šluotos", todėl jas skiepyti buvo lengva ir jos gerai prigijo. Taip gavome antrosios kartos dirbtinai padaugintas „raganų šluotas". Iš pirmųjų skiepelių ilgainiui susiformavo gražios rutulinės eglės, kurių skersmuo aštuntaisiais metais pasiekė pusę metro.

Pirmąsias pušies „raganų šluotas" įskiepijome 1970 m. pavasarį į įvairaus aukščio - nuo pusės iki dviejų metrų - paprastųjų pušų poskiepius, augančius miško želdiniuose ir Girionių parke. Skiepijome į viršūninį bei šoninius ūglius. Pušų „raganų šluotų" ūgliai ilgesni ir storesni už eglių, todėl juos skiepyti lengviau. Skiepeliai jau pirmaisiais metais pradėjo formuoti savo šluotišką pavidalą, augindami trumpus, tankius ūglius su tamsiai žaliais sutrumpėjusiais spygliais. Skiepijant į viršūninį ir paskutinio menturio šoninius ūglius, galima per trumpesnį laiką išauginti didesnę „šluotą", negu skiepijant tik į viršūninį ūglį. Viršūninio ir šoninių ūglių skiepeliai augdami susiglaudžia ir suformuoja ištisinę rutuliškos formos lają, kuri atrodo labai dekoratyviai. Taip sukurta pušies „raganų šluota", augusi Dubravos miškų tyrimo stoties skvere, per šešerius metus pasiekė 1,25 m skersmenį. Tokio amžiaus skiepas išaugino jau pirmuosius kankorėžius, tačiau jie buvo silpnai išsivystę.

Siekiant dekoratyvumo, būtina formuoti

Parenkant įvairaus aukščio (0,5-2,0 m ir didesnius) poskiepius galima sukurti įvairaus dydžio „šluotiškų" augalų. Sodyboms papuošti „raganų šluotas" galima skiepyti ir į labai aukštus medžius. Į 5 m aukščio pušį įskiepyta „raganų šluota" prie mūsų namelio Girionių sodo bendrijoje 20 m. amžiaus pasiekė 4 m skersmenį. Iš „raganų šluotų" sukurtos rutulinės pušys, o ypač eglės, auga lėtai ir rutulines formas išlaiko be dažno karpymo. Intensyviau už eglių augančių rutulinių pušų lajos vyresniame amžiuje ima retėti, tad, norint išlaikyti gražią jų formą, ūglių viršūnes reikia pakarpyti. Tai atliekama vegetacijos pradžioje - dar nesumedėjus ūgliams, kai jie turi gyvybinės energijos tolesniam šakojimuisi.

Atlikti pušų ir eglių „raganų šluotų" perskiepijimo darbai rodo, kad jas nesunku padauginti vegetatyviškai ir panaudoti dekoratyviniuose želdiniuose. Miškuose ir kitose vietose natūraliai susidarę „raganų šluotos" yra vertinga pradinė medžiaga dekoratyvinių formų asortimentui paįvairinti. Šią medžiagą reikia naudoti taupiai: skiepiniams nebūtina nupjauti visą „šluotą", nedideliam skiepelių skaičiui gali užtekti kelių jos šakučių. Šiuo metu, kai mūsų krašte jau yra priauginta daug rutulinių pušų ir eglių, kilusių iš „raganų šluotų", nebūtina lipti į aukštus medžius ar juos kirsti „šluotų" skiepūgliams paimti. Rutulines pušis ir egles galima dauginti iš augančių 3-4 m. amžiaus ir vyresnių skiepelių.

Kadangi „raganų šluotų" įskiepiai auga gana lėtai, juos greitai aplenkia ir nustelbia poskiepio šoninės šakos, kurios linkę svetimkūnį išstumti. Dėl šios priežasties skiepelis gali žūti. Todėl būtina skiepinius prižiūrėti - apkarpyti greičiau augančius poskiepio ūglius ir po truputį šalinti žemiau įskiepio esančias šakas. Auginamai „šluotai" pagražinti tikslinga palikti vieną dvi poskiepio šakas, kurias reikia formuoti taip, kad nestelbtų skiepelio.

Platus pritaikymas

Spygliuočių medžių „šluotiškų" formų pavienius medžius - soliterus - tikslinga sodinti parkų parteriuose (atvirose vietose), dekoratyvinių želdinių aikštėse, kapinėse. Mūsų skiepyta eglės „raganų šluota" į 3 m aukščio dygiąją eglę prie šeimos kapo per 25 m. išaugino monumentaliai atrodančią 2,5 m skersmens rutulinę lają. Iš „raganų šluotų" išaugintais rutuliniais augalais galima gražiai papuošti skverus prie administracinių ir gyvenamųjų pastatų, kur paprastai visi norime pasodinti kažką įdomesnio, patraukiančio praeivio akis.

Sodybose ir nedideliuose skveruose sodinamos ant žemo (0,5-1,0 m) kamieno įskiepytos „raganų šluotos". Parkuose ir didesnėse aikštėse gražiau atrodys ant aukštesnio kamieno auganti „šluota". Kadangi spygliuočių, ypač pušų, didesni medžiai sunkiai pakelia persodinimą, poskiepiams vertėtų naudoti pageidaujamoje vietoje natūraliai išaugusius arba anksčiau pasodintus reikiamo dydžio medelius. Nepersodinti skiepyti medeliai visada auga greičiau ir vešliau. Skiepydami dekoratyvines formas į sodyboje augančius medžius, turime galimybę sustabdyti jų augimą aukštyn, jeigu tai nepageidaujama.

Algimantas GRADECKAS, Audrius GRADECKAS

Mano ūkis, 2014/09