Genovaitė Galminienė džiaugiasi gyvenimu, savo ūkiu ir sako, kad jos šeimai netrūksta nieko, be ko nebūtų galima gyventi. Tačiau kad gyvenimas būtų toks, koks yra dabar, teko ilgai vargą vargti. Iš pradžių darbas ūkyje buvo pragariškas, vėliau grėsė bankrotas, bet jie viską iškentė.

Neiškart Genovaitė su vyru Alfridu sutiko pasakoti ūkio kūrimo istoriją - nenori, kad tai atrodytų tarsi skundas. „Dėl nieko nesiskundžiu ir esu patenkinta tuo, ką turiu", - šypsosi ji. Bet ši gyvenimo atkarpa - ne skundas, o pavyzdys, kaip turint tikslą galima įveikti visas kliūtis ir savo rankomis sukurti rentabilų šeimos ūkį.

Dabar Galminų ūkyje Krivėnuose (Kauno r.) yra 60 melžiamų karvių, 150 ha dirbamos žemės. Čia jie atsikraustė prieš 22 metus, kai Genovaitė atsiėmė savo seneliui priklausiusį dvarą, o vėliau - ir žemes. Iki tol Galminai neturėjo nieko bendra su žemės ūkiu, abu yra diplomuoti inžinieriai - baigę tuometį Kauno politechnikos institutą.

Iš pradžių moteris, artimųjų vadinama Genute, apie didelį ūkininkavimą nesvajojo, norėjo tik atkurti sovietmečiu nudrengtą senelio dvarą, kuris buvo paverstas daugiabučiu. O jos senelis -  vienas pirmųjų A. Smetonos laikų Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų Mėčius Rašinskas. Tai dėl jo visa šeima buvo ištremta į Sibirą. Genutė ten ir gimė, į Lietuvą atvažiavo būdama vienuolikos.

Senelio palikimą - nedidelį Krivėnų dvarą ir žemes - Genutė su šeima panaudojo taip, kad M. Rašinskas tikrai didžiuotųsi savo anūke. Šiandien dvaro pastatas atnaujintas, žemė puoselėjama ir dirbama, o ir Galminų vaikai nenusigręžia nuo darbo kaime.

Kliūtis įveikti padėjo didelis noras

Genutė niekada negalvojo, kad galėtų gyventi kaime. Bet atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ji labai norėjo susigrąžinti senelių namus. Kai tokia galimybė atsirado, pirmoji iš šeimos persikraustė į Krivėnus, o vyras su vaikais dar kurį laiką gyveno Marijampolėje.

Žemę atsiėmė per tris kartus. Vietos čia labai vaizdingos, šalia didelis tvenkinys, netoli Kaunas, tad norinčių šios žemės buvo apstu. „Daug metų kovojau dėl savo senelių žemės, bet vis dėlto atsiėmiau visus 150 hektarų", - sako G. Galminienė. Krivėnų dvarą šeima baigė atnaujinti tik prieš porą metų, bet ilgus dešimtmečius neprižiūrėtą pastatą teko nuolat remontuoti. Archyviniai šaltiniai rašo, kad viena dvaro dalis statyta XIX a. pabaigoje, o antroji, kurią statė pats M. Rašinskas, XX a. pirmoje pusėje.

Su karvėmis Genutės Galminienės pažintis prasidėjo neįprastai. Krivėnų dvaro teritorijoje buvo ferma, tačiau jos darbuotojai turėjo žmonėms būdingų silpnybių... Ir kai vieną, antrą dieną fermoje keli darbuotojai neatėjo į darbą, fermos vedėja ėmė prašyti šalia įsikūrusios Genutės, kad ši imtųsi nešioti pieną. Kartą į darbą neatėjo melžėja - teko ir ją pavaduoti, nors Genutė nemokėjo melžti nei rankomis, nei su aparatu. Bet fermos vedėja pamokė. Mieste augusi moteris darbo neišsigando. „Man netgi patiko fermos kvapas. Matyt, genuose yra ūkininkės kraujo", - šypsosi pašnekovė.

Kai fermos veikla pradėjo merdėti, pradedanti ūkininkė jos vadovų paprašė telyčios. Nenorėjo jai parduoti, nes į žemes susigrąžinusią miestietę buvo kreivai žiūrima. Šiaip taip telyčią nusipirko, bet davė jai labiausiai pasiutusią.  Beje, pati ferma stovi ant Genutės šeimos žemės, tačiau jos nusipirkti jai neleido, o vėliau pardavė kitiems ūkininkams. Ši dilema - svetima ferma ant Galminų žemės - neišspręsta iki šiol.

Pirktoji telyčia apsiveršiavo. Dar kelias telyčaites atvežė Alfrido tėvai. Reikėjo žiemai pasiruošti pašarų, bet technikos Galminai dar neturėjo - teko šienauti dalgiais, grėbliais šieną grėbti ir rankomis nešti į pašiūrę. Atgautą žemę įdirbo ir apsėjo samdyta technika, o trąšas teko barstyti rankomis. „Dabar prisiminus viską ir graudu, ir juokinga, bet tada taip neatrodė. Jautėmės laimingi, savarankiškai patręšę pasėlius. Prieš 20 metų dar buvome jauni ir užsidegę, kupini entuziazmo", - prisimena ūkininkai ir priduria, kad tais laikais daugelis taip vargo, norėdami įsikabinti į gyvenimą.

Alfridas prisimena sulaukdavęs nemažai pašaipų iš aplinkinių, kad ne tą sėja, ne taip ūkininkauja, bet į nieką nekreipė dėmesio. „Tuo metu turėjome porą kibirų, 3 dalgius ir šunį - tokia buvo mūsų ūkininkavimo pradžia", - sako A. Galminas. Negana to, jų atsiimtas dvaras,  sovietmečiu paverstas daugiabučiu, buvo labai apleistas, paliktas be langų, be durų...

Didžiausia laimė jiems nusišypsojo, kai susikūrusi „Lytagra" reklamos tikslais Kauno rajono žemės ūkio skyriui skyrė traktoriuką T-25 su padargais (plūgu, kultivatoriumi ir bulvių kasamąja). Kadangi Galminų šeima atitiko visus keliamus reikalavimus, ši dovana atkeliavo į jų kiemą. Vėliau šeima įsigijo lenkišką purkštuvą, o puspriekabę pasigamino patys. „Mums tai buvo didžiulė paspirtis. Su tuo traktoriumi viską darėme. Ir už metų darbo pajamas nusipirkome šienapjovę. Sumokėjome 1 250 litų - tai buvo mūsų visų metų uždarbis už pieną", - pasakoja Alfridas.

Netruko padidėti ir karvių banda. Klėtis, kurioje laikė gyvulius, tapo per ankšta. Netoliese stovėjo sena arklidė, iš išorės ji atrodė vos gyva, paramstyta, tačiau viduje buvo viskas gerai - betonuotas takas, grioviai, tad Genutė ten ir perkėlė savo 4 karves ir 3 telyčias. Tiesa, elektros ten nebuvo, tad pasišviesdavo žibaline lempa, o melždavo rankomis. Šiltą vandenį nešdavosi iš namų.

Ir mėšlą rankomis tvarkydavo - pilnus karučius išveždavo kas rytą vakarą. Nebuvo vandens, tad karves gindavo girdyti į tvenkinį - tuo metu tai nebuvo laikoma nusižengimu.

Darėsi nepakeliamai sunku. Šmėkščiojo mintis, kad reikia viską mesti arba kažką keisti, nes taip dirbti tapo nebeįmanoma. Į tvartą įsivedė elektrą, kai jau buvo 7 karvės ir 4 veršingos telyčios. Tik melžimas rankomis vis labiau vargino. Kartą Galminai rado reklamą apie mobilius melžimo aparatus, nedrąsiai paskambino „Delaval" vadybininkui, kuris tą pačią dieną ir atvažiavo. Gautas pasiūlymas pirkti melžimo aparatą ir pieno šaldytuvą pasirodė per brangus, laimei pinigų paskolino Alfrido tėvai, suprasdami, kad melžti rankomis tiek karvių yra per sunku. „Nuostabus aparatas buvo, iškart atsigavau", - šypsosi prisiminusi pirmąją savo melžimo įrangą Genutė.

Laikui bėgant gyvulių vis daugėjo, darbo prie jų - taip pat, ir vis rankomis...

Pokyčiams ryžosi, kai darbams paros neužteko

Lūžis įvyko 2005-aisiais, kai 37 gyvuliai nebetilpo į arklidę ir prireikė statyti naują fermą. Tuomet statyboms teko paaukoti visas santaupas. „Kaimynas Juozas Staliūnas padrąsino statyti fermą, dar ir statybinių medžiagų atvežė. Mes patys, atrodo, net nedrįsome svajoti apie tai", - sako Alfridas. Bet gyvenimas buvo toks, kad per juodą darbą šeima nieko nematė, dienos darbams nudirbti nebeužtekdavo paros. Verkiant reikėjo pokyčių. Taigi ryžosi... Ryžosi statyboms. Ir štai dabar stovi palaido laikymo tvartas, kuriame laisvai telpa 50 karvių ir tiek pat prieauglio, jame įrengti mėšlo skreperiai, greta tvarto - srutų rezervuaras.

Pasak Genutės, tuo metu labai padėjo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos konsultantai. „Mes esame turbūt vieni pirmųjų jų klientų. Konsultantai ir padėdavo, ir patardavo. Jų pagalba labai pravertė", - sako G. Galminienė.

Naujas tvartas ūkininkams atrodė toks didelis, kad, manė, niekada jo neužpildys. Kaip ir 2,5 t talpos pieno šaldytuvo. O dabar ir tvarte vietos ne per daug, ir pieno šaldytuvas kaip tik.

Galminai daugiausia augina holšteinų veislės karvių, šiek tiek - žalųjų. Neseniai įsigijo kelias pieninių simentalių karves - nutarė išbandyti naujoves.

Kasmet ūkininkai priduoda apie 360 t pieno - maždaug po toną kasdien. Tiesa, šių metų vasaros kaitra atsiliepė produktyvumui - karvės davė mažiau pieno. Šeriami galvijai šienainiu, pagamintu iš gerų pašarinių žolių - dobilų, svidrės, liucernos. Kas kelerius metus žolynų ir ganyklų plotai keičiami. Ganyklas Alfridas kasmet atnaujina, atsėja maždaug 20 proc. žolynų. Pusė iš 150 ha žemės yra skirta žolynams ir ganykloms, kita pusė - javams. Pastarųjų didžiąją dalį parduoda. Galminai vėl pradėjo auginti ir kukurūzus, kurių buvo atsisakę, nes trūko technikos silosui gaminti.

Kai ganyklose gera žolė arba atolas, karvės duoda daugiausiai pieno. Ir geros kokybės. Už kokybę Galminai gauna priemoką. Somatinių ląstelių skaičius piene nebūna didesnis negu 150 tūkst./ml. Karvių sveikatai ir pieno kokybei ūkininkai netaupo pinigų - pastebi, kad piene mažėja baltymų ar riebalų kiekis, pasitarę su specialistais keičia racionus. Ir gyvulių sveikatą ūkininkai patikėjo patyrusiam veterinarijos gydytojui Kazimierui Bočkui, patys jų negydo.

Ūkio plėtra kol kas pristabdyta

Galminai ES parama naudojosi triskart. Pirmąjį kartą, kai tik pasistatė fermą, rašė projektą pieno ir nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti. Iš paramos lėšų pasistatė srutų rezervuarą, o mėšlo skreperiams ir melžimo įrangai teko pridėti ir savų pinigų, nes viskam paramos pinigų neužteko.

Antrą kartą paramą gavo ūkiui modernizuoti. Tačiau ji buvo skirta tik antruoju bandymu, o pirmojo projekto K. Prunskienės vadovaujama Žemės ūkio ministerija nepatvirtino motyvuodama, kad ūkininkai neturi žemės ūkio išsilavinimo, nors buvo nuostata, kad dirbant žemės ūkyje daugiau kaip 5 metus toks išsilavinimas nebūtinas. „Tai buvo dar vienas didžiulis išbandymas mums", - sako Galminai. Tuomet jie buvo atsidūrę labai sunkioje finansinėje padėtyje, nes, tikėdamiesi paramos, iš banko jau buvo pasiskolinę dalį pinigų ir juos investavę į techniką ir įrengimus. Negana to, prasidėjo ekonominė krizė, darėsi keblu parduoti pieną, o palūkanos už kreditą išaugo iki 13-14 procentų.

Tuomet Galminai nutarė dalį pieno vežti į turgų, kitą dalį paimti pavyko įkalbėti Marijampolės įmonę ir, gelbėdami padėtį, ėmėsi naujo projekto. Situacija pagerėjo, pradėjus pieną parduoti „Pieno žvaigždėms". „Pasikeitė ministrai, be to, Genutė baigė ūkininkų kursus ir mes vėl gavome paramą. Tuomet atsitiesėme", - prisimena Alfridas 2007-2008 metų šeimos išbandymus.  

Kai  atsistojo ant kojų, parengė dar vieną ES paramos projektą. Šįkart jo vertė buvo mažesnė, tačiau įsigyta reikalinga įranga (elektros generatorius) ir technika (šiaudų smulkintuvas ir srutų maišytuvas).

Su bankais krivėniškiai jau atsiskaitė, tačiau ūkio plėtra atidėta ateičiai. Vaikai, jeigu norės, galės ūkį plėsti ir modernizuoti. Tačiau Galminai dar turi įvairių planų: Genutė sako turinti daug svajonių, o  Alfridas priduria, kad ir gyvenimo neužteks, kiek priplanuota.

Svarbiausieji pagalbininkai - vaikai 

Pasiteiravus, ką mano apie kitais metais naikinamas pieno kvotas, abu Galminai trukteli pečiais: „O kas čia žino?.." Skaitydami įvairius pasisakymus tuo klausimu jiedu aiškios nuomonės, kas laukia pieno ūkių nuo kito pavasario, nesusidarė. „Vis dėlto man nuojauta kužda, kad gerai nebus", - prisipažįsta Alfridas.

Juk pienininkystė - labai jautri ir nestabili ūkio šaka. Iš pradžių už priduoto pieno litrą ūkininkai gaudavo po vieną litą su subsidijomis. Praėjo 20 metų, o pieno supirkimo kaina nė kiek nepakilo (išskyrus praėjusią žiemą), netgi nukrito, o visos sąnaudos ir pragyvenimas gerokai pabrango. Dabar jiems mokama 80 cnt/l. „Gyventi galima, jeigu nereikia daug investuoti. Mes pragyvenimo lygį išlaikėme tik didindami bandą. Bet dabar mūsų perkamoji galia mažėja. Jeigu norėčiau atnaujinti technikos parką, reikėtų stipriai susiveržti diržus", - konstatuoja A. Galminas. O naujo kombaino ūkyje labai reikėtų...

Samdomų darbuotojų Galminai niekada neturėjo - svarbiausieji pagalbininkai visada buvo vaikai. Į tėvų namus su šeima jau grįžo ir kartu ūkininkauja vidurinysis sūnus Antanas. Jis yra baigęs Kauno technikos kolegiją, vėliau dar mokėsi kompiuterijos ir dabar, anot mamos, yra visų galų meistras, ypač gerai išmano techniką, be jo ūkis neįsivaizduojamas. Jaunėlė dukra Regina baigė ekonomikos studijas ASU, politikos mokslus VDU ir, paragavusi valdiško darbo, taip pat savo šeimos lizdelį suka Krivėnų dvare. Tik vyriausiasis Arvydas kol kas savo ateitį sieja su veterinarijos gydytojo darbu Vilniuje.

„Svarbiausia gyventi pagal galimybes, o ne pagal norus. Džiaugiamės, kad turime ūkį, technikos ir, galiu pasakyti, įdėtas darbas nenuėjo veltui. Vaikai iš miesto grįžta pas mus gyventi, dar turime sveikatos, namus, aplink - puiki gamta, - ko daugiau norėti?" - savo rankomis sukurta gerove nuoširdžiai džiaugiasi Genovaitė.

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2014/09