Japonija yra viena didžiausių žemės ir maisto ūkio produktų importuotojų. Dėl kalnuoto reljefo žemės ūkiui tinka vos 15 proc. šalies teritorijos. Dominuoja smulkūs ūkiai, kurie yra per maži, kad pagamintų reikalingą kiekį produkcijos bei pasiektų masto ekonomiją. Šalis tenkina tik apie 50 proc. savo žemės ūkio ir maisto produktų poreikių iš vietinių šaltinių, tad antrątiek importuoja. Ką galėtų šiai rinkai pasiūlyti Lietuvos gamintojai?

Žemės ūkio ir maisto produktų importas Japonijai labai svarbus dėl vis besitraukiančio agrarinio sektoriaus. Pastaraisiais metais ūkininkų skaičius, dirbamos žemės plotai, užimtumas žemės ūkyje, žemės ūkio produkcijos apimtys nuosekliai mažėja. Nėra abejonių, kad šalis nebus pajėgi ir ateityje apsirūpinti žemės ūkio ir maisto produktais, tad didžiąją jų dalį importuos. Šiuo požiūriu Japonija yra labai patraukli ir imli rinka.

Europos Komisija 2012 m. pradėjo derybas su Japonija dėl ambicingo plataus masto laisvosios prekybos susitarimo, kuris, kaip prognozuojama, padidintų ES ekonomikos augimą 0,8 proc., o Japonijos ekonomikos augimas paspartėtų 0,37 proc. Tikimasi, kad ES eksportas į Japoniją galėtų išaugti 32,7 proc., o Japonijos eksportas į ES padidėtų 23,5 proc. Tad užsienio prekybos plėtra naudinga abiem derybų šalims.

Jungtinių Tautų užsienio prekybos duomenų bazės (United Nations Commodity Trade Statistics Database - UN Comtrade) duomenimis, bendra Japonijos ir kitų pasaulio šalių užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais apyvarta siekė beveik 87 mlrd. JAV dolerių. Užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais balansas yra neigiamas, jam būdinga didėjimo tendencija. 2012 m. pasiektas rekordinis užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais deficitas, kuris sudarė 77,1 mlrd. JAV dolerių.

Kas maitina japonus

Japonija 2009-2012 m. daugiausia importavo žuvų, vėžiagyvių, moliuskų ir kitų vandens bestuburių (17 proc.), mėsos ir valgomųjų mėsos subproduktų (12 proc.) bei javų (10 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų importo). Žuvų, vėžiagyvių, moliuskų ir kitų vandens bestuburių į Japoniją 2012 m. įvežta už daugiau kaip 13,9 mlrd. JAV dolerių, mėsos ir valgomųjų mėsos subproduktų  - beveik už 9,9, javų - už 8,7 mlrd. JAV dolerių. Importuojamų perdirbtų mėsos produktų vertė 2012 m. viršijo 7 mlrd. JAV dolerių.

Didžiausią dalį žuvų, vėžiagyvių, moliuskų ir kitų vandens bestuburių 2012 m. šalis importavo iš trijų šalių - Čilės (10,9 proc.), Rusijos (10,9 proc.) ir JAV (10,2 proc.), o iš ES-28 - tik apie 3,4 proc. šios produkcijos.

Mėsos ir valgomųjų mėsos subproduktų 2012 m. daugiausiai importuota iš JAV (32,6 proc.), Australijos (18,7 proc.), Kanados (12,9 proc.) ir Brazilijos (11,1 proc.). Importas iš ES-28 šalių sudarė 14,0 proc. Iš Lietuvos šios produkcijos Japonija neimportavo.

Ką galėtų pasiūlyti Lietuva

Prekyba su Japonija užima menką Lietuvos užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais dalį. Lietuvos gamintojai nėra orientuoti į šią Tolimųjų Rytų rinką. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas iš Lietuvos į Japoniją 2012 m. sudarė 7,5 mln. JAV dolerių. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto struktūroje Japonija buvo 38 vietoje iš 131 šalies, importo struktūroje - 82  iš 103 šalių.

Iš lietuviškų pieno ir pieno produktų į Japoniją 2009-2012 m. daugiausia eksportuota išrūgų miltelių ir nugriebto pieno miltelių, cigarečių, sraigių, maisto produktų, pagamintų išpučiant arba skrudinant javų grūdus ir duonos, pyragų, bandelių ir kitų kepinių, mėlynių, mielių, augalų ir augalų dalių, dažniausiai naudojamų parfumerijoje, farmacijoje arba kaip insekticidai, fungicidai ir pan., sušaldytų žuvų (lašišų), šokolado, nedenatūruoto etilo alkoholio, spiritų, degtinės ir kitų spiritinių gėrimų.

Žemės ūkio ir maisto produktų balansų analizė rodo, jog yra galimybė plėtoti tam tikrų žemės ūkio ir maisto produktų eksportą iš Lietuvos į Japoniją, kaip antai kukurūzų, kviečių, miežių, sorų kruopų, sojų pupelių, garstyčių sėklų, bulvių, kitų daržovių. Kadangi Lietuva neturi sąlygų apsirūpinti lietuviškos kilmės vaisiais ir tuo labiau juos eksportuoti, šioje situacijoje galbūt būtų palanku plėtoti vaisių reeksportą į Japoniją, tinkamai parinkus transportavimo kanalus. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Japonija importuoja didžiulius kiekius obuolių. Tai gali būti nauja, neatrasta galimybė Lietuvai.

Japonai importuoja visų rūšių mėsą (galvijieną, kiaulieną, paukštieną). Tai irgi niša Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams. Tik ar Lietuvos gyvulių augintojai bei mėsos ir mėsos produktų gamintojai būtų pajėgūs užtikrinti Japonijos gyventojų mėsos paklausą reikalingais kiekiais ir pageidaujama kokybe.

Į Japoniją įvežami nemaži kiekiai pieno ir pieno produktų. Šioje srityje verta domėtis visomis importo į Japoniją galimybėmis, paklausos ir pasiūlos pusiausvyra, nepamirštant kokybės klausimo, išskirtinių skonio bei maistinių charakteristikų. Japonijos maisto kultūra orientuojasi į didelį žuvų ir žuvų produktų, jūros gėrybių vartojimą, didelė produktų iš surimio paklausa, o tai irgi gali būti niša Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams.

Lietuvos ir Japonijos užsienio prekyba žemės ūkio ir maisto produktais tebėra pradinėje vystymosi stadijoje. Didesnius kiekius produkcijos iš Lietuvos į Japoniją pradėta vežti tik 2011-2012 metais. 2013-aisiais vyko spartus eksporto į šią šalį augimas, vadinasi, Lietuvos gamintojai stengiasi įsitvirtinti Japonijos rinkoje. Tam, kad jų pastangos duotų ilgalaikę naudą, būtina analizuoti japonų vartojimo įpročius ir jų kitimą. ES finansuoja produktų vartojimo skatinimo programas, orientuotas į trečiųjų šalių (t. y. už ES ribų) rinkas, tad dalyvauti mugėse ir parodose populiarinant lietuvišką žemės ūkio ir maisto produkciją galima pasinaudojus ES parama.

Japonija yra antra didžiausių ekonominių jėgų pasaulyje po JAV bei trečia po Kinijos ir JAV pagal perkamąją galią. Dėl labai ribotų natūraliųjų išteklių Japonija yra labai priklausoma nuo žaliavų importo. Apie 80 proc. šalies užima miškingi, kalnuoti, žemdirbystei ar pramonei netinkami plotai. Tai lėmė neįprastai didelį gyventojų tankį urbanizuotose vietovėse, daugiausia įsikūrusiose prie krantų. Šalies plotas - 378 tūkst. kv. km, gyvena 127,6 mln. gyventojų.

Japonai - pasiturinti tauta. Vartojimo išlaidos vienam gyventojui 2013 m. sudarė 17,2 tūkst. eurų (Lietuvoje - 7,5 tūkst. eurų). Prognozuojama, kad namų ūkių vartojimo išlaidos Japonijoje augs nuo 16,6 (2009 m.) iki 18,1 (2018 m.) tūkst. eurų vienam gyventojui, iš viso 9 procentais (manoma, kad Lietuvoje jos paaugs iki 10,9 tūkst. euro).

Didžiąją dalį japonų vartojimo išlaidų sudaro išlaidos būstui (apie 25,5 proc.), antroje vietoje išlaidos maistui ir nealkoholiniams gėrimams (13,6 proc.), trečioje - išlaidos transportui (12,1 proc.). Lietuvos gyventojai 2013 m. daugiausia išleido maistui - apie 24,5 proc. visų namų ūkių vartojimo išlaidų, būstui (16,2 proc.) ir transportui (14,9 proc.).

Išlaidų žemės ūkio ir maisto produktams pokyčiai Japonijoje prasidėjo tada, kai šalis visiškai atsitiesė po Antrojo pasaulinio karo ir japonų ekonomika išgyveno aukso amžių: gyventojų pajamos pradėjo ženkliai augti, jų perkamoji galia labai sustiprėjo. Nuo 1970 m. šalyje padidėjo mėsos, ypač jautienos, ir pieno produktų, o sumažėjo ryžių, žuvies, šviežių vaisių, šviežių ir perdirbtų daržovių vartojimas. Šiems pokyčiams įtakos turėjo Vakarų šalys.

Pasiturintys Japonijos gyventojai diktuoja vartojimo tendencijas Azijoje. Gyventojai vis labiau domisi maisto produktų kokybe, pirmenybę teikia skoniui, gydomosioms, maistinėms savybėmis ir kt. Japonai linkę mokėti brangiau už geresnės kokybės produktus, jeigu jie atitinka lūkesčius.

Japonijos vartotojai - tai visų pirma vyresnio amžiaus žmonės: 22 proc. šalies gyventojų yra vyresni kaip 65 metų, 64 proc. yra 15-64 metų amžiaus, o vaikai ir jaunimas iki 14 metų sudaro vos 14 proc. visos populiacijos. Šalyje gyventojų mažėja (kasmet 0,19 proc.), tad spartūs visuomenės senėjimo procesai turi įtakos vartojimo įpročiams ir vartojimo apimtims.

Esant stipriai sveikatos priežiūros sistemai ir geriems mitybos įpročiams, vidutinė gyvenimo trukmė Japonijoje yra viena ilgiausių pasaulyje, vidutiniškai siekia 82,7 metų. Tai lemia vartotojų pasirinkimą. Pastaruoju metu ypač padidėjo sveikų, ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų, vandens buteliuose, sveikatą gerinančių arbatų paklausa.

Kitas svarbus ir vartojimui įtakos turintis veiksnys - vėlyvos santuokos. Vyrams vidutinis santuokos sudarymo amžius - 30,2, moterims - 28,5 metų. Tai tiesiogiai turi įtakos gimstamumui - dažniausiai japonų šeimos susilaukia vieno vaiko. Todėl ateityje, siekiant įsitvirtinti Japonijos rinkoje, būtina orientuotis į prekių pasiūlą viengungiams arba brandaus amžiaus asmenims.

Japonijos kaimo gyventojai keliasi į miestus, vyksta intensyvi šalies urbanizacija, vartotojai tampa išrankesni, jiems svarbu prekių ženklai, produktų ženklinimas dėl jų išskirtinumo, aukštesnės kokybės, išskirtinių maistinių savybių ir pan.

Japonams būdingos tos pačios sveikatos problemos kaip ir kitų išsivysčiusių šalių gyventojams: vyresnio amžiaus japonams - viršsvoris, medžiagų apykaitos sutrikimai, lėtinis nuovargis, diabetas, įvairios alergijos. Tarp jaunimo daugėja nutukusių asmenų (nutukusiais laikoma 3 proc. gyventojų). Vakarietiški valgymo įpročiai, didesnis druskos, cukraus ir riebalų vartojimas prisideda prie šios problemos aštrėjimo, o vyresnio amžiaus Japonijos gyventojai labiau rūpinasi mityba ir skiria daugiau laiko maisto gamybai namuose.

Sportas - svarbi japonų veiklos sritis, kurios plėtrą atspindi sportuojančių asmenų maisto papildų vartojimas. Tai nusistovėjusi rinkos dalis Japonijoje, kuri, nors ir lėtai, bet nuosekliai auga. Naujam rinkos dalyviui įsiterpti į šią sritį būtų sudėtinga, nebent pavyktų sukurti tokį naujo produkto pagrindimą, kuris įtikintų japonus, kad tai turės ypatingos įtakos mitybai, ir tai turėtų atsispindėti ant pakuotės, kad būtų atkreiptas vartotojų dėmesys.

Japonų virtuvės ypatumai

Japonų šeimos paprastai valgo tris kartus per dieną. Pusryčiams - dubenėlį ryžių, sojų sriubos, keptos žuvies, jūros dumblių. Populiarėja grūdų batonėliai. Vienišiai arba jauni japonai apskritai atsisako pusryčių. Pietums japonai valgo iš anksto paruoštus užkandžius arba perka paruošto maisto rinkinius. Pietų meniu paprastai sudaro ryžių, daržovių, mėsos gaminių, ryžių ar sušio ritinėliai. Paruošti sriubos dubenėliai (grikių arba kviečių miltų makaronų) taip pat yra populiarūs. Vakarienė - vienas svarbiausių valgių per visą dieną. Patiekalai gaminami iš mėsos, žuvies, šviežių ir marinuotų daržovių bei ryžių. Užkandžiavimas dienos metu nėra paplitęs, tačiau juntama Vakarų šalių įtaka: jaunimas vis dažniau pastebimas su traškučiais ar grūdų batonėliais.

Vartojamų produktų sąrašą šalyje lemia vykdoma politika, kuri skatina japonus rūpintis sveikata. Dėl to auga „sveikų" (turinčių teigiamos įtakos sveikatai) produktų paklausa. Produktų su mažesniu druskos, cukraus ar riebalų kiekiu poreikis nuolat auga. Japonai perka ekologišką žemės ūkio ir maisto produkciją, didėja maisto papildų ir vitaminų vartojimas. Lygiagrečiai auga alkoholinių spiritinių gėrimų paklausa.

Vienas šios šalies virtuvės išskirtinumų - tai specifinė maisto kultūra. Japonai sako, kad valgyti reikia akimis. Japonų virtuvė glaudžiai susijusi su gamtos ciklais, todėl indai, maisto rūšys ir papuošimai turi tai priminti.

Iš kitų Tolimųjų Rytų regiono virtuvių japoniškoji išsiskiria tuo, kad joje vartojama palyginti mažai mėsos. Šalyje gyvulininkystė nebuvo paplitusi, o dėl budistinių priesakų apie 300 metų vartoti mėsą šalyje buvo beveik uždrausta, ją pakeitė jūros produktai. Žuvis ir kitos jūrų gėrybės gali būti vartojamos žalios, keptos, virtos, džiovintos ir kt. Išsiskiria japoniškoji virtuvė ir savo prieskoniais. Be įprastinio visam regionui sojų padažo, sojų pastos bei ryžių acto japonai gausiai naudoja sakė (fermentuotą alkoholinį gėrimą) bei saldų padažą. Japonų virtuvėje plačiai naudojami ir vasabiai (pipirkrieniai). Tačiau apskritai šiai virtuvei yra būdingas saldokas skonis, o aštrūs prieskoniai čia beveik nevartojami. Patiekalai dažnai yra prėski, mat labai paplitęs terminis apdorojimas - virimas, todėl jie skaninami jau valgant - mirkomi į padažą.

Ryžiai - vienas svarbiausių maisto produktų. Dažniausiai valgomi virti, paskaninti pabarstais, gaminamais iš prieskonių, džiovintos žuvies, daržovių.

Populiariausia japonų sriuba - tai sultinyje virtos daržovės bei žuvis, kai į skystį baigiant virti įdedama sojų pastos. Japonai labai daug vartoja acte marinuotų daržovių, savotiškos salotos gaminamos dažniausiai iš virtų daržovių, užpilant jas padažu. Šie šalti patiekalai yra svarbūs apetitui žadinti ir kaip užkandžiai tarp pagrindinio valgymo.

Japoniškų saldumynų pagrindiniai sudėtiniai produktai yra ryžiai ir raudonosios pupelės. Iš pastarųjų gaminama saldi masė, kuri naudojama gaminant svarbiausias saldumynų rūšis. Ypač specifiniai saldumynai yra higašiai, gaminami beveik vien iš spalvinto cukraus.

Populiariausias alkoholinis gėrimas - sakė. Pagrindinės sakės rūšys: sakė be alkoholio, pagaminta vien iš ryžių, sakė su trupučiu distiliuoto alkoholio, sakė iš smulkiai maltų ryžių su alkoholiu arba be jo bei sakė iš ypatingai smulkiai sumaltų ryžių, kuri taip pat gali būti su alkoholiu arba be jo.

Galvojant žemės ūkio ir maisto produktų eksportą į Japoniją, būtina gerai pažinti šalies vartotojus, nepamirštant, kad tai pasiturintys, vyresnio amžiaus gyventojai, norintys pagerinti savo sveikatą. Šalyje didėja socialinė atskirtis, o tai lemia labai pigių ir labai brangių produktų paklausą.

Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas iš Lietuvos į Japoniją priklauso nuo japonų vartojimo įpročių bei mitybos kultūros, kuri vis labiau panašėja į vakariečių. Japonijoje populiarūs maisto ruošiniai, maistas turi ne tik būti skanus, bet ir atrodyti patraukliai, etiketėse turi būti pabrėžiama produkto nauda, išskirtinumas, maistinė vertė ir kt. Juolab, kad žemės ūkio ir maisto produktų kainų skirtumai yra Lietuvos naudai, t. y. ženkliai didesni Japonijoje. Todėl verta investuoti savo laiką ir pinigus, siekiant įsitvirtinti Japonijos rinkoje bei plėsti eksporto apimtis.

Jolanta DROŽDZ, Birutė STANKAITYTĖ

Mano ūkis, 2014/09