Dzūkijos žemėse galima sėkmingai ūkininkauti - tai patvirtina vieno stambiausių Varėnos rajone ūkininko Vytauto Raulonio pavyzdys. Savo tėviškėje, Merkinės apylinkėse, Gudakiemio kaime ūkininkaujantis Vytautas dirba 760 ha žemės ir gali didžiuotis gerais derliais, puikiai sutvarkyta ūkio infrastruktūra ir modernia technika.

Visa tai atsirado ne iš karto, o metų metais kaupiant patirtį, mokantis iš klaidų, ieškant išeičių iš pačių įvairiausių gyvenimo pametėtų situacijų. Viskas prasidėjo nuo... bičių. Dar paauglystės metais, baigęs 7 klases, Vytautas iš mamos gavo dovanų avilį ir pradėjo bitininkauti. Nebuvo nė vienų metų, kad nelaikytų bičių. Vienu metu net per šimtą šeimų turėjo. Dabar rūpinasi 60-čia šeimų, tačiau prisipažįsta, kad nebeturi bitutėms tiek laiko, kaip anksčiau.

Laikas tarsi smėlis tarp pirštų išbyra prižiūrint stambaus ūkio laukus, rikiuojant darbus. Pradėjęs ūkininkauti nuo 7 ha, Vytautas sugebėjo ūkį padidinti daugiau kaip 100 kartų. Vien šiemet ūkis padidėjo 100 ha. Pusaštunto šimto hektarų - tai ne juokas. Vytautas su žmona Dalia laimingi, kad sūnūs Remigijus ir Justinas nesibaidė sunkaus žemdirbio darbo ir ūkininkauja kartu. Jaunėlis keturiolikmetis Karolis taip pat daug padeda tėvams ir broliams.

„O aš - tik prijaučianti ūkininkams", - smagiai juokiasi Dalia, visus pagrindinius ūkio darbus patikėjusi vyrui ir trims sūnums. Jai darbų ir namuose per akis - vien maisto kiek reikia pagaminti, o kur dar daržų ravėjimas, gėlių darželių priežiūra, namų tvarkymas.

Rauloniai patenkinti, kad beveik 400 ha žemės jau yra nuosava. „Labai daug pirkome bendron nuosavybėn. Nebijodavau, kad tas pats sklypas priklauso kokiems 7-8 žmonėms. Būdavo, kad pas notarą į kabinetą visi bendrasavininkiai sunkiai sutelpa", - kaip pavyko taip sparčiai išplėsti ūkį, pasakoja Vytautas.

Grikiams būtina turėti pirkėją

Anksčiau ūkio pagrindas buvo grikiai. Jie sudarydavo gerą trečdalį, o kartais net iki pusės visų ūkio pasėlių. Dabar jau antri metai, kai Rauloniai grikių plotus sumažino, nes smuko jų kaina ir pasidarė sunku juos realizuoti. Pasak Vytauto, Europą grikiais užvertė Rusijos augintojai. „Glaudžiai bendradarbiauju su kolegomis iš Lenkijos, žinau, kad ir ten pilna rusiškų grikių, - konstatuoja Vytautas. - Pernai dar situacija buvo pakenčiama, grikių bent jau reikėjo, tik jų kaina buvo nepatraukli. O nuo Naujųjų - visiškas štilius: kaip sustojo, taip sustojo, niekam grikių neįsiūlysi."

Visa laimė, kad šiuo sunkiu periodu Vytautą gelbsti nuolatinis klientas iš Lenkijos, ir šią vasarą nupirkęs paskutinius pernykščio derliaus grikius. Naujo grikių derliaus dar laukiama, jų ūkyje šiemet bręsta apie 100 ha. Beje, lenkai Raulonių išaugintus grikius perka ir sėklai - Vytautas augina tris baltarusiškas grikių veisles. „Šiaip labai prasta situacija su grikių selekcija - faktiškai jos nėra nei Lietuvoje, nei Lenkijoje", - sako Vytautas pridurdamas, kad lietuviška grikių veislė Vokė jam neįtiko, todėl jos nebeaugina.

Žemdirbio teigimu, anksčiau grikiai būdavo pelningiausi augalai. Pasitaikydavo metų, kai grikių tona kainavo per 2 000 Lt, o vienu tarpu net už 3 450 Lt/t (1 000 eurų) pavyko parduoti. „Žinoma, tokia kaina - tai tikras stebuklas. Parduotuvėse tuomet grikių kruopų kaina buvo šoktelėjusi per 7 Lt/kg", - auksinius metus prisimena augintojas. Kartu jis pripažįsta, kad grikiai lietuviams buvo ir liks egzotiška žemės ūkio kultūra, kuriai būtina turėti patikimą pirkėją.

„Esu seno sukirpimo, nesudarinėju išankstinių sutarčių ir nepardavinėju oro. Nebent prieš pat javapjūtę su kokiu patikimu vadybininku sudarome sutartį. Daugiausia su „Baltic Agro" bendradarbiaujame, konsultuoja mus Irena Čibirienė. Žinoma, galutinius sprendimus priimu pats, bet neretai pamatau, kad Irena buvo teisi", - pripažįsta Vytautas.

Su modernia technika - drąsiau

Rauloniai dar augina avižų, rugių, kvietrugių, žirnių, žieminių ir vasarinių rapsų. Ūkyje derliaus vidurkis yra 3,5-4 t/ha. Žieminių rapsų kulia 3 t/ha, vasarinių - 2,5 t/ha - lengvose žemėse rapsams augti patinka. Tik pernai visų augalų derliai buvo prasti, vidurkis tesiekė 2 t/ha. To priežastis - sausra. Smėlingose Varėnos žemėse ji pražūtinga. „Visiškai nebuvo lietaus, birželis ir liepa buvo absoliučiai sausi. Na, liepos vidury palijo kartą. Bet ką reiškia žiemkenčiams lietus liepos viduryje? Nieko", - nemalonius gamtos siurprizus prisimena Vytautas.

Su gamtos reiškiniais kovoti neįmanoma, belieka prie jų prisitaikyti. Pirmiausia greitai reaguoti į pokyčius ir darbus nudirbti optimaliu laiku padeda šiuolaikinė technika. Rauloniai ūkyje yra įgyvendinę net aštuonis modernizavimo projektus, pagal juos pirko įvairios žemės ūkio technikos ir pasistatė grūdų bokštus.

Vytautas gerai prisimena, kaip pirmąjį ūkininkavimo dešimtmetį dirbo tik su rusiška technika, nuolat dulkėse sėdėdavo. Vėliau, atsiradus galimybei, technikos parką iš esmės atnaujino. Ir ne tik pasinaudodamas europiniais pinigais. Reikalingų padargų pirko ir už ūkio lėšas, pavyzdžiui, Švedijos kompanijos „Väderstad" sėjamąją ir skutiką įsigijo už savus pinigus.

„Techniką renkuosi labai atsakingai, man svarbiausia kokybė, o kokybiškas daiktas turi savo kainą", - įsitikinęs Vytautas. Jis visai nesižavi pigiais lenkiškais padargais. Mat Dzūkijos dirvos akmeningos, smėlingos, o smėlis veikia kaip stiprus abrazyvas, jis tarsi galąstuvas nudilina padargų dalis. Štai kodėl svarbu rinktis tik iš aukščiausios kokybės plieno padarytus padargus. Netenkina žemdirbio ir prasti konstrukciniai sprendimai, ne vieną padargą jis yra išbrokavęs. „Galėčiau savo laukus kaip technikos bandymų poligoną naudoti - jei pas mane atlaiko, tai ir kitur laikys", - juokiasi ūkininkas.

Į agronomiją pasuko neatsitiktinai

Vytautas didžiuojasi savo specialybe ir pabrėžia, kad į agronomiją pasuko tikrai neatsitiktinai - tai buvo jo svajonė nuo jaunų dienų. Mama, dirbusi buhaltere ūkyje, klausdavo sūnaus, kuo šis būsiąs užaugęs. Vytautas atsakydavo norįs būti agronomu, brigadininku. Tačiau mama prieštaravo: „Ne, sūnau, su pijokais tu nedirbsi". Ir pasiūlė mokytis bitininkystės - esą tai labai ramus darbas. Vytautas tapo bitininku, bet vėliau, po armijos, įstojo į neakivaizdines agronomijos studijas tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje ir įgyvendino savo seną svajonę - gavo agronomo diplomą.

Ne taip seniai viename susibūrime Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto dekanas Viktoras Pranckietis pasiūlė pakelti rankas tiems, kas į agronomiją pateko ne atsitiktinai, o kryptingai to siekdamas. Iš visos kompanijos tik vienas Vytautas tada drąsiai iškėlė ranką, tuo labai pradžiugindamas dekaną.

Vytautas aktyviai dalyvauja Lietuvos agronomų sąjungos (LAS) veikloje. Visada randa laiko organizaciniams darbams LAS Varėnos skyriuje ir yra patikimas ramstis šio skyriaus vadovei, mokslininkei Rūtai Česnulevičienei. O jam suteiktą Lietuvos agronomų sąjungos garbės nario vardą Vytautas Raulonis vertina kaip vieną svarbesnių apdovanojimų gyvenime.

Jurga ZALECKIENĖ

Mano ūkis, 2014/09