Įvairaus intensyvumo žemdirbystės sistemos kasmet tobulinamos siekiant išauginti gausius derlius ir konkurencingą produkciją. Tačiau nepaisant pastangų, atskirais metais patiriamos nesėkmės tiek ekologinėse, tiek intensyviose  žemdirbystės sistemose. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

Augalų produktyvumą lemia grupė veiksnių: augalo genetinis potencialas, dirvožemio parametrai, klimatas ir antropogeniniai veiksmai.

SCHEMA

Augalų produktyvumą lemiantys veiksniai

Augalo genetinis potencialas

• Derlius
• Derliaus kokybė (sausosios medžiagos, baltymai, krakmolas, glitimas ir kt.)
• Gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos sąlygų

Dirvožemio parametrai

• Granuliometrinė sudėtis
• Humusingumas
• Drėgmės režimas
• Agrocheminiai parametrai

Klimatas

• Krituliai ir jų pasiskirstymas
• Teigiamų ir neigiamų temperatūrų suma ir pasiskirstymas

Antropogeniniai veiksniai

• Žemdirbystės sistemos ir technologijos
• Drėgmės režimo reguliavimas
• Augalų apsaugos priemonių ir tręšimo intensyvumas
• Žemės dirbimo sistemos sudarymas ir intensyvumas

Gamta ir klimatas nuo žemdirbio nepriklauso, tačiau žemdirbystės sistemas ir technologijas renkasi žemdirbys ir jas tenka derinti prie gamtos ir klimato pokyčių. Nevienodo intensyvumo žemdirbystės sistemos, skatinančios augalų produktyvumą, nevienodai keičia ir ekosistemos funkcionavimo stabilumą. Tik visų veiksnių dermė sudaro galimybę įdėjus minimalias sąnaudas gauti maksimalų derlių.

Intensyvioji žemdirbystės sistema

Ekologinė destabilizacija ypač didėjo pastaraisiais dešimtmečiais naudojant intensyviąją žemdirbystės sistemą. Mat grūdų kainos kilo ir susidarė galimybė įpirkti bei naudoti platų trąšų ir pesticidų asortimentą, garantuojantį staigų derlingumo kilimą. Gausiai naudojamos azoto trąšos ne tik didina augalų derlių, bet ir skatina humuso nykimą, mažina dirvožemio natūralųjį našumą. Tokias pat pasekmes gali sukelti neracionalus tręšimas organinėmis trąšomis neturint tręšimo plano.  Išskirtinai rizikinga šiuo požiūriu tręšti įvairių rūšių mėšlu. Svarbiausia išlaikyti tamprų ryšį tarp dirvožemio našumo parametrų, augalo poreikių ir įterpiamo maisto medžiagų kiekio.

Intensyviojoje arba įprastinėje žemdirbystės sistemoje intensyvus žemės dirbimas, pesticidų naudojimas sudaro galimybę gauti didelius ir konkurencingus derlius. Tačiau kelia nepageidaujamus trikdžius ekosistemoje: intensyviai naudojant mineralines trąšas, ypač azoto, intensyvėja humuso mineralizacija, mažėja dirvožemio sorbcinė geba, didėja dirvožemio laidumas šalčiui ir šilumai, blogėja žiemojimo sąlygos.

Intensyviose žemdirbystės sistemose pelningiausi migliniai javai ir rapsai užėmė didžiausius pasėlių plotus, ir dabar tai jau kelia nemažai problemų. Intensyviai naudodami insekticidus kenkėjams, sunaikiname ne tik juos, bet ir jų naikintojus. Po kurio laiko, pažeidus savireguliacijos sistemą, žaladarių populiacija net padvigubėja. Pavyzdžiui, taip atsitiko su rapsiniais žiedinukais panaudojus insekticidus. Didėjant rapsų plotams, jau kelinti metai žiedinukai (Melgethes aeneus F.) taip išplinta (ypač vasariniuose rapsuose), kad formuojantis butonams insekticidus tenka naudoti keletą kartų. Šiais metais, nežiūrint įvairios cheminės sudėties insekticidų naudojimo, rapsiniai žiedinukai taip gausiai plito, kad viename žiede jų buvo net po keliolika, todėl intensyvaus rapsų žydėjimo laukuose nė nebuvo matyti. Taigi kenkėjų rezistentiškumas didėja, o registruotų insekticidų efektyvumas mažėja.

Intensyviai naudodami selektyvaus veikimo herbicidus, vienas piktžoles sunaikiname, tačiau sudarome nišas ir „paleidžiame" kitas. Selektyvaus veikimo herbicidais migliniuose javuose sunaikinus dviskiltes piktžoles, plinta vienaskiltės. Štai dirvinės smilguolės, išplitusios įvairiuose šalies regionuose, kai kuriuose javų pasėliuose užima viršutinį ardą. Tai žieminių javų piktžolė, todėl jos plitimą būtų galima pristabdyti agrotechninėmis priemonėmis - didinant vasarinių augalų plotus.

Vasariniuose javuose vis labiau plinta tuščiosios avižos (Avena fatua L.). Tai nesertifikuotos sėklos naudojimo pasekmė. Kol javų pasėlyje matyti tik pavienės piktžolės, jas reikėtų išravėti, nes jos išbarstys sėklas anksčiau už kultūrinius augalus ir daugeliui metų užterš dirvas.

Tausojamoji žemdirbystės sistema

Tausojamosios žemdirbystės esmė - mažinti nepageidaujamas intensyviosios žemdirbystės pasekmes, sujungiant intensyviosios ir ekologinės žemdirbystės sistemų privalumus. Tausojamosios žemdirbystės sistemos tikslas - mažinant intensyvų cheminių ir sintetinių priemonių poveikį dirvožemiui ir augalui, išsaugoti sveiką aplinką ir užauginti ekonomiškai konkurencingą produkciją, tinkamą saugiam maistui. Svarbu dalį cheminių priemonių keisti biologinėmis, mechaninėmis, o dalį sintetinių trąšų - organinėmis. Galima sakyti, kad tausojamoji žemdirbystė yra laipsniškas cheminių priemonių mažinimas, prioritetą teikiant natūralioms biologinėms priemonėms. Tausojamoji žemdirbystė turi būti pagrįsta biologinės įvairovės didinimu ir augalų kaitos gerinimu, kad kuo rečiau tie patys augalai grįžtų į tą patį lauką ir kad vieni augalai sudarytų tinkamą fitosanitarinę būklę ir mitybinę terpę kitiems.

Tausojamoji žemdirbystės sistema pradėta diegti prieš gerą dešimtmetį, 2003 metais. Komisija, sudaryta iš įvairių institucijų atstovų, įvertino ūkininkų ir perdirbimo įmonių pastangas siekti tausojamosios žemdirbystės statuso. Iš pristatytų 14 ūkių atestavimo komisija suteikė tausojamojo ūkio sertifikatą 10 ūkių ir 4 perdirbimo įmonėms. Tačiau nepasiekus skatinančios paramos, tausojamojo ūkio sertifikatą turintiems ūkiams ir įmonėms ši iniciatyva užgeso. Ne vienas iš jų vėliau nutarė siekti ekologinio ūkio statuso, tarkime, Edmundas Henrikas Jastramskas iš Lazdijų, Algirdas Antanas Tauras iš Biržų r., Jonas Steponavičius iš Pasvalio rajono.

Ekologinė žemdirbystės sistema

Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo pradžia laikytini 1990 metai. Tenka pripažinti, kad praktika ėjo pirma mokslo, tuo metu mokslinių tyrimų, atliktų vietinėmis sąlygomis ekologinėse agrosistemose, beveik nebuvo. Ekologine žemdirbystės sistema siekiama atkurti susilpnėjusį natūralų dirvožemio biologinį aktyvumą, mitybos elementų disbalansą ir išauginti produkciją sveikam maistui, tačiau kol kas prisieina tenkintis mažėjančiu įvairių sėjomainos augalų derliumi. Yra tyrimų duomenų, rodančių, kad, atsikūrus dirvožemio mikroorganizmų veiklai ir aktyvumui, sugrįžta ir net pradeda didėti augalų produktyvumas.

Vyrauja nuomonė, kad 2 proc. humuso dirvožemyje yra kritinė riba ekologinei žemdirbystei. Esant mažesniam humusingumui, ekologiniu ūkininkavimu galima sumažinti aplinkosaugos problemas, tačiau sudėtinga išauginti konkurencingą derlių. Kaip padidinti dirvožemio našumo pagrindą - humusingumą - augalininkystės ūkiuose, kurie nelaiko gyvulių? Kuo pakeisti pagrindinę organinę trąšą - mėšlą? Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, pastaraisiais metais atliekama daug sudėtingų tyrimų.

Lietuvos sąlygomis pagrindiniai pasėliai dirvožemį dengia tik 3-4 mėnesius per metus, arba 70 proc. visos vegetacijos trukmės. Likusį laikotarpį dirvožemio paviršiui esant be augalų šiltuoju periodu vyksta humuso skaidymasis, maisto medžiagų migracija ir dirvožemio degradacija dėl atmosferos reiškinių poveikio.

Mokslu pagrįstų technologijų ekologiniams ūkiams trūksta dėl menkų galimybių tirti dar nesertifikuotus produktus sertifikuotuose ekologiniuose plotuose, siauro ekologiniams ūkiams sertifikuotų trąšų ir kitų produktų pasirinkimo. Pastaraisiais metais atlikti tyrimai, siekiant išaiškinti, kokios javų rūšys geriausiai stelbia piktžoles ir subrandina geriausios kokybės grūdus. Šie tyrimai parodė, kad vieni iš tinkamiausių ekologinėse žemdirbystės sistemose žieminių javų - Spelta kviečiai. Jų lapai užima horizontalesnę padėtį, negu paprastųjų, todėl geriau stelbia piktžoles, o grūdai net azotu netręštų augalų pasėliuose sukaupia per 14 proc. baltymų ir 35 proc. glitimo. Tiriama kaip racionaliau panaudoti tarpinių pasėlių biomasėje sukauptas maisto medžiagas, kaip jas įtraukti į biologinį apytakos ratą, kad jos nebūtų išplaunamos ir neužterštų požeminių vandenų, o išliktų sekančio sėjomainos nario augalų mitybai. Didesni azoto nuostoliai nustatyti našesniuose dirvožemiuose, nes čia intensyvesnė mikroorganizmų veikla.

Galima teigti, kad kai kurie ekologiniai ūkiai dėl lėšų trūkumo dažniau pasirenka natūrinio ūkio profilį, o ne moksliniu požiūriu pagrįstą ūkininkavimo būdą. Ypač ši tendencija ryški nedideliuose šeimos ūkiuose, kurie nedalyvavo modernizavimo programose ir jų techninės bazės nesustiprino ES lėšos.

Ką reikėtų keisti?

Keičiantis klimatui, turi keistis tradicinės žemdirbio nuostatos. Nuo ko pradėti? Pirmiausia reikėtų kuo intensyviau naudoti visas agropriemones maisto medžiagoms armenyje sulaikyti ir jų išsiplovimui mažinti. Pasėlių struktūroje būtina didinti ilgesnį laiką vegetuojančių augalų plotus. Reikėtų įprasti po pagrindinių pasėlių auginti tarpinius augalus, numatant biologiniu ir technologiniu požiūriu tinkamiausius jų derinius, ir siekti kuo ilgiau dirvožemį išlaikyti su dengiamaisiais augalais.

Tręšimo sistemą orientuoti į dirvožemio kokybinę vertę - humuso ir pagrindinių mitybos elementų kiekį bei augalų su produkcija išnešamą maisto medžiagų kiekį. Sunkaus priemolio dirvoje derlių limituojančiu veiksniu dažnai tampa fosforas, o lengvo priemolio dirvoje - kalis.

Kasmet žemdirbiui atsiranda naujų problemų, mat keičiasi klimatas, o kai kurie reiškiniai darosi ekstremalūs.

Pagrindinės problemos

• Kaip palaikyti ir padidinti dirvožemio našumo pagrindą - humusingumą - gyvulių nelaikančiuose augalininkystės ūkiuose?
• Ką daryti, jei žieminiai augalai vis labiau nukenčia nuo nepalankių žiemos sąlygų?
• Kaip išplėsti pasėlių struktūrą konkurencingais vasariniais augalais, jei prarandame ekonomiškai patraukliausius žieminius javus - kviečius ir rapsus?
• Kaip į Lietuvos augalininkystės ūkių laukus sugrąžinti dobilus ir kitas daugiametes žoles?
• Kaip išplėsti daugiafunkcinio dobilų ir kitų daugiamečių žolių išnaudojimo galimybes - sėklai, žaliajai trąšai, šiaudų mineralizacijos procesams optimizuoti kaip atsinaujinančios energijos šaltinį.

Žirniai ir pupos grįžta į laukus

Sėjamieji žirniai (Pisum sativum L.( Partim) naudojant naujas technologijas pelningumu mažai atsilieka nuo kviečių. Ypač jei įvertinsime jų naudą dirvožemiui ir poveikį po jų auginamiems augalams.

Žirnių auginimo technologija nėra brangi, bet reikalauja atidumo. Žirnius būtina sėti anksti, kad kenkėjų (ypač žirninio vaisėdžio, kurį sunaikinti sudėtinga, nes skraido naktimis ir deda kiaušinėlius ant žiedų) antplūdis nesutaptų su jų žydėjimu. Rekomenduojamas gilesnis priešsėjinis žemės dirbimas, iki 8-10 cm, ir sėja 6-7 cm gylyje. Intensyviose žemdirbystės sistemose dirvinius herbicidus reikėtų naudoti drėgnoje dirvoje, sėjos dieną tuoj po privolavimo. Žydėjimo pradžioje, silpnėjant gumbelinių bakterijų veiklai, vertėtų patręšti skystomis ar biriomis azoto (N₃₀) trąšomis. Vėlyvesnės sėjos žirniuose žydėjimo pradžioje reikėtų naudoti insekticidą nuo vaisėdžių ir gumbauodžių.

Pupų pasėliai šiais metais išsiplėtė - preliminariai skaičiuojama, kad pupos auginamos 24 tūkst. ha plote (2013 m. buvo apie 6 tūkst. ha). Tačiau pupos galėtų užimti dar didesnius plotus, nes jų technologija taip pat nėra sudėtinga. Stipriai išvystyta šaknų sistema ir intensyvi gumbelinių bakterijų veikla aktyvina azoto ciklą, gerina dirvožemio struktūrą, o didelis augalų liekanų kiekis didina organinės anglies kiekį dirvožemyje. Pupoms optimalus P₆₀K₆₀ kiekis ir mažos N normos prieš sėją, jei jo mažai dirvožemyje. Joms, kaip ir žirniams, rekomenduojamas gilesnis priešsėjinis žemės dirbimas ir sėja iki 8 cm gylio. Dirviniai herbicidai, kaip ir žirnių pasėlyje, naudojami tuoj po sėjos. Jei plinta kenkėjai, ypač amarai, būtina purkšti insekticidais. Vegetacijai užsitęsus, gali tekti panaudoti desikantus.

 Daugiafunkcinis dobilų išnaudojimas

Augalininkystės ūkiuose susikaupia daug šiaudų, kurie įterpiami trąšai, o su jais į dirvožemį patenka dideli kiekiai sunkiai mineralizuojamų medžiagų - lignino ir celiuliozės. Mikroorganizmams skaidant sunkiai irstančius organinius junginius, reikia daug didesnių azoto atsargų dirvožemyje. Papildomai neįterpus mineralinio azoto, dėl anaerobinių sąlygų ir azoto trūkumo šiaudai irsta lėtai, vyksta pelėjimo procesai ir išsiskiria toksinai, kurie stabdo augalų šaknų vystymąsi, todėl kartais dar rudenį matome gelstančius žiemkenčių pasėlius.

Intensyviose agrosistemose šiaudų C:N santykiui optimizuoti jau seniai rekomenduojama išberti 10 kg azoto 1 t šiaudų, tai reiškia, kad 6-7 tonoms šiaudų reikėtų beveik 200 kg salietros. Tai kainuotų apie 150-200 Lt, jei salietros kaina būtų apie 1 000 Lt/t. Be to, lietingu periodu greitai migruojantis azotas dažnai nuplaunamas į gilesnius dirvos sluoksnius, ir mikroorganizmai nespėja jo sujungti į organinius junginius, todėl šiaudų skaidymuisi rudens periodu nesusidaro optimalios sąlygos. Kartais ariant išverčiami pelijantys, nespėję mineralizuotis šiaudai.

 Viena iš geriausių išeičių šiaudų mineralizacijai optimizuoti - azoto trūkumą kompensuoti biologiniu azotu, kuris gali būti sukaupiamas dobilų ir kitų augalų, auginamų tarpiniuose pasėliuose, biomasėje. Raudonųjų dobilų panaudojimas daugiafunkcinis: pašarui, sėklai, žaliajai trąšai, šiaudų mineralizacijos procesams optimizuoti.

Anksčiau dažnai sėjamų dobilų derlių ir pelningumą mažino išplitusios ligos. Pastaraisiais metais jau auginamos naujos, atsparesnės ligoms dobilų veislės, o ir dirvožemyje patogenų užkratas gerokai sumažėjęs (nes sumažėjo pačių dobilų plotai). Tad galima tikėtis didelio biomasės ar sėklų derliaus. LAMMC Joniškėlio bandymų stotyje jau keleri metai raudonieji dobilai Sadūnai ir Arimaičiai subrandina iki 400-500 kg/ha sėklos.

Šiltėjant klimatui ir esant ilgesniam vegetacijos periodui, didėja raudonųjų dobilų daugiafunkcinio išnaudojimo galimybės. Šiais metais augalų vegetacijai prasidėjus dar kovo mėnesį, vešlią raudonųjų dobilų pirmąją žolę buvo galima nupjauti jau gegužės pabaigoje ir panaudoti pašarui. Iš antrosios žolės galima nukulti sėklą ar, siekiant didinti dirvožemio našumą, užarti žaliajai trąšai (tai ypač veiksmingai optimizuoja paskleistų antsėlio šiaudų mineralizaciją).

Viena iš galimybių palaikyti dirvožemio našumą - dar įsėlio metais naudoti dobilus žaliajai trąšai. Jie ne tik sukaupia daugiau azoto ir organinės anglies, negu dažnai rekomenduojami bastutiniai augalai, bet ir turi teigiamą poveikį dirvožemio mikroflorai.

Jei lengvuose dirvožemiuose pagrindinis tarpinių pasėlių auginimo tikslas yra praturtinti dirvą organinėmis medžiagomis, tai sunkiose ne mažiau svarbu apsaugoti molingą dirvožemio paviršių nuo neigiamo tiesioginio atmosferos reiškinių poveikio. Todėl dobilų įsėlį galima paauginti iki spalio mėnesio pradžios ir pradėjusį žydėti užarti. Po dobilų pjūties palikus dirvožemį be dengiamųjų augalų, neigiamas atmosferos reiškinių poveikis ryškiau pasireiškia sunkiuose, daugiau molio dalelių turinčiuose dirvožemiuose. Ypač blogėja dirvožemio struktūra ir  fizikinės-mechaninės savybės.

Štai kodėl sunkesniuose dirvožemiuose tarpinių pasėlių poveikis turi būti vertinamas įvairiapusiškiau, t. y. ne tik pagal organinių medžiagų sukaupimą biomasėje ir maisto medžiagų akumuliavimą, bet ir pagal dirvožemio paviršiaus fizikinių savybių išsaugojimą, pavyzdžiui, kad būtų mažesnis sunkiems dirvožemiams būdingas pleišėjimas,  kad išsilaikytų maisto medžiagos ar bent mažiau jų išsiplautų į požeminius vandenis.

Mūsų šalyje kaip tarpiniai pasėliai daugiausia tyrinėti trumpos vegetacijos bastutiniai augalai: baltosios garstyčios, aliejiniai ridikai ir rapsai. Tačiau bastutinių augalų apkrova dirvožemyje dėl jų agresyvumo taip pat gali turėti neigiamą poveikį mikroorganizmų veiklai, apie ką įspėja kai kuriose šalyse mokslininkų atlikti tyrimų duomenys. Dobilai yra tikrai gera alternatyva bastutiniams augalams, naudojamiems žaliajai trąšai. Jų antroji žolė sukaupia didesnę fitomasę, o be to dobilams, kaip azotą iš atmosferos fiksuojantiems augalams, nereikia azoto trąšų.

Parodomajame bandyme Joniškėlio bandymų stotyje tiriama daugiafunkcinio raudonųjų dobilų panaudojimo galimybės, o jų įtaka dirvožemio kokybei lyginama su baltųjų garstyčių. 

Stanislava MAIKŠTĖNIENĖ

Mano ūkis, 2014/09