Dėl skonio nesiginčijama, todėl visai nenuostabu, kad vieniems gardžiausiai kvepia mėtos, o kitiems - česnakai. Tačiau pamėginkime aromatinius augalus sugrupuoti į tam tikras grupes pagal jų paskirtį: nuo būtinojo penketuko iki tobulojo devintuko, nuo sveikuoliškos trijulės iki primirštos klasikos.

Vienintelis. Mėgstamas aromatas kiekvienam iš mūsų gali būti labai skirtingas. Vienam tai švelnus, vaikystės namus primenantis mėtos kvapas, kitam - egzotiškojo rozmarino dvelksmas. Pats mėgstamiausias ir turėtų užimti garbingiausią vietą prieskoninių augalų sodelyje ar tiesiog darže.

Sveikuoliška trijulė. Ankstyvą pavasarį sparčiai suželia laiškinis česnakas (Allium schoenoprasum), kurio jauni laiškai nėra itin aštrūs, todėl labai tinka pavasarinėms salotoms. Derlių nuo kerelio galime nupjauti kelis kartus, neleisdami ant jo formuotis žiedynams. Antroje vasaros pusėje laiškai sukietėja, ypač trūkstant drėgmės, tačiau vėlyvą rudenį mes ir vėl galime jais mėgautis.

Lenktagalvis česnakas (Allium nutans) švelnesnio skonio, šiek tiek vėliau suželia už laiškinį česnaką. Jo plokščiuose laiškuose daugiau gleivių. Abu paminėti augalai sėkmingai dauginami kero dalijimu, gerai žiemoja, nėra reiklūs auginimo sąlygoms.

Meškinis česnakas (Allium ursinum) unikalus tuo, kad suželia anksti pavasarį, gegužės mėnesį dailiai pražysta, o vėliau tarsi išnyksta nuo žemės paviršiaus. Natūraliai gamtoje randamas drėgnuose plačialapių miškuose ar upelių šlaituose, todėl gali būti auginamas pavėsyje. Maistui vartojami vitaminingi, platoki, bet neaukšti pavieniai lapai, kurių aromatas artimas valgomajam česnakui. Rudenį galima pasikasti ir svogūnėlių.

Būtinasis penketukas. Apsukę daug šalių ir prisiuostę neįprastų kvapų, atsigręžkime į tuos augalus, kurie artimesni mūsų šiaurietiškam būdui ir pas mus sėkmingai gali augti lauke be jokių priedangų. Siūlau penkis, daugeliui pažįstamus ir artimus daugiamečius augalus, kuriuos verta auginti kaip natūralų maistą, vaistą ir prieskonį.

Švelnus vaistinės melisos (Melissa officinalis) aromatas malonus daugeliui. Melisos mažina kraujospūdį, ramina per dažną širdies mušimą, pakelia nuotaiką. Džiovintos melisos arbata šiek tiek prislopinto skonio ir skiriasi nuo gaivesnio citrina dvelkiančio šviežių lapelių aromato. Melisa jautri pavasarinėms šalnoms ir „nemėgsta" užmirkstančių vietų, tačiau humusingas priesmėlis jai tinka.

Paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare) gali būti aptinkamas ir natūraliai gamtoje. Sodresnio aromato augalas gerai pažįstamas picų kepėjams, arbatų mišinių gamintojams, farmacininkams. Dekoratyvus, lengvai atželiantis po nupjovimo, nesunkiai dauginamas vegetatyviniu būdu.

Gaivinantis pipirmėtės (Mentha piperita) aromatas pradžiugina tada, kai norisi giliau įkvėpti ir atvėsti. Net mažas mentolio turinčio augalo lapelis gali pataisyti ne itin patrauklų gėrimo skonį. Gausus įvairių mėtų būrys pasižymi lengvesniu, prislopintu aromatu.

Vaistinis čiobrelis (Thymus vulgaris) į penketuką priimtas dėl gausesnio eterinių aliejų kiekio, lyginant jį su kitomis čiobrelių rūšimis. Jo dekoratyviosios savybės taip pat puikios. Visi čiobreliai mėgsta sausesnes atviras vietoves. Tuomet ir žydi gausiai, ir kvapiosios savybės stipresnės, ir žiemoja neblogai.

Vaistinis šalavijas (Salvia officinalis) - stipraus aromato augalas, kuriuo geriau paskaninti riebius mėsos arba stiprius tauriuosius gėrimus. Nuo seno augalas žinomas kaip dezinfekuojantis, gydantis žmogų nuo ligų ir saugantis nuo mirties. Mūsų krašte sunkiau žiemojantis, bet iš tiesų vertingas, jo gerosiomis savybėmis neverta abejoti.

Visas penketukas priklauso notrelinių šeimai, kuri ir vienija daugelį aromatingų augalų. Paminėti augalai noriai lankomi bičių, vienoje vietoje gali būti auginami kelerius metus. Iš sėklų užaugintais daigais geriau sodinti vaistinius čiobrelius ir vaistinius šalavijus. O kitos čiobrelių rūšys (citrininis, paprastasis) gali būti dauginamos vegetatyviniu būdu.

Iki laimingojo septintuko mums, o ypač moteriškajai visuomenės pusei, tetrūksta tikrosios levandos (Lavandula angustifolia) aromato. Kiek daug širdžių ji pavergė. Ne veltui šalia rožyno dažnai rikiuojasi levandos. Nustumkime romantiškas mintis į šoną ir paieškokime kur kas pragmatiškesnės priežasties: levandos saugo rožyną nuo kenkėjų ir kitų negandų, nes jų svaiginantis aromatas atbaido vabzdžius.

Vyriškiams artimesnė gali būti kvapioji stumbražolė (Hierochloe odorata). Jos kvapu dvelkia „Stumbrinė" ir „Zubruvka". Tik atsargiai, neapsigaukite į daržą įsileisdami šį augalą. Būdamas panašus į varputį jis ir elgiasi panašiai: dirvos paviršiumi besidriekiančiais šakniastiebiais stumbražolė spėriai okupuoja vis naujas teritorijas.

Tobulajam devintukui trūksta dar vienos porelės. Joje galėtų būti vaistinis isopas (Hissopus officinalis). Paklausite, kodėl? Ogi todėl, kad Lietuvoje puikiai auga, gerai žiemoja, žydi puikiais nektaro kupinais žiedynais ir stipriai kvepia. Teigiama, kad šių augalų šluotomis buvo valomos šventyklos ir kitos šventos vietos. Karstelėjęs, aštrokas žolės skonis tinka riebios mėsos, ypač žvėrienos, patiekalams pagardinti, likerių, degtinės gamyboje.

Vaistinė gelsvė (Levisticum oficinale) mėgstama dėl specifinio aromato. Lapai ir sėklos puikūs aromatizatoriai, kurių panaudojimas labai platus. Didžiausios problemos dėl šio augalo - tinkamai parinkti darže jam vietą, nes gelsvės žiedstiebiai siekia du metrus ir daugiau. O kitas minusas - polinkis sirgti įvairios kilmės dėmėtligėmis. Dėl abiejų bėdų tiks viena priemonė: dažnai nupjauti antžeminę augalo dalį. Neleiskite augti stiebams, jei neauginsite sėklų, o senus dėmėtus lapus kuo greičiau pašalinkite nuo augalo.

Lepieji šilumamėgiai aromatiniai augalai dažniau auginami kantrių, daugiau laiko ir įgūdžių turinčių daržininkų. Tiek kvapusis bazilikas (Ocinum basilicum), tiek kvapusis mairūnas (Majorana hortensis) - labai populiarūs aromatiniai augalai, tačiau norint sėkmingai juos kultivuoti reikia ilgesnio šiltojo vegetacijos periodo, iš anksto užsiauginant daigų.

Primiršta klasika

Salieriniai - taip gerai pažįstami ir tarsi nusibodę augalai, tačiau gelbėja įvairiose situacijose, kai nuvilia nauji ir netikėti prieskoniai iš kitų šalių. Vienmetis paprastasis krapas (Anethum graveolens), dvimetė sėjamoji petražolė (Petroselinum crispum), manau, taip ir liks būtiniausiais mūsų žalumynais, kurie puikiai aromatizoja maistą ir jį praturtina reikalingomis mineralinėmis medžiagomis. Dažnai skundžiamės magnio stoka - prašom bent jau vasarą dažniau vartokite ką tik paminėtų daržovių ir nereikės pirkti papildų.

Paprastasis pankolis (Foeniculum vulgare) dar vis retas lietuvių darže, tačiau išties mėgiamas pietinėje Europoje. Mums neįprastas anyžiumi kvepiantis ir krapus primenantis augalas, tačiau, kaip ir dauguma salierinių, jis puikus skrandžio ir žarnyno „tvarkytojas". Ypač efektyvus pankolio sėklų poveikis, nes čia medžiagų koncentracija dar didesnė. Paprastasis pankolis, kaip ir daržovinis, yra ilgos vegetacijos augalas, todėl sodinti reikėtų daigais.

Paprastasis kmynas (Carum carvi) toks savas, kad dažnai apie jį net pamirštame. Duona, gira, degtinė, mėsa, žuvis, varškė, sriuba, arbata - kmynų sėklos tinka visur. Žinoma, pirmaisiais metais išbėrus sėklas, teks palaukti, kol augalai peržiemos ir sužydėję užmegs bei subrandins naujas. Tačiau jų laukti verta. Pasidairykime po natūralias pievas - ten taip pat atrasime kmynų.

Blakinės kalendros (Coriandrum sativum) sėklos, panašai kaip ir kmynai, gali būti plačiai vartojamos, tačiau stipresnis jų aromatas šiek tiek sumažina gerbėjų ratą. Švelnesnio skonio kalendros lapeliai vartojami salotoms paskaninti. Kalendrų privalumas - tai vienmečiai augalai.

 Edita DAMBRAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2014/09