Pastaraisiais metais augintojai ir mokslininkai, susidurdami su šiltėjančio klimato problema ir to įtaka rapsų auginimui, priversti peržiūrėti kai kuriuos technologinius parametrus. Tarkime, sėjos laiką. Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad žieminių rapsų sėją reikėtų šiek tiek vėlinti. Anksčiau rekomenduojamas žieminių rapsų sėjos laikas buvo rugpjūčio pirmoji pusė, o dabar geriau rapsų sėją pradėti nuo rugpjūčio vidurio. Štai Vidurio Lietuvoje geriausi derliai gaunami pasėjus rapsus apie rugpjūčio 20 dieną.

Kintančio klimato sąlygos išryškino hibridinių rapsų pranašumus. Jie geriau pasiruošia žiemojimui, iš rudens sukaupia daugiau maisto medžiagų, santūriai reaguoja į šiltesnius žiemos periodus (neišnaudoja per juos maisto medžiagų). Tyrimai rodo, kad, vėlinant rapsų sėją, geriau sėti hibridinius rapsus. Hibridiniai rapsai, labiau negu linijinių veislių, atsparūs kenkėjams, tačiau jie neatsparūs ligoms, todėl turi būti parenkamos tikrai veiksmingos apsaugos priemonės.

Auginantys vasarinius rapsus turi žinoti, kad spragės juos gali pažeisti dar nė neišlindusius iš dirvos, o tik pradėjusius dygti. Būtina naudoti insekticidus ankstyvaisiais augimo tarpsniais, kad pažeidimai būtų kuo mažesni. Prisipažinsiu, man kelia abejonių neonikotinoidų turinčių beicų draudimas, nes dažni purškimai insekticidais, ko gero, dar labiau teršia aplinką. Problema tampa ir rapsų kenkėjų atsparumas insekticidams.

Derėtų optimizuoti vasarinių rapsų sėjos normą ir sėjos laiką atsižvelgiant į dirvų derlumą. Ten, kur dirvos mažiau derlingos, sėklos normą reikėtų padidinti iki 6-8 kg/ha, ir atvirkščiai, ten, kur dirvos derlingos ir gausiai patręštos, užtenka 3,5-4 kg/ha vasarinių rapsų sėklos. Ypač svarbu nesutankinti pasėlių sėjant veisles, kurių skrotelė vystosi intensyviai - tarkime, rapsų Fenja. Didinti sėklos normą derlingoje dirvoje kartais būna net pražūtinga, nes tuomet rapsai išgula. Vasarinių rapsų visgi negalima priskirti ankstyvosios sėjos augalams, geriau juos sėti tuomet, kai dirva jau būna pakankamai įšilusi - ne anksčiau kaip balandžio pabaigoje. Anksti pasėjus, sunkiau veikia herbicidai, todėl išplinta piktžolės.

Mokslininkams verta patyrinėti rapsus kaip dirvą gerinančius augalus. Svarbu ištirti jų alelopatines savybes: kokias maisto medžiagas išskiria rapsai, kaip jie veikia posėlinius augalus. Pasirodo, sudėtingi rapsuose susidarantys sieros junginiai skatinančiai veikia kai kurių kultūrinių augalų dygimą ir stabdo kai kurių piktžolių dygimą. Aiškėja, kad rapsai, kaip ir dobilai, dirvos derlingumą gerina dvejus metus, kadangi savyje turi daug lingino, kuris yra lėčiau, tad maisto medžiagos atsipalaiduoja ne tik pirmaisiais, bet ir antraisiais metais.

Reikėtų atkreipti dėmesį į rapsų vietą bei plotus sėjomainoje. Rekomenduojama, kad po daugiamečių žolių būtų sėjami žieminiai rapsai, o jau po jų - žieminiai kviečiai. Taip būtų gaunamas gausus ir rapsų, ir žieminių kviečių derlius, o po jų jau galima auginti kitus miglinius javus. Grandis, sudaryta iš daugiamečių žolių ir žieminių rapsų, labai pagerina dirvos derlingumą.

Kita problema - rapsų santalka sėjomainoje. Rapsų dalis sėjomainoje turėtų būti ne didesnė kaip 25 procentai. Nors rapsai gerina dirvos derlingumą, tačiau, kai pasėlių struktūroje jų yra daug, tai gana agresyvūs augalai, kadangi po savęs palieka daug sieros, didina hidrolizinį dirvožemio rūgštingumą, prastina humuso kokybinę sudėtį. Lietuvos mastu rapsai pasėlių struktūroje sudaro 12-13 proc., tačiau atskiruose regionuose - Panevėžio, Šiaulių apskrityse - rapsų dalis sėjomainoje siekia jau 23 proc. - faktiškai tai riba, kurios nederėtų peržengti. Į tą patį lauką rapsai gali grįžti ne anksčiau kaip po ketverių metų.

Tręšiant rapsus svarbu subalansuoti maisto elementus. Mūsų šalies dirvose trūksta kalio, o rapsai būtent kalio sunaudoja daugiau negu fosforo. Taip pat reikia neužmiršti išlaikyti azoto ir sieros balansą - 100 kg azoto reikia 7 kg sieros. Todėl rekomenduojama naudoti tokias trąšas, kurios savo sudėtyje turi sieros (pavyzdžiui, amonio sulfatą).

Viena naujausių tyrinėjimų sričių - rapsų auginimo technologijų kūrimas ekologiniams ūkiams. Kaip intensyvios technologijos augalai, rapsai kelia problemų ekologiniame ūkininkavime: sudėtinga kontroliuoti ligų, kenkėjų ir piktžolių plitimą. ASU Bandymų stotyje pradėti tyrimai auginant rapsus plačiais tarpueiliais ir juose naikinant piktžoles žemės dirbimu bei vandens garais (ši technologija yra patentuota ASU). Manau, netrukus turėsime parengtas rekomendacijas, kaip auginti rapsus ekologiškai.

Rimantas VELIČKA

Mano ūkis, 2014/06