Ūkio dydis nėra pagrindinis veiksnys, lemiantis verslo sėkmę. Gražinai ir Arvydui Augams kelia šypseną dejonės, kad gyvulininkystės ūkyje, ypač mažame, darbo daug, o pelno mažai - dzūkai tarp žodžių smulkus ir rentabilus rašo lygybės ženklą.

Leipalingio seniūnijoje, Didžiasalio kaime, gyvenančių ir dirbančių ūkininkų Gražinos ir Arvydo Augų ūkis tarp konkurso „Metų ūkis 2013" pirmosios vietos laimėtojų yra mažiausias - jie teturi 30 ha žemės ir laiko 14 karvių. Šalia kurorto esantis ūkis  žinomas ne vien Dzūkijoje, bet ir už Lietuvos ribų. Augai vykdo visą gamybos ciklą - melžia pieną, gamina iš jo keliasdešimt pavadinimų produktų ir juos parduoda Druskininkuose arba savo ūkio parduotuvėlėje.

Versli šeima pasinaudojo kurorto kaimynyste ir parengė edukacinę programą „Sūrio kelias", priima ekskursijas. Sumokėjęs 35 Lt, ūkio svečias gali ragauti visus gaminamus sūrius, iš saldaus pieno pats suslėgti sūrelį, pamelžti netikrą karvę.

Tėvams ūkininkauti padedanti dukra Aneta plėtoja idėją edukacinėje programoje „įdarbinti" žirgą ir arklį. Ekskursijų dalyviams bus siūloma pajodinėti arba pasivažinėti.

Naujam sezonui - nauji sumanymai

„Pavasarį asortimentą paįvairinome ledais. Jų skonis visiškai kitoks negu gamyklinių. Svečius planuojame vaišinti ir pieno kokteiliais, varškės desertais. Niekaip negalime nurimti, ieškome vis kažko naujo",  - prisipažįsta Gražina Auguvienė.

Dažniausiai ūkyje lankosi svečiai iš Rusijos. „Jie kažkodėl labai mėgsta mus, išvyksta patenkinti ir po metų ar kelerių vėl grįžta. Atvykusieji dažnai nustemba, kad ir kaime nesudėtingomis sąlygomis galima gaminti fermentinius sūrius. Smaguriautojai, ragavę prancūziškų sūrių, pripažįsta, kad Augų produkcija nenusileidžia skoniu, o neretai yra net skanesnė. Mes taip pat gaminame sūrius pagal prancūzų receptus ir brandiname rūsyje, kuriame sūriai apsitraukia savaiminiu pelėsiu", - gamybos paslaptis išduoda ūkio šeimininkė.

Dabar Augai gamina keturių rūšių fermentinį sūrį: parmezano tipo kietąjį, kurį brandina 4-8 mėnesius, su kitu raugu - minkštesnį ir švelnesnio skonio, brandinamą vieną mėnesį, fermentinį sūrį, savaitę džiovinamą šaldytuve ir bri tipo sūrį (minkštą, gelsvą, švelnaus, bet pikantiško skonio ir kvapo su plona baltųjų pelėsių plutele). Neseniai ūkininkai išmėgino dar vieną technologiją - fermentinį sūrį pradėjo rūkyti, jis išvaizda ir skoniu primena „Medžiotojų".

Gražinos žodžiais, fermentinių sūrių skonis labiausiai priklauso nuo kaitinimo ir brandinimo. Jeigu pakaitini keliais laipsniais daugiau ar keliais mažiau - sūris kiekvieną kartą vis kitoks. Panašiai ir su brandinimu - jeigu brandini mėnesį, skonis bus švelnesnis, jeigu du ar tris - sodresnis.

Dar įvairesnė produkcija iš saldaus pieno - tai varškės sūriai su vaisiais, kmynais, tradiciniai saldūs sūriai, tradicinė ir tepama varškė.

Vartotojų poreikius lemia sezoniškumas

Ūkininkė pastebi produktų vartojimo sezoniškumą ir atsižvelgia į vartotojų poreikius. Vasarą, kai poilsiautojai skuba prie ežerų ir upių, paklausiausi fermentiniai brandinti sūriai. Tuomet orientuojasi į turtingesnius klientus, kurie žino, kas yra brandintas sūris, ir gali jį įpirkti. Kitu metų laiku paklausiausi saldaus pieno sūriai, varškė, pienas, grietinė.

„Žmonės nori natūralių produktų, jau atsivalgė pigių nevisaverčių. Vartotojai labiau supranta ekologiškumo ir natūralumo svarbą, nori matyti, kaip ir kokiomis sąlygomis gaminami produktai", - pastebi ūkininkė.

Kiekvieną vakarą Augai šviežiais pieno produktais prekiauja Druskininkuose. Tik suslėgti sūriai, varškė, grietinė, sviestas atgabenami specialiu mikroautobusu. Nors prekyba trunka tik valandą, ūkininkai kaskart sulaukia nuo 80 iki 100 pirkėjų, dalis jų - nuolatiniai. Žmonės nepatingi atvažiuoti net iš Marijampolės, Alytaus, Kauno.

Pernai ūkio šeimininkas Arvydas su sūnumi Aurimu kieme surentė medinę parduotuvę. „Prekiauti iš ūkio Druskininkų savivaldybėje mes pradėjome pirmieji, to nedaro nė vienas šio krašto ūkininkas. Ši naujovė mus ir pakylėjo į pirmąją vietą. Sėkmę lemia mintys, idėjos ir siekis būti kitokiems negu visi, įdomesniems, patrauklesniems", - sėkmės receptu dalijasi Gražina.

Augai ūkininkauti pradėjo prieš 12 metų. Pasiligojus Arvydo tėvui, 2002 m. šeima paliko Druskininkus ir persikėlė į Didžiasalį. Pradžia buvo kukli - senas tvartas ir kelios karvės. Kaip ir aplinkiniai, pieną parduodavo supirkėjams. Greitai įsitikino, kad taip gerovės nesukurs, todėl ėmė pieną patys perdirbti ir prekiauti gatava produkcija namuose.

Būtent kaime paaiškėjo, kad Gražina, kažkada dirbusi Druskininkų vaikų darželyje auklėtojos padėjėja, turi verslininkės gyslelę, o Arvydui gimtinėje pravertė statybininko patirtis. Veiklūs ir energingi dzūkai ūkininkavimo žinių spragas užpildė dalyvaudami seminaruose ir konferencijose, įgiję teorinių žinių, ėmėsi modernizuoti savo ūkį.

„Iš 100 litrų pieno, priklausomai nuo baltymingumo, galima pagaminti apie 6 kg fermentinio sūrio, kurio kilogramą parduodame po 45 litus. Patys prekiaudami pienu - imame po 2 litus. Jeigu atiduotume jį  pieninei, gautume po 1 litą už litrą. Tokia matematika: iš 100 litrų pieno pagaminus sūrius galima gauti 270 Lt, patiems pardavus pieną - 200 Lt, o iš supirkėjų - perpus mažiau. Tačiau ne viskas pinigais matuojama: bendravimas su žmonėmis - neįkainojama vertybė", - sako verslioji moteris.

Pamatę, kad visas gamybos ciklas ūkyje pasiteisina, didžiasaliečiai pradėjo plėsti gaminių asortimentą. Netrukus veiklūs dzūkai padidino karvių skaičių, todėl verkiant reikėjo naujo tvarto. Jį statė pats ūkio šeimininkas - ne modernų, kainuojantį milijonus, bet paprastą, iš savo miško medienos. Pušinis tvartas nebrangiai atsiėjo ir yra sveikesnis gyvuliams. Jis tarnaus ilgai - bandos ūkininkai plėsti neketina, nes turimas karvių skaičius optimalus tokiai darbo jėgai - jei būtų bent keliomis daugiau, tektų samdyti pagalbininkų.

Ūkyje išsiverčia trise

Arvydas pripažįsta, kad nenori svetimų žmonių įsileisti nei į savo ūkį, nei į savo mišką. Lygiai taip pat ir jo žmona niekam nepatiki sūrių ir kitų pieno produktų gamybos. Paslaptis atskleidė tik dukrai Anetai. Ne dėl to, kad labai slėptų receptus - paprasčiausiai  nori išlaikyti kokybę ir pateisinti pirkėjų pasitikėjimą.

Gavę lėšų pagal priemonę „Pusiau natūrinis ūkininkavimas", jie nusipirko pieno šaldytuvą, melžimo įrangą su generatoriumi, uždengė tvarto stogą, nusamdė specialistus, kurie išgręžė vandens gręžinį. Ūkio šeimininkės nuomone, norint gaminti kokybiškus produktus, geru vandeniu būtina net indus plauti, nes tai gali lemti produkto skonio savybes.

Kurorto pašonėje atradę savo nišą ir sukūrę mažą, bet pelningą verslo salelę, sulaukę pripažinimo ir įvertinimo, Gražina ir Arvydas Augai užmigti ant laurų neketina. Jie svarsto ūkio tobulinimo galimybes, jei pavyks, tikisi vėl pasinaudoti ES parama.

„Reikia pažiūrėti sąlygas, kas mums labiausiai tiktų. Priimtiniausia būtų 80 proc. intensyvumo parama laikantiems galvijų. Ją gavę, pirktume naują traktorių, kurį naudotume pašarams gaminti. Trisdešimčiai hektarų didelio traktoriaus nereikia, kaip ir nereikia didesnio kiekio žemės. Aišku, svarbu ir technikos kaina, nes niekada nesinaudojome ir neketiname naudotis bankų paskolomis", - planus atskleidžia G. Auguvienė.

Vilma Kasperavičienė

Mano ūkis, 2014/06