Tarpukario metais Lietuva įsiliejo į gretas tų šalių, kuriose partinį visuomenės atstovavimą mėginta pakeisti korporatyviniu. Tai pasireiškė steigiant Žemės ūkio rūmus, Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, Darbo rūmus. Dabartiniais laikais geriausias korporatyvizmo pavyzdys yra transnacionalinės korporacijos ir trišalės tarybos.

Korporatyvizmas kaip politinė valdžios, kapitalo ir darbininkų interesų derinimo sistema daugelyje Europos šalių tarpukariu tapo viena iš naujų valstybės politinės santvarkos formų. Dėl didelių to meto Lietuvos kaimo socialinių ir ekonominių problemų korporatyvistinė idėja pasireiškė siekiant suvienyti ūkininkus - buvo įsteigti Žemės ūkio rūmai, „Ūkininkų vienybės" organizacija, kūrėsi jaunųjų ūkininkų rateliai. Šių trijų korporatyvistinių Lietuvos ūkininkų susivienijimų veikimą valstybėje, kurioje didžioji visuomenės dalis buvo agrarinė, ir šios visuomenės dalies pastangas įgyti lemiamą vaidmenį, sprendžiant valstybės reikalus, galima pavadinti agrariniu korporatyvizmu. Taigi per šiuos tris korporatyvinius ūkininkų susivienijimus buvo stengtasi sukurti Lietuvoje ūkininkų visuomenę.

Korporatyvizmas tarpukariu ir šiandien

Korporatyvizmas - socialinė, ekonominė, teisinė ir politinė doktrina, teigianti, kad visuomenės organizacijos pagrindą turi sudaryti susivienijimai (korporacijos), kurie, sukurti ekonomikos šakų ar profesijų pagrindu, privalo apimti darbdavius ir darbuotojus. Korporatyvizmą dar būtų galima apibūdinti kaip vyriausybės ir interesų grupių tarpusavio santykių sistemą: vyriausybė yra suinteresuota kuo plačiau įtraukti visas interesų grupes į politinių sprendimų priėmimo procesą ir valstybės valdymą.

Korporatyvizmo teorija turi senas tradicijas, siekiančias viduramžius. Tarpukariu išsiskyrė du korporatyvinės valstybės modeliai - etatistinis ir bendruomeninis. Etatistinės krypties atstovas, Vienos universiteto profesorius Otmaras Spanas (Othmar Spann) teigė, kad visuomenė savo esme yra savaiminė, nuo individų nepriklausoma visuma, kuri hierarchiškai pasiskirsto į visumas (tauta, valstybė, religija). Individas yra tos visumos narys, kuris jai priklauso visais savo būties aspektais. Socialinėje praktikoje tokia ūkio samprata reiškė valstybės kišimąsi į privatų ūkį, muitų sistemos ir socialinės politikos akcentavimą. Pagal O. Spaną, valstybės paskirtis - užtikrinti individų ir visuomenės organišką būvį. Tokia valstybė būtų organizuota korporatyviniu principu. Etatistiniam modeliui tarpukario metais atstovavo fašistinė Italija, Portugalija, frankistų Ispanija, Austrija, Vokietija.

Žymiausias bendruomeninės krypties atstovas buvo katalikų filosofas Žakas Maritenas (Jacques Maritain). Jo nuomone, politinė bendruomenė yra visuma, o valstybė yra tos visumos dalis, skirta tai visumai tarnauti. Politinė bendruomenė suprantama kaip visuomenės ir ūkinės veiklos formų (darbo bendruomenės, kooperacinės įstaigos, profesinės sąjungos, draugijos), visuma, veikianti savarankiškai. Tuo tarpu valstybė, nors ir yra aukščiausia politinė bendruomenės dalis, bet tą galią turinti ne iš savęs ir ne sau, o iš bendruomenės, kad rūpintųsi viešąja gerove. Bendruomeninis organiškos valstybės modelis tarpukariu būdingas Šveicarijai, Liuksemburgui, atskirų bandymų būta Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Tarpukario metais Lietuva įsiliejo į tų šalių tarpą, kuriose partinį visuomenės atstovavimą mėginta pakeisti (iš dalies ir buvo pakeista) korporatyviniu atstovavimu. Po 1926 m. tautininkų perversmo korporatyvizmo pradai buvo diegiami ir Lietuvoje, organizuojant Darbo, Prekybos, pramonės ir amatų, Žemės ūkio rūmus.

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai įsteigti 1924 m.  Juose veikė penkios korporacijos: prekybos, pramonės, amatų, kredito, kooperatyvų, kurios vienijo savo srities įmones. Rūmai turėjo 75 narius, kurių du trečdalius sudarė renkami pramonės, prekybos ir kitų verslų įmonių savininkai, o trečdalį skyrė finansų ministras.

Žemės ūkio rūmai įkurti 1926 metais. Jie vienijo žemės ūkyje ir kaime veikiančias nevyriausybines savivaldos organizacijas.

Darbo rūmai įkurti 1935 metais. Jų pirmininką skyrė vidaus reikalų ministras, o trisdešimties narių taryba ir tiek pat kandidatų buvo renkami iš visos Lietuvos piliečių. Rūmų tikslas - rūpintis pramonės, prekybos, statybos, transporto ir kitų sričių samdomųjų darbininkų ir tarnautojų kultūriniais, ekonominiais ir socialiniais reikalais.

Dabartiniu laikotarpiu korporatyvizmas pasireiškia transnacionalinių korporacijų veikloje, taip pat trišalėse tarybose. Transnacionalinės korporacijos tiesiogiai investuoja į užsienio gamybos padalinius dėl geresnio lėšų panaudojimo ir pelno, kuriuos lemia įmonėms, vietovėms ir šalims būdingi pranašumai. Tipiški tokių korporacijų pavyzdžiai - „IBM", „General Motors", „Mitsubisi", „Toyota", „Fiat" ir „Nestle".

Kitas visuotinai paplitęs šiuolaikinio korporatyvizmo pavyzdys yra Trišalės tarybos. Stambiausiu mastu jos pasireiškia Tarptautinės darbo organizacijos (ILO - angl.) veikloje. Šios organizacijos tikslas - siekti socialinio teisingumo, taip pat žmogaus ir darbo teisių tarptautinio pripažinimo. Tarptautinė darbo organizacija turi trišalę struktūrą, kurios valdyme darbuotojų ir darbdavių atstovai lygiomis teisėmis dalyvauja kartu su valstybės valdymo institucijų atstovais. Tarptautinė darbo organizacija remia darbdavių ir darbuotojų organizacijų savarankiškumo plėtotę ir teikia šioms organizacijoms mokymo ir konsultavimo paramą Jungtinių Tautų sistemoje. Šios organizacijos veiklos modelis yra perkeliamas į nacionalinį lygmenį. Lietuvoje trišalė taryba yra institucija, kuri tarpusavio susitarimais užsibrėžia spręsti socialines, ekonomines ir darbo problemas, tuo siekdama santarvės visuomenėje.

Labiausiai išvystyta korporatyvizmo sistema susiformavo Skandinavijos šalyse, ypač Švedijoje. Šioje valstybėje vyriausybė pagal konstituciją privalo rengiamų įstatymų projektus išsiuntinėti visoms suinteresuotoms grupėms bei atsižvelgti į jų pataisas ir pasiūlymus. Be to, įstatymų projektai būtinai turi būti diskutuojami specialiose komisijose, kuriose dalyvauja tiek vyriausybės, tiek interesų grupių atstovai. O tai neišvengiamai skatina besitariančias puses ieškoti kompromisų ir abiem pusėms priimtinų sprendimų.

Šiuolaikinę Lietuvą galima priskirti prie vidutinio korporatyvizmo lygio šalių. Žinomiausios mūsų korporatyvinio atstovavimo institucijos yra Žemės ūkio rūmai (atkurti 1990 m.) bei Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai (atkurti 1991 m.).

Ūkininkų visuomenės kūrimo Lietuvoje idėja

Viena svarbiausių XX amžiaus Lietuvos kaimo socialinių ir ekonominių problemų buvo kaimo sistemos objektų, subjektų ir jų tarpusavio ryšių nestabilumas, kurį nuolat sukeldavo normali (objektyvi) ir nenormali (subjektyvi, priverstinė) kaimo sistemos elementų kaita. Normalius kaimo sistemos pokyčius per pirmuosius keturis XX a. dešimtmečius, ypač 1920-1940 metų nepriklausomybės laikotarpiu, lėmė šios svarbiausios priežastys: rinkos ūkio formavimasis, kuris vertė žemės ūkio gamintojus ieškoti naujų ūkinio bendradarbiavimo formų; kaimo gyvensenos (kaimo sistemos) transformavimasis į vienkieminę gyvenseną (vienkieminę sistemą), objektyviai ugdžiusią individualizmą; kaimo gyventojų politinė poliarizacija, jų politinės sąmonės formavimasis.

Ūkininkų vienijimas tarpukario Lietuvoje nebuvo lengvas, nes tradicinis „statistinis" Lietuvos ūkininkas buvo gana konservatyvių pažiūrų, prisirišęs prie tradicijų, gerbė autoritetą, buvo linkęs į gyvenimo pastovumą ir nuosaikumą. Katalikiška galvosena šias nuostatas dar pagilino. Ne visada jis buvo pratęs savarankiškai mąstyti ir spręsti. Neturėjęs pilietinio gyvenimo pamokų, valstietis buvo labiau linkęs pasitikėti autoritetais ir valdžia. Sukūrus Lietuvos valstybę, visuomeninis ir politinis gyvenimas visuose gyventojų sluoksniuose ir visose srityse smarkiai atgijo, sujudo. Nepriklausomos Lietuvos šūkis tuomet sujungė visus luomus, partijas ir įvairių nusistatymų žmones. Tačiau atėjo seimų laikai, susikūrė daug partijų, kurios pradėjo skaldyti visuomenę. Valdant šalį partiniams seimams, gausiausias Lietuvos luomas - ūkininkai - nebuvo savarankiškai susiorganizavę. Nors veikė daug partijų, pasivadinusių ūkininkų atstovais, tačiau Seime jos nesutardavo dėl grynai ūkininkams svarbių įstatymų. Tos partijos vienydavosi ir pagal kitus principus - Ūkininkų sąjunga vienijo krikščionių demokratų nuostatų ūkininkus, valstiečiai liaudininkai - visus valsčių gyventojus (darbininkus, amatininkus, bežemius, mažažemius ir tik kairesnių pažiūrų ūkininkus), Žemdirbių sąjunga vienijo stambiuosius ūkininkus konservatorius, Ūkininkų partija - daugiau centro kairiųjų pažiūrų. Visos ūkininkų vardais pasivadinusios partijos skelbė patrauklius šūkius, tačiau ūkininkams susivienyti tie lozungai nepadėjo. Kadangi tarp partijų buvo aštri konkurencija, tai niekas ūkininkų ne tik kad nevienijo, o, galima sakyti, dar labiau skaldė. Šį skaldymą ir valdančiųjų klaidas 1925 metais išvardijo J. Aleksa. Jis rašė, kad politinės partijos, suskaldžiusios ūkininkų jėgas, nustelbė gamybos plėtotę. Jis pateikė konkrečių pavyzdžių: žemės ūkio produktų eksporto draudimas po Pirmojo pasaulinio karo, linų monopolis, pavėluotas lito įvedimas, žemės ūkio kreditų trūkumas. Dėl visų šių klaidų ūkininkai patyrė didelių nuostolių. Partijos (ypač liaudininkų) kiršino smulkesniuosius ūkininkus su vidutiniais, o vidutinius - su stambesniais, nors visiems ūkininkams pirmiausia rūpėjo, kad būtų tinkamos sąlygos vystyti žemės ūkio gamybą. Kiršinimas vyko ir per religinius jausmus, nors dauguma ūkininkų šiuo klausimu mąstė vienodai.

Pirmą reikšmingesnį visų Lietuvos ūkininkų vienybę skatinantį žingsnį (tiesa, dar vieningos politinės organizacijos pagrindu) iškėlė Martynas Yčas knygelėje „Ūkininkų reikalai" (1927 m.). Įvertinęs tai, kad Lietuvos ūkininkų sąjungos, Lietuvos ūkininkų partijos, Lietuvių tautininkų sąjungos ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos programos ekonominiais klausimais, ypač ūkininkų reikalais, beveik nesiskiria, jis pasiūlė, kad didžioji šalies gyventojų dalis turėtų susiburti į vieną galingą Lietuvos ūkininkų partiją. Deja, šis partijų susivienijimas tebuvo hipotetinis. Nė viena minėtų politinių jėgų net nebandė kokių nors konkrečių žingsnių žengti praktikoje.

Atėję į valdžią tautininkai 1927 m. pradėjo plėsti savo socialinę bazę. Korporatyvizmas buvo oficiali tautininkų programinė doktrina. Remdamiesi korporatyvizmo teorija, jie įsivaizdavo Lietuvos vystymosi kelią dviem tarpusavyje susijusiais būdais - kuriant „valstybės ūkį" ir „organizuotą visuomenę".

Lietuvoje, kaip agrariniame krašte, tautininkai labiausiai siekė patraukti į savo pusę kaimo smulkiuosius gamintojus, ūkininkus. Šito buvo siekiama todėl, kad tautininkams reikėjo paramos, jie tą paramą pradėjo ruošti organizuodami Lietuvos ūkininkus ne partiniu, bet ekonominiu pagrindu. Krikščionis demokratus tuo metu rėmė Ūkininkų sąjunga, Darbo federacija ir krikščioniškieji kooperatyvai. Tačiau šios organizacijos vienijosi partiniu pagrindu. Taigi tautininkai nusprendė remti tik ekonominiu pagrindu suvienytas organizacijas. Dėl to sunyko krikščionių demokratų kooperatyvai, nes jie negavo valstybės paramos. Taip neoficialiai norėta išstumti visas partines apraiškas. Tautininkų veikėjai ypač stengėsi parodyti glaudų ryšį tarp savo agrarinių teorijų ir valstybės ekonominės politikos.

Esant tokiai politinei atmosferai Lietuvoje, buvo tinkamas momentas vienyti ūkininkus luominiu principu. Reikšmingus teorinius pagrindus bei praktinius žingsnius kuriant nepolitinio ūkininkų atstovavimo pajėgą valstybėje padarė Jonas Aleksa (1879-1955), ilgametis prieškario Lietuvos žemės ūkio ministras, mokslininkas. Ūkininkus konsoliduoti tuomet bandyta dviem būdais: per ūkininkų visuomeninę organizaciją „Ūkininkų vienybė" ir Žemės ūkio rūmus. „Ūkininkų vienybė" siekė sukurti struktūrizuotą tinklą ūkininkų bendruomenėse ir veikti „iš apačios", daugiausia užsiimti ekonominės plėtros, ūkininkų mentaliteto bei profesiniu ugdymu, o Žemės ūkio rūmai turėjo tapti žemdirbių nepolitiniu parlamentu, kuris kartu su kitais profesiniu pagrindu organizuotais atstovavimo dariniais (Prekybos ir pramonės rūmais, Darbo rūmais) turėjo atstovauti svarbiausiems šalies luomams valstybės institucijose, derinti jų interesus. Šių idėjų įgyvendinimas Lietuvoje buvo žingsnis korporacinės santvarkos link, turėjusios pakeisti politiniu atstovavimu pagrįstą parlamentinę santvarką.

Žemės ūkio rūmai turėjo atlikti ūkininkijos metodinio vadovo vaidmenį, o „Ūkininkų vienybės" organizacija ir Jaunųjų ūkininkų rateliai, prieidami prie paties ūkininko, naudojosi jų rekomendacijomis. Jaunųjų ūkininkų ratelius tautininkai rėmė finansiškai. Tai buvo tautiškai ir valstybiškai orientuotas tvirtų ūkininkiškų nuostatų jaunimo ugdymas. Galima teigti, kad ši organizacija turėjo formuoti aktyvius būsimosios „ūkininkų visuomenės Lietuvoje" narius. Tai buvo nepolitizuoto jaunimo ugdymas.

Profesorius F. Kemėšis 1935 metais rašė, kad žemės ūkio korporacija turėtų būti didžiausia ir svarbiausia korporacija Lietuvoje. Pagal 1930 metų žemės ūkio surašymo duomenis, Lietuvoje buvo 287 tūkst. atskirų žemės ūkio vienetų. Atskyrus sklypininkus, liko apie pustrečio šimto tūkstančių mažažemių, vidutinių ir stambiųjų ūkininkų, kurie sudarė didžiausią tautos branduolį, o kartu ir valstybės pagrindą. Tačiau jie neturėjo savo profesinės organizacijos. Buvo kuriamos ūkininkų organizacijos partiniais-ideologiniais pagrindais su ekonominiu priedu (Ūkininkų sąjunga ir Žemdirbių sąjunga) ir grynai partiniu politiniu pagrindu (Valstiečių sąjunga, Ūkininkų partija), taip pat buvo steigiami įvairūs kooperatyvai, kuriuose ūkininkai noriai dalyvavo. Buvo sukurta nepartinė, pusiau valstybinė ūkininkų organizacija - Žemės ūkio rūmai, - bet ji nepasiekė ūkininkų masių, jų neorganizavo. Daugiausia galimybių tapti profesine Lietuvos ūkininkų organizacija turėjo „Ūkininkų vienybė". Tokias mintis F. Kemėšis dėstė aštuntaisiais Žemės ūkio rūmų ir „Ūkininkų vienybės" veiklos metais. Peršasi išvada, kad vis dėlto ne taip lengvai jiems sekėsi vienyti ūkininkus.

Susiformuoti agrariniam korporatyvizmui pritrūko laiko, bet sąlygų tam buvo: su Žemės ūkio rūmų metodine pagalba ugdomi jaunieji ūkininkai, vėliau tapę savarankiški, įsijungę į „Ūkininkų vienybės" veiklą galėjo atstovauti pagrindinei tautos ūkio šakai. Tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių taip neįvyko.