Lietuvos verslas ir ūkiai kasmet investuoja milijonus litų ES paramos pažangioms technologijoms diegti, naujiems projektams kurti. Ūkininkų laukuose dirba nauja žemės ūkio technika, modernizuojami pieno ūkiai, nauji statiniai kyla augalininkystės ūkiuose. Neatsilieka ir kiti verslininkai - dėl didėjančios energetinių išteklių kainos stato biokuro, saulės ir vėjo jėgaines. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Pasitaiko atvejų, kai ūkininkai ar kiti verslininkai investavę didžiules sumas, o paramos nesulaukę net keletą metų patiria žalą. Kaip ir iš ko išreikalauti šios žalos atlyginimo?

Ne kiekvienas ūkis ar bendrovė finansiškai yra pajėgūs į verslą investuoti vien savo lėšas. Dažnam tenka skolintis iš kredito įstaigų ar įmonių, mokėti palūkanas ir tikėtis, kad parama greitai ateis. Tačiau pasitaiko, kai dėl valdininkų aplaidumo, netinkamo teisės aktų interpretavimo ar pasikeitusios politikos parama nesuteikiama. Arba institucijos per ilgai atidėlioja paramos skyrimą ir vėliau paaiškėja, kad visiems išmokėti paramą nebeužtenka lėšų arba dėl atidėliojimo baigiasi paramos išmokėjimo terminas. Akivaizdu, kad dėl tokių vangių veiksmų ar neveikimo pažeidžiami teisėti ūkininkų ir verslininkų lūkesčiai, jie patiria finansinę ir moralinę žalą.

Atsiradus tokiai žalai, atsakomybė turėtų tekti valstybei, kuri yra atsakinga už valdininkų aplaidumą. Tačiau minėtą aplaidumą reikia įrodyti. Dažniausiai tam prireikia teismų, kurie vertina valdininkų atsakomybės ribas. Lietuvos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybės institucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti viršydami savo įgaliojimus, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių. Taigi valstybės institucijų ar pareigūnų padaryta žala įgyvendinant valdžios funkcijas, pavyzdžiui, nepagrįstai atsakius ar sustabdžius paramos modernizavimui skyrimą, žala turėtų būti atlyginama vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 ir 6.272 straipsniais.

Minėtuose Civilinio kodekso straipsniuose numatoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto lėšų. Žala turėtų būti atlyginama už tokius valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmus (ar susilaikymą nuo jų), kurie daro įtaką asmenų teisėms. Atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo išaiškinimai atskleidžia valdininkų atsakomybės ribas. Deja, teismų praktikoje pasitaiko palyginti nedaug atvejų, kai ūkininkai ar verslininkai kreipiasi reikalaudami priteisti žalą iš valstybės.

Parama ūkių modernizavimui - teismų praktikos pavyzdžiai

Nors paramos gavėjai retai kreipiasi dėl negautos paramos priteisimo, neteisėtų Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) ar kitų valstybės įstaigų veiksmų, vis dėlto, kaip rodo praktika, galutiniai teismų sprendimai paramos gavėjams dažniausiai yra palankūs. Štai keletas įdomesnių teismų praktikos atvejų, susijusių su valstybės atsakomybe už pagal modernizavimo programas nesuteiktą paramą ar skirtas sankcijas.

Pasvalio rajono žemės ūkio bendrovei „Vaškai" parama buvo skirta (numatyta skirti) 2005 metų viduryje, tačiau dėl jos pačios pradėtų ikiteisminių tyrimų paramos teikimas buvo sustabdytas, o vėliau -  nebeatnaujintas. Bendrovė „Vaškai" dėl negautos paramos kaltino NMA, kuri, nors 2005 metais ir buvo skirta parama, nevykdė pareigos su „Vaškų" bendrove sudaryti paramos sutartį, o vėliau ir visiškai atsisakė ją sudaryti, nes buvo pasibaigęs tokių sutarčių pasirašymo laikas.

Teismas išsiaiškino, kad bendrovė „Vaškai" buvo pateikusi NMA visus būtinus ir papildomus dokumentus, prašomus paaiškinimus ir kad Žemės ūkio ministerija paramos skyrimą patvirtino. Taigi NMA privalėjo sudaryti paramos teikimo sutartį. Anot teismo, NMA yra tik įgyvendinančioji institucija, todėl neturėjo teisės taikyti papildomų paramos skyrimo kriterijų, t. y. vadinamosios diskrecijos, ir juolab atsisakyti pasirašyti sutartį dėl paramos skyrimo. Teismas, analizuodamas tuo metu galiojusias paramos skyrimo taisykles, nustatė, kad po paramos skyrimo patvirtinimo įgyvendinančioji institucija (NMA) neturėjo teisės vilkinti ar atsisakyti pasirašyti sutartį. Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė, kad žemės ūkio bendrovei „Vaškai" turi būti atlyginti nuostoliai, t. y. išmokėta paramos, kuri turėjo būti skirta, suma.

Kitas atvejis susijęs su UAB „Juodoji audinė", kuri siekė gauti paramą pagal priemonės  „Žemės ūkio valdų modernizavimas" pirmąją veiklos sritį „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų Bendrijos standartų įgyvendinimas". Tačiau NMA pritaikė 227 254 Lt dydžio sankciją už neįvykdytą įsipareigojimą pasiekti reikiamą sąlyginių gyvulių vienetų (SGV) skaičių valdoje. NMA teigė, kad parama priklauso tik už pareiškėjo laikomus 77 SGV. Teismas išaiškino, kad NMA, skirdama sankciją, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, nes vadovavosi jau po mokėjimo paraiškos ir mokėjimo prašymo pateikimo dienos priimto teisės akto redakcija. Taigi NMA nevertino, kad faktiškai SGV yra didesnis - prašymo dėl paramos suteikimo pateikimo metu galiojusiose taisyklėse SGV skaičiavimas buvo kitoks. Šis teismo sprendimas taip pat yra vertintinas kaip teisingas ir atitinkantis ūkininko ar kito paramos gavėjo interesus. NMA, skirdama sankcijas, neturėjo taikyti vien formalių kriterijų. Juk svarbiausia, ar yra realiai pasiektas projekte numatytas tikslas.

NMA neturėtų formaliai vertinti paraiškų administracinės atitikties ir tinkamumo skirti paramą kriterijų. Pavyzdžiui, NMA neturėtų atmesti teiktos paraiškos vien dėl to, kad ūkininkas nespėjo įregistruoti žemės ūkio valdos, nes jos įregistravimas Žemės ūkio ir kaimo verslo registre yra tik formalaus pobūdžio kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A⁸²²-1142/2009).

Alternatyvi energetika ir pasikeitę įstatymai

Kitas paramos gavėjams opus klausimas - atsinaujinančių išteklių energetika. Parama atsinaujinančiai energetikai yra pavyzdys, kaip projekto įgyvendinimo metu pasikeitę teisės aktai gali tapti didelių nuostolių priežastimi. Praeitais metais Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija beveik perpus sumažino saulės energijos supirkimo tarifus. Atnaujinti tarifai galioja tiems paramos gavėjams, kuriems leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas po teisės aktų pakeitimo. Tačiau kyla klausimas, ką reikėtų daryti tiems asmenims, kurie pradėjo investicijas prieš šiuos politinius pakeitimus, tačiau dar nespėjo gauti leidimo gaminti elektros energiją? Kaip pavyzdį galima paminėti konkretų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos atvejį. Bendrovė gavo leidimą plėtoti energetinį pajėgumą vadovaujantis reglamentavimu, galiojusiu iki teisės aktų pakeitimo, tačiau galutinis leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas vadovaujantis jau naujomis supirkimo kainomis. Atrodytų, kad šiuo atveju taip pat galėjo būti pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Juk investicijos darytos viliantis, kad supirkimo kaina bus didesnė. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad kiekvienas verslininkas susiduria su investicine rizika. Antai ūkininkai taip pat nėra tikri, kokia bus po metų grūdų ar pieno supirkimo kaina, koks bus derlius.

Nagrinėdami tokius ginčus, teismai akcentavo silpnesniosios sandorio šalies, t. y. vartotojo interesus ir būtinybę juos ginti. Teismai pabrėžė, kad įstatymų leidėjas pakeitė teisės aktų nuostatas, gindamas silpnesniąją sandorio šalį. Nepakeitus nuostatų, visi vartotojai (elektros energijos pirkėjai) būtų turėję mokėti brangiau, o tai būtų pažeidę viešąjį interesą. Kadangi verslininkai veikia savo rizika, tai nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiai įmonei. Verslininkas, pasirinkęs elektros energijos gamybos verslo modelį, privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai, jis turi įvertinti verslo riziką, taip pat ir galimus elektros energijos kainų pasikeitimus, nes elektrinėse gaminama elektros energija turės būti parduodama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pažymėtina, kad minėti Lietuvos teismų sprendimai yra tik viena medalio pusė. Užsienio investuotojai gali kreiptis į tarptautinius investicinius ginčus nagrinėjančius arbitražo teismus, reikalaudami atlyginti nuostolius dėl pasikeitusios teisinės aplinkos. Dėl teisės aktų alternatyvios energetikos srityje pasikeitimų arbitražo teismuose nagrinėti ieškiniai prieš Čekiją, Ispaniją. Tarptautiniuose investicinių ginčų teismuose priėmus kitokius sprendimus, gali keistis ir Lietuvos teismų praktika.

Ką turėtų žinoti paramos gavėjas

Visų pirma ūkininkas ar kitas paramos gavėjas turėtų būti aktyviu paramos gavėju. Pavyzdžiui, ŽŪB „Vaškai" atveju teismas palankiai vertino aplinkybę, kad „nuo pat paraiškos pateikimo iki atsisakymo pasirašyti paramos sutartį pareiškėjas veikė aktyviai, geranoriškai bendradarbiavo su NMA, domėjosi paramos sutarties pasirašymo procedūra, tuo siekdamas gauti ES paramą". Ūkininkai ir verslininkai turėtų nepasitikėti žodiniais ar telefoniniais pažadais, o siųsti užklausimus raštu, nes į juos valstybės institucijos privalo atsakyti, atkakliai domėtis, kodėl parama nėra išmokama laiku. Juk pasitaiko atvejų, kai teritoriniuose padaliniuose pateikiamiems dokumentams taikomi skirtingi reikalavimai (pavyzdžiui, vienur reikalaujama dokumento originalo, kitur teprašoma patvirtintos kopijos ir pan.).

Praktika rodo, kad aktyvūs paramos gavėjo veiksmai skatina sparčiau ir efektyviau vykdyti paramos teikimo procesą. Pavyzdžiui, kai kurie ūkininkai bent kartą per savaitę paskambina į NMA ar kitas su paramos teikimu susijusias įstaigas, klausdami apie savo pateiktų dokumentų paramai gauti vertinimo eigą. Ūkininkai įsitikinę, kad tai duoda naudos. Kita vertus, aktyvumas ne visada išgelbės nuo tarnautojų aplaidumo, nerūpestingumo ar netinkamo teisės aktų aiškinimo. Vis dėlto aktyvumas galėtų būti papildomas argumentas ginant savo teises teisme. Teismų praktikos pavyzdžiai rodo, kad atsisakymas priimti dokumentus paramai skirti, atsisakymas sudaryti paramos teikimo sutartį, atsisakymas išmokėti paramą gali būti nuginčijamas.