Veisiant miško želdinius stambiais sodmenimis arba sodinant savaiminukus, atpuola jų agrotechninė priežiūra, todėl ir priežiūros darbai būna lengvesni. Želdinių priežiūra susideda iš piktžolių ar puskrūmių šalinimo, medelių genėjimo, neprigijusių sodinukų atsodinimo.

Pirmaisiais metais reikia vieną arba du kartus pašalinti stambesnes žoles ar puskrūmius - dilgėles, lendrūnus, avietes. Tai galima atlikti kauptuku arba dalgiu. Žolių stelbimui ypač jautrios šviesinės medžių rūšys - pušys, maumedžiai, beržai. Kad susidarytų želdiniams augti geros sąlygos, piktžoles reikia šalinti vegetacijos pradžioje ar jos eigoje. Pasibaigus vegetacijai, žolių šalinimas nebeaktualus, jos gali netgi maskuoti ir saugoti želdinius nuo žvėrių pažeidimų. Persodintiems didesnio aukščio lapuočių savaiminukams jų neaplenkiančios žolės ir puskrūmiai mažiau kenkia, jie netgi pageidautini. Vienais metais, kai įveistame beržynėlyje dalgiu išpjovėme išbujojusias dilgėles ir avietes, stirninai ragais pažeidė berželių kamienus.

Genėjimas gerina medžių stiebų kokybę

Medelių genėjimas valstybiniuose miškuose nevykdomas. Nors ilgametis miškų ūkio ministras Algirdas Matulionis su savimi vežiodavosi pjūklelį ir nuvažiavęs į girininkiją jos kieme neretai imdavo genėti medelius, taip gėdindamas šeimininkus. Buvęs Miškų instituto direktorius doc. Mikalojus Lukinas pavasarinių talkų metu eidavo genėti savo sodintų ąžuoliukų Girionių parke.

Privačiame miške, kur želdomi ploteliai būna nedideli, galima pasodintus medelius labiau prižiūrėti. Genėjimas ypač reikalingas ąžuoliukams. Sodo žirklėmis karpomos stambios ir viršūnę pakeisti pretenduojančios šakos, šalinamas dvišakumas ar ąžuoliukams būdingas daugiaviršūniškumas. Berželiams irgi tikslinga šalinti stambias šakas ir dviviršūniškumą. Spygliuočių medeliams genėjimo reikia mažiau: galima apsiriboti antros viršūnės ar vienos kitos stambios šakos pašalinimu. Genint medelius, gerėja jų stiebų kokybė, o savininkas turi galimybę labiau suartėti su savo mišku. Geriausia genėti pavasarį, tada greičiau užgyja žaizdos. Iš nugenėtų beržų bei ąžuolų šakų galima pasiruošti vantas.

Neprigijusius sodinukus galima atsodinti rudenį arba pavasarį. Gali būti panaudojami panašaus dydžio ar kiek stambesni kruopščiai iškasti savaiminukai.

Apsaugai nuo žvėrių gali būti naudojami savadarbiai gaubteliai

Želdinių apsauga nuo žvėrių pažeidimų - labai aktualus ir miško įveisimo sėkmę lemiantis klausimas. Nevykdžius apsaugos priemonių, vieną pavasarį nuėję pažiūrėti pernykščių pušų želdinių, paprasčiausiai jų neberadome. Pušaitės buvo ne tik nugraužtos, bet ir suėstos. Teko sodinti iš naujo.

Želdiniams apsaugoti naudojamos žvėris atbaidančios specialiai paruoštos cheminės medžiagos - repelentai. Jie efektyviai apsaugo jaunus medelius. Repelentais tepami medelių viršūniniai ir viršutinės mentūrės šoniniai ūgliai. Pušaites ir eglaites stirnos pažeidžia iki 1,2 m, elniai - iki 1,5 m aukščio, tad apsaugą nuo kanopinių žvėrių pažeidimų reikia vykdyti mažiausiai 5 metus. Kuo sodinukai didesni, greičiau prigyja ir geriau auga, tuo greičiau jie „pabėga" nuo žvėrių pažeidimų.

Medelius apsaugoti nuo žvėrių galima ir specialiai pagamintais plastikiniais gaubtais arba šiam tikslui iš polietileninės plėvelės pačių paruoštais įvairaus dydžio gaubteliais, plėvelę susegant spaustukais (biuruose naudojamais popieriams susegti). Pušaičių ir eglaičių viršūnės apsaugomos 25x10 cm dydžio, ąžuoliukai ar klevukai - 50x15 cm gaubteliais.

Želdiniams augant, šalinami atžėlę ir juos stelbiantys krūmai bei nepageidaujamų rūšių medžiai. Kertami ir jiems augti trukdantys kaimyniniai, dažnai jau užaugę, pavieniai medžiai ar jų grupės, taip pat į želdinių pusę labai išsišakoję gretimų medynų medžiai. Karčių amžiaus pradedami retinti želdiniai jau teikia medieną kurui.

Atgaiva sielai

Prašvitus pavasariui arba medžių lapus nuauksinus rudeniui, ateikime į mišką pažiūrėti, kaip peržiemojo ir paaugo mūsų želdiniai. Tuščiose vietose pasodinkime naujus medelius. Miškas - tai ne vien fizinis darbas jį sodinant, tvarkant ar ruošiant malkas. Darbas miške, jo tyras oras, paukštelių giesmės, palaiminga ramybė ir teigiama energetika suteikia žmogui atgaivą ir sveikatą. Jeigu dideliame mieste viename kubiniame metre oro yra apie 36 tūkst. bakterijų, tai miške jų yra tik iki 5 000. Įvairios medžių rūšys turi skirtingą bioenergetinį poveikį žmogui. Teigiamą poveikį turi ąžuolas, beržas, gluosnis, kaštonas, šermukšnis. Neigiamos energijos („vampyrų") medžių grupei priklauso alksnis, drebulė, tuopa ir iš dalies laukinė kriaušė.

Malonūs darbai miške dažnai nustelbia netgi pomėgius, pvz., žvejybą ir kitus. Su mišku, į kurį įdedama darbščių rankų ir jautrios širdies, susigyvenama, į jį nuolat norisi sugrįžti kaip į kurortą. Tampa pažįstamas vos ne kiekvienas medis. Kad savasis miškas būtų patrauklesnis, jį reikia nuolatos gražinti, įveisiant naujas giraites, alėjas, įvairiomis progomis sodinant atminimo medžius. Taip gerėja miško rekreacinės savybės, jis palaipsniui keičiasi į miško parką. Mūsų šeimos miške vaizdingiausioje vietoje įrengtas alkos kalnelis. Jo centre numatyta vieta aukurui ir pasodinti memorialiniai ąžuolai Anapilin iškeliavusiems šeimos nariams atminti. Sakoma, kad augalai yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusių...

Gimus naujiems šeimos nariams, gražioje miško vietoje jiems sodinami ąžuoliukai, liepaitės, eglaitės, ievos. Šių medžių vardais žmonės mėgsta pavadinti ir savo atžalas. Mūsų miške įvairių medžių giraitės, kalneliai ar vandens telkiniai pavadinti miško darbuose dalyvavusių šeimos narių arba toje vietoje gyvenančių žvėrelių bei perinčių paukščių vardais. Kalnelį, kuriame lapė išsikasė olą, pavadinome „Lapės nugara", o aikštelę, prie kurios aukštame berže paukštvanagis susuko lizdą - „Vanago aikštele". Suteikus pavadinimus lengva orientuotis miške ar susikalbėti namie aptariant jo reikalus. Mišką susiejus su artimųjų žmonių likimais, jis likusiems šeimos nariams tampa sakraliu, tad greičiausia ir nebus lengva ranka parduodamas.

Algimantas GRADECKAS, Audrius GRADECKAS

Mano ūkis, 2014/06