Dar prieš 12 metų bendrovė „Tetirvinai" buvo ties išnykimo riba. Dabar ji - viena stipriausių pieno gamintojų ne tik Pasvalio rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Bendrovė pradėjo kilti iš pelenų, kai dalį jos pajų nusipirko broliai Rytis ir Linas Sologubai.

Už Pasvalio šiaurės kryptimi pavažiavus maždaug 8 km iki Tetirvinų gyvenvietės, kairėje atsiveria vakarietiškas vaizdas - modernios fermos, grūdų saugyklos, tvarkingas administracijos pastatas ir sutvarkyta aplinka. Šiuo metu „Tetirvinai" yra pelninga, stabiliai dirbanti bendrovė. „Mūsų sėkmę lemia sąžiningas darbas ir požiūris į jį", - sako bendrovės valdybos pirmininkas Rytis Sologubas.

Tačiau vien žmogiškųjų pastangų neužtektų, jei kasmet į bendrovę nebūtų investuojama. Pasak R. Sologubo, kiek pastarąjį dešimtmetį uždirbama, tiek atgal sudedama į ūkį. „Tetirvinai" pasinaudojo ir ES parama - įgyvendinti keli projektai pagal SAPARD, BPD, KPP programas. Jie pirmieji Lietuvoje pradėjo statyti naujoviškas modernias šalto laikymo karvių fermas.

Bendrovė dirba beveik 3 tūkst. ha žemės, su prieaugliu laiko apie pusantro tūkstančio galvijų, iš jų -per 700 melžiamų karvių. Pagal numatytą plėtros planą bandą planuojama padidinti iki 1 200 melžiamų karvių.

Žemės ūkyje atsidūrė atsitiktinai

Kai 2002 m. pavasarį Rytis Sologubas su broliu Linu įsigijo dalį per visas siūles braškėjusios žemės ūkio bendrovės pajų, iš pradžių teko investuoti savo asmenines lėšas, kol atsirado galimybė pasinaudoti ES parama. 

Įdomiausia tai, kad bendrovę gaivinti pradėjo nieko bendra su žemės ūkiu iki šiol neturėjęs R. Sologubas. Tačiau patirtis versle ir ekonomisto išsilavinimas šiuo atveju tapo dideliu privalumu. Tiesiogiai į gamybos procesą jis nesikiša, jo prioritetas - prekyba, sutartys, strateginiai sprendimai.

Rytis dažnai sulaukia klausimo, kaip jis ryžosi investuoti į griūvančią žemės ūkio bendrovę. „Neturiu atsakymo. Mūsų su broliu idėja buvo investuoti į žemę. Taip pat nežinau, kodėl Pasvalio rajone, prie Latvijos sienos, o ne Šakiuose, ne Kėdainiuose ar dar kur kitur po truputį pradėjome supirkinėti žemes. Turėjome laisvų pinigų, reikėjo juos kažkur investuoti. Tuomet ir gavome pasiūlymą įsigyti bendrovę, atsidūrusią ties bankroto riba", - pirmąją pažintį su žemės ūkiu prisimena R. Sologubas.

2001-ųjų rudenį prasidėjo pokalbiai su tuometiniais „Tetirvinų" vadovais. Ūkis turėjo 1 500 ha dirbamos žemės, bet dėl blogos finansinės padėties tais metais sugebėjo apsėti tik 500 ha. Fermoje dar buvo apie tūkstantis kiaulių ir apie 200 melžiamų karvių. Viską pasvėrę, Sologubai ryžosi investuoti.

Paklausė patarimo nukasti kalną

Rytis turėjo ekonominių žinių, patirties versle, todėl į ūkį pažvelgė naujomis akimis, svarstydamas, nuo ko pradėti. Pasak jo, nupirktas ūkio subjektas, kurio pastatų vertė buvo lygi nuliui. Tinkamos naudoti buvo tik mechaninės dirbtuvės ir sėklinių grūdų sandėlis. Iš pradžių naujieji savininkai dar turėjo minčių gaivinti kiaulininkystę, plėsti fermą iki kelių tūkstančių kiaulių, bet netrukus suprato, kad, norint tapti žaidėju rinkoje, jų reikia auginti bent 20 tūkstančių.

Į Tetirvinus  R. Sologubas atsivežė technologą Romą Kauną, nuo kurio pasiūlymų kardinaliai viską keisti ir prasidėjo naujas bendrovės gyvenimas. Pamatęs ant kalno stovintį seną gyvulininkystės kompleksą patyręs specialistas patarė viską griauti, kalną nukasti ir išstumdyti, o atsiradusioje naujoje erdvėje statyti naujas šalto tipo fermas. „Ta mintimi patikėjau ir iki šiol jaučiuosi dėkingas gerbiamam Romui, nes buvome pastatyti į teisingas vėžes. Dabar viskas padaryta su užmoju", - sako R. Sologubas.

Per tris mėnesius ekskavatorius nukasė kalną, buldozeris išstumdė žemes ir naujos fermos jau buvo pastatytos lygumoje. Dabar 15 ha plote kompaktiškai yra išsidėsčiusi visa gamybinė bazė - gyvulininkystės kompleksas, grūdų sandėlis, mechaninės dirbtuvės.

Patirties Rytis nutarė pasisemti ir jam tinkamų ūkio pavyzdžių pasidairyti JAV ir išvyko pažiūrėti didelių fermų, ūkinių pastatų. Šalto tipo tvartų, kurių Lietuvoje dar nebuvo, projektą jis parsivežė būtent iš amerikiečių. Lietuvos konstruktoriai tik perskaičiavo techninius dalykus ir pritaikė projektą mūsų šalies sąlygoms. Tokius tvartus pastatyti yra gerokai pigiau ir greičiau nei įprastus. „Tetirvinų" gyvulininkystės komplekse stovi du 140 m ilgio tvartai. Viename jų telpa 600 melžiamų karvių, tad erdvės plėstis - per akis. Nemažas ir 80 m ilgio apie 3 000 kv. m prieauglio tvartas.

Didžiausias pliusas, teigia R. Sologubas, kad šalto tipo tvartuose paprasčiau valdyti mikroklimatą. Tiesa, problemų kyla labai šaltą žiemą, nes užšąla mėšlas ir pradeda strigti skreperiai, tuomet kurį laiką mėšlą reikia valyti mechaniškai. „Pakentėti tenka savaitę kitą per visus metus, o privalumų, teikiamų ištisus metus, yra gerokai daugiau", - teigia vienas bendrovės savininkų.

Projektui įgyvendinti - naujoms fermoms pastatyti ir kompleksui išplėsti - buvo numatyti 5 metai. Tačiau gyvenimas ir ekonominė situacija šiuos planus pakoregavo. Per tą laikotarpį Sologubai buvo sulaukę gero pasiūlymo parduoti bendrovę. Kai vyko derybos dėl sandorio, plėtra buvo pristabdyta. Po to iš ritmo išmušė kritusios pieno kainos, kurios taip pat kėlė dvejonių, ar tęsti plėtrą. Tad 5 metų plėtros planui, anot bendrovės valdybos pirmininko, tikriausiai reikės 10 metų.

Investicijos į bendrovę jau duoda grąžos, nors, šypteli Rytis, tą grąžą visi skirtingai supranta: „Vieniems grąža, kai namo pinigus neša, o aš grąžą matau žiūrėdamas į naujus gražius tvartus, sutvarkytą teritoriją, nes visi bendrovės uždirbti pinigai į ją atgal investuojami. Ar gerai darau, parodys gyvenimas."

Prieš dvejus metus žemės ūkio bendrovės statusas buvo pakeistas į uždarosios akcinės bendrovės, kad didžiausieji akcininkai turėtų ir atitinkamą balso teisę. Rytis paaiškina, kad iš esmės pasikeitė tik balsavimo teisė, nes balsuojant žemės ūkio bendrovėje vieną balsą turi ir 1, ir 10 pajų turintys asmenys, taigi, lemiamą balsą priimant sprendimus gali turėti smulkūs pajininkai, kurie, R. Sologubo įsitikinimu, dažniausiai nėra suinteresuoti investuoti. Visi, kurie turėjo bendrovės pajų, tapo UAB akcininkais, tik jų balso teisė jau priklauso nuo to, kiek turi akcijų. Rytis su broliu ir toliau liko pagrindiniais akcininkais, o bendrovė, kaip ir anksčiau, dalyvauja Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos veikloje.

Karvių priežiūrai pinigų netaupo

Per metus vidutinis primilžis iš karvės yra apie 8 tūkst. kg pieno. Statistiniai pieno primilžio rodikliai, pasak R. Sologubo, nėra aukštesni tik todėl, kad jie nesistengia brokuoti tų karvių, kurios mažina vidurkį. 

„Tvartuose yra pakankamai vietos, jie pastatyti su perspektyva plėstis. Tad jeigu nuo karvės duodamo pieno lieka bent keli litai per dieną, jos nebrokuojame. Žiūrime ekonominės pusės, o ne laukiame ordinų už didelį primilžį. Be to, jeigu ta karvė dar genetiškai perspektyvi, ji gali ir veršelį atvesti", - teigia R. Sologubas ir priduria, kad išbrokavus bent 50 karvių, vidutinis primilžis iš karvės būtų daugiau nei 9 tūkst. kg per metus.

Banda didinama iš ūkyje atvestų telyčių, pirkti gyvulių iš išorės bendrovei nebereikia. O visi buliukai parduodami, nes auginti mėsinius galvijus bent artimiausioje ateityje neplanuojama. „Per daug investuota į pienininkystę, kad dabar dar imtumėmės mėsinės galvijininkystės. Be to, nesame užbaigę pieno ūkio plėtros, tad kol kas apie naują šaką negalvojame. Negali visko aprėpti, nors niekada nesakau niekada", - sako patyręs verslininkas.

Net ir neturėdamas specifinių žemės ūkio žinių, jis labai greitai suprato, kad karvių priežiūra, jeigu nori turėti sveiką ir produktyvią bandą, turi būti pedantiška. Ir jeigu tik atsiras problemų dėl pašaro kokybės, tai, vaizdžiai sako Rytis, antrame karvės gale gaudysi krūvą pinigų. Todėl pašarui, taip pat ir gyvulių gerovei, pinigų netaupoma. Karvių sveikata bendrovėje rūpinasi veterinarijos gydytojas Gytis Nainys ir felčeris Virginijus Jokubauskas, o visa atsakinga fermos veikla patikėta jos vedėjai Vidai Pukevičienei.

Gyvulininkystės specialisto konsultacijos perkamos iš šalies. Pagrindinė jo užduotis - sudaryti pašarų racioną ir konsultuoti kitais gyvulininkystės klausimais. Profesionalus, aukščiausios kvalifikacijos specialistas, pasak R. Sologubo, yra labai brangus, jeigu samdytum jį nuolatiniam darbui. Tad buvo nutarta mokėti už konsultacijas, o visas specialisto rekomendacijas ūkyje pritaikyti patiems. Konsultacijoms kviečiami skirtingi konsultantai, kad būtų galima palyginti jų patarimus.

Prieš dešimtmetį bendrovėje dominavo Šiaurės Lietuvai įprastos žalųjų veislės karvės. Tačiau dabar banda yra holšteinizuojama ir gana marga - buvo atsivežta juodmargių, švediškų žalmargių. Pašarų pirkti nereikia - viskas užauginama bendrovės laukuose. Kukurūzų sėja apie 300-350 ha, iš jų, jeigu derlius normaliai uždera, pašarams reikia apie 250 ha. Dar 50 ha kukurūzų augina grūdams - juos parduoda, jeigu derlius geras, arba sumala į miltus pašarams. 50 ha visada augina papildomai tam atvejui, jeigu kas nors atsitiktų.

Daugiausia sėja žieminių kviečių - apie 1 200 ha. Kiek reikia, tiek grūdų skiriama gyvuliams, likusi dalis parduodama. Miežius sėja tik pašarams. „Gerai, kad mūsų bendrovės rizika išskaidyta. Kai buvo žemos pieno supirkimo kainos, gelbėjo augalininkystė. Tačiau šią žiemą pasėliai - 400 ha rapsų ir 1 200 ha kviečių - iššalo 100 procentų, bet galbūt mus gelbės pieno kaina", - sako „Tetirvinų" vadovas.

Nors žieminius rapsus Lietuvoje dėl nenuspėjamų sąlygų auginti rizikinga, bendrovė juos sėja kasmet ir net nedraudžia pasėlių. Tokie nuostoliai dėl iššalusių laukų patirti pirmą kartą per 12 metų. Pasak Ryčio, bendrovė linkusi laikytis konservatyvios pozicijos ir renkasi atsparesnes šalčiui veisles, o ne tas, kurios žada didesnį derlių. Tačiau šią žiemą ir tai neišgelbėjo.

Mišriame „Tetirvinų" ūkyje pajamos iš pienininkystės ir augalininkystės paprastai pasiskirsto maždaug per pusę. R. Sologubas niekada neskuba parduoti grūdų, laukia pavasario. Su pirkėjais pasirašo išankstines sutartis, bet kainos jose nefiksuoja, o sieja ją su biržos kainomis. Kviečius šiemet baigė vežti tik kovą, o miežius - gegužę. Taip pat ir rapsus, kurių kaina pagal sutartą su pirkėju formulę buvo nustatyta tik balandžio 30 dienai.

Pieno ūkis - brangus malonumas

Žemės ūkio verslo ėmęsis Rytis greitai įsitikino, koks brangus malonumas yra turėti pieno ūkį. „Regis, augalininkystės technika yra brangi. Bet kiek reikia investuoti į pienininkystę, kad turėtum pelno duodančią karvių bandą, kad atitiktum aplinkosaugos standartus ir visa kita? Kombaino kaina šalia to atrodo smulkmena. Viena karvė - maždaug 6 tūkst. vaikščiojančių litų. Taigi į visą mūsų bandą su prieaugliu jau sudėta apie 6 mln. litų. O kur dar tvartai, melžimo įranga, kilimėliai ir kitos technologijos? Įsivaizduojate, kokią techniką augalininkystės ūkiui galima supirkti už tokią sumą?" - retoriškai klausia verslininkas.

Bet viena iš priežasčių turėti mišrų ūkį - rizikos išskaidymas. Būtent ši taisyklė šiemet, iššalus pasėliams, „Tetirvinams" kaip niekad aktuali.

O karvėms ūkyje sudarytos išties geros sąlygos. Tvartuose - erdvu, šviesu, švaru, patiesti guminiai kilimėliai, įrengti mėšlo šalinimo skreperiai. Bendrovė turi 48 vietų melžimo aikštelę - bene didžiausią Lietuvoje. Taigi yra visos sąlygos bandą didinti iki 1 200 karvių. Per dieną „Žemaitijos pienui" bendrovė priduoda apie 17 t pieno. Kaina pagal sutartį yra užfiksuojama 6 mėnesiams, tad bent tokį laikotarpį bendrovei nereikia nerimauti, kiek už pieną gaus kitą mėnesį.

Praėję metai „Tetirvinams" buvo pelningi. „Aišku, kai viskas sklandžiai veikia, kai geros pieno supirkimo kainos, tai ir pelnas didesnis būna, nors kartu su pieno kaina didėja ir sąnaudos. Vis dėlto esant tokiai situacijai vykdyti plėtrą yra smagiau", - neslepia R. Sologubas.

Naujų darbų ir investicijų sąraše - veršelių, kurie jau neišsitenka senoje veršidėje, tvarto rekonstrukcija, girdyklų, įvairios technikos pirkimas. Spalį bendrovė pateikė paraišką paramai iš Gyvulininkystės investiciniams projektams skirto papildomo finansavimo, bet sprendimo dar nesulaukė.

Trūksta aiškių pieno kainos nustatymo kriterijų

Per metus bendrovės darbuotojų skaičius nuo 64 padidėjo iki 74. Anksčiau, prieš 7-8 metus, jų, sako Rytis, su žiburiu reikėdavo ieškoti. Dabar padėtis kitokia ir jau net gali rinktis darbuotoją iš kelių kandidatų, nes rajono žmonės žino, kad bendrovėje yra sudarytos geros sąlygos dirbti.

Bendrovės durys visada atviros jauniems specialistams, kurių labai trūksta. Tai, kad didžioji dalis veterinarijos studijas baigusių specialistų  neina dirbti į gamybą, o renkasi darbą mieste su smulkiais gyvūnais, Rytis vadina tiksinčia bomba. Jaunimas nenori važiuoti į kaimą ir už 4-5 tūkst. litų veterinarijos gydytojo atlyginimą, o tų senosios kartos specialistų, kurie dirba iš pašaukimo, lieka vis mažiau. „Tetirvinai" šiuo metu turi visus būtinus darbuotojus, bet, žvelgdamas į jų amžiaus vidurkį, bendrovės vadovas nėra visai ramus dėl ateities. Todėl jis neatmeta galimybės, kad atlyginimai pasieks tokį lygį, kai į Lietuvą atvažiuos dirbti europiečiai, nes jiems mokėsime tiek, kiek mokama Europoje. „Tas skirtumas ir dabar jau ne toks didelis, be to, jis gali dar sumažėti, kai Lietuvoje bus įvestas euras", - svarsto jis.

Svarbiausia pienininkystės problema R. Sologubas įvardija tai, kad nėra aiškios pieno supirkimo kainos nustatymo politikos. „Vienokia ar kitokia, bet ji turėtų būti. Tarkime, grūdų kainą galima sieti su pasaulinėmis biržomis, o su pienu to nėra. Kažkas, turbūt keli perdirbėjai, sugalvojo, kad mokės, pavyzdžiui, 90 centų. Ir niekas nepasako, kodėl ne 89 arba ne 92 centus? Tai labiausiai erzina", - atvirai poziciją dėsto R. Sologubas. Kai baigiantis metinei sutarčiai dėl pieno tiekimo Rytis pasižvalgo į kitas įmones, tikėdamasis geresnių sąlygų, jis nepaliauja stebėtis išgirdęs pieno supirkėjų atsakymą, kad jiems nereikia pieno,. Tik „Žemaitijos pienas" nėra pasakęs, kad nereikia pieno, tad jiems ir tiekia.

Aplinkosaugos reikalavimai, R. Sologuno teigimu, gerokai per griežti. „Reikėtų Lietuvos aplinkosaugininkus nuvežti pažiūrėti, tarkime, į Švediją, kurioje dievinama ir propaguojama ekologija, kurioje aplinkosauga labai rūpinamasi. Pas mus, palyginti su jais, taip persistengta... Kartais susidaro įspūdis, kad mokesčius baudų pavidalu norima susirinkti iš tų, kurie turi pinigų, o ne iš tų, kurie sėdi apsileidę, nes jie pinigų neturi", - piktinasi jis.

Ar ekonomistui įdomu dirbti žemės ūkyje? „Turbūt esu sutvertas kurti verslą ir kol vyksta bendrovės plėtra, man dirbti labai įdomu. Patinka statyti, galvoti, o strategijų kūrimas - mano varomoji jėga. Iki beprotybės plėstis nesirengiame, tad gal ateis laikas, kai savo misiją bendrovėje būsiu atlikęs ir tuomet suksiu kitur", - sako „Tetirvinus" naujam gyvenimui prikėlęs ambicingas verslininkas.

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2014/06