03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2014/05
Puoselėdama mišką saugo artimųjų atminimą
  • Gitana KEMEŽIENĖ
  • Mano ūkis

Miškininkystės žinių trūkumas – daugelio nedidelių privačių miško valdų savininkų bėda. Tinkamą miškų priežiūrą neretai riboja ir tai, kad gyvena savininkai toli nuo savo nuosavybės. Tačiau ne visus miško savininkus šios kliūtys atbaido nuo noro puoselėti ir prižiūrėti savo mišką – viena jų Kauno r. gyvenanti ir Lietuvos sporto universitete dėstytoja dirbanti socialinių mokslų daktarė Biruta Švagždienė, 10 ha miško Marijampolės r. pakraštyje, prie pat Lenkijos sienos, paveldėtoja.

Beveik prieš dešimtmetį moteris mišką paveldėjo iš savo tėvų Albino ir Adelės Agurkių. Birutos tėvelis šią nuosavybę perėmė iš savo tėvų, kurie susigrąžino istoriškai jiems priklausiusias žemes. „Taip jau sutapo, kad dirbdamas kolūkyje mano tėvelis savo protėvių žemėje, kuri tuo metu priklausė kolūkiui, pats sodino mišką. Tada jis net pagalvoti negalėjo, kad sodina mišką sau“, – savojo miško istoriją pradeda pasakoti B. Švagždienė. Vienoje vietoje plytintis miškas, per kurio vidurį eina kelias, buvo sodinamas per du kartus: maždaug prieš  penkiasdešimt  metų  buvo  įveistas  miškas vienoje kelio pusėje, po gero dešimtmečio pušynui paskirtas ir kitoje pusėje esantis plotas. „Aš dar prisimenu, kai jaunesniojo miško vietoje bulvės ir kitos daržovės augo“, – šypteli Biruta.

Moteris neabejoja, kad tėveliui skaudėjo širdį sodinant mišką dirbamoje žemėje, tačiau ir ji pati pripažįsta, kad žemės ūkiui tai ne itin tinkami plotai – reljefas išraižytas kalnelių ir daubų, o pati žemė nelabai  derlinga. Mat net ir pati vietovė, kurioje dabar dunkso Birutos miškas, Kalnių kaimu vadinama. Specifinė tai vieta ir dėl to, kad esti gana įdomioje sankirtoje: Dzūkija–Suvalkija, Marijampolės (anksčiau Kapsukas)–Lazdijų r., Lietuva–Lenkija. „Nors ten labai graži gamta, bet daugeliui tai nepažįstamas užmirštas kraštas. Ilgus metus čia buvo sugriežtinti pasienio punktai, tad dėl specifinio įvažiavimo tai buvo nuo civilizacijos izoliuota teritorija. Žmonės lyg pirmykštė bendruomenė gyvendavo iš to, ką duodavo gamta“, –  gimtąjį kraštą pristato B. Švagždienė, dar pati menanti, kaip  buvo sodinami linai, spragilais kuliami ir arpu vėtomi javai.

Miškas – ne naudos, o grožio ir prisiminimų objektas

Neslėpdama meilės savo tėviškei, gimtajam kraštui ir jo grožiui moteris pasakoja, kad tapusi vienintele tėvų nuosavybės paveldėtoja ji sau prisiekusi puoselėti ir prižiūrėti kartu su ja augusį mišką. „Aš ten gimiau, augau, žinau, kur koks grybas dygsta, uoga sirpsta. Šis miškas su manimi  augo. Man  jis  –  tai  mano  gimtinė, mano vaikystė, mano gyvenimas. Ten mano širdis. Man jis brangus, nes mirus tėvams, ryšys su jais liko per mišką“,  –  su ašaromis akyse ištaria moteris, nuklysdama į prisiminimus. Ji pasakoja, kad žuvus broliui, kuris gyveno kartu su tėvais, stengdamasi kompensuoti šią netektį, ji kiekvieną savaitgalį, aukodama savo ir savo šeimos interesus, vykdavo į gimtuosius namus pas tėvus. „Esu tikra, kad būtent tai dar labiau sustiprino mano ryšį su namais ir gimtuoju kraštu“, – sako Biruta. Tiesa, dabar gimtojoje jos sodyboje gyvena kiti žmonės, senelių namų tik pamatai ir molinio svirno griuvėsiai belikę, bet tėvelio sodintos pušys ir savaime prisisėjusios eglės toliau sau ošia.

„Priėmiau šį palikimą su pagarba ir priesaku sau, kad tai nebus verslo objektas, kad tai bus saugoma, puoselėjama ir niekada  neparduodama. Aš niekada negalvojau apie naudą, kurią galėčiau gauti iš miško“, – teigia miško savininkė, o klausantis, kaip ji kalba apie savo kraštą, net abejonių dėl to nekyla.

Pasak B. Švagždienės, nuo pat pasodinimo miške nebuvo niekas daryta. Tad pirmiausia susirado ji miško darbus atliekančią įmonę ir pavedė jai sutvarkyti mišką. „Esu įsitikinusi, kad geriau darbus atlikti vėliau, negu išvis jų nedaryti“, – tokios nuostatos laikosi Biruta. Štai jau ne vienus metus ji bendradarbiauja su Marijampolėje įsikūrusia įmone „Miško darbai“, kuri jos valdoje ne tik ugdomuosius kirtimus, sanitarinę miško priežiūrą atliko, bet ir šabakštynus sutvarkė, šakų realizacijos ėmėsi, o šiemet ir beveik du hektarus naujo miško įveisė.

„Kiekvienas turime dirbti tą darbą, kurį geriausia išmanome. Tik taip turėsime kokybę ir gerą rezultatą. Tad man ramu, jaučiuosi saugi, kad mano mišką prižiūri specialistai, – moteris džiaugiasi suradusi įmonę, kuria gali pasitikėti. – Pelnas man nerūpi, nes miškas visų pirma yra grožis. Svarbiausia, kad valda būtų tvarkinga ir prižiūrėta.“ Tiesa, ji pripažįsta, kad įmonė už realizuotą medieną gautais pinigais ne tik pati atsiskaitė už atliktus darbus, bet ir jai šiek tiek pervedė, tačiau to pelnu ji nelaiko, mat namui Šlienavoje, kur gyvena su šeima, šildyti pirkdama malkas kasmet išleidžia gerokai daugiau. Sausuolius nuosavame miške ji leidžia tėvų sodybą įsigijusiems žmonėms išsipjauti.

Birutos pastangas prižiūrėti savo mišką pernai pastebėjo Valstybinės miškų tarnybos Marijampolės teritorinio poskyrio specialistai ir pasiūlė jai dalyvauti konkurse „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda“. Jos valda Marijampolės apskrityje įvertinta antra vieta, o tai, moters teigimu, jai sukėlė didžiulę nuostabą. „Labai smagu, kad ir tokiame užkampyje pastebėjo mano norą puoselėti grožį“,  – džiaugiasi pernykščio konkurso prizininkė.

Vietoj šabakštynų – naujai įveistas miškelis

Šiais metais B. Švagždienė užsibrėžė sau  tikslą šalia senojo miško sutvarkyti menkavertėmis medžių ir krūmų rūšimis apaugusius  šabakštynus ir tuose ploteliuose naują mišką įveisti. Labiausia jai skauda širdį, kad ne visą apleistą plotą ištisai gali sutvarkyti ir mišku apsodinti, mat į jos žemes įsiterpia senų apgriuvusių, bet savininkus turinčių fermų pastatai – jiems šis „turtas“ visai nerūpi, tačiau parduoti nesutinka. Darbams atlikti moteris taip pat pasisamdė bendrovę „Miško darbai“.

„Man pačiai miškininkystės žinių tikrai trūksta, tačiau negalėjau susitaikyti, kad mano valdoje būtų šabakštynas ir augtų apleistas miškas. Labai esu patenkinta specialistų darbu. Turėsiu gražią sutvarkytą aplinką, jie turi darbo vietą, tad ir man, ir jiems gerai“, – tikina miško savininkė.

Bendrovės specialistai parengė miško veisimo projektą ES paramai gauti, šiais pinigais ir už atliktus darbus atsiskaitys, taip pat jiems liks pajamos už biokurą, gautą išpjovus, sutvarkius ir susmulkinus menkaverčius krūmus, smulkius medelius ir šakas. Įvertinę žemės struktūrą, pagal augančius indikacinius augalus nustatę dirvožemio tipą bendrovės specialistai nusprendė trijuose apleistuose nedideliuose sklypeliuose sodinti beržus. Pasak bendrovės direktoriaus pavaduotojo miškininkystei Vaido Karpavičiaus, šioje augavietėje turėtų gerai augti pušys bei eglės, tačiau dėl sąnaudoms imlios šių medžių rūšių priežiūros, jų atsisakė. Nors vertingas   miškas čia niekada neaugo, Birutai priklausantys sklypeliai priskirti miškų ūkio paskirties žemei, o tokioje valdoje įveistam miškui prižiūrėti ES paramos fonduose nenumatyta lėšų.

Sudėtingo reljefo sklypeliuose, mat dominuoja kalneliai ir daubos, o dirvoje daug akmenų ir plytų likučių, miškininkystės specialistai nusprendė beržus sodinti į neruoštą dirvą, o šlapesnį dirvožemį paskyrė juodalksniams. V. Karpavičiaus teigimu, iš viso B. Švagždienės sklypeliuose buvo pasodinta 5 200 vienmečių specialia technologija išaugintų beržų ir 220 dvimečių juodalksnių sodinukų, hektarui skiriant po 3 100 medelių. Sodinukus miškui veisti bendrovė įsigijo iš Dubravos medelyno (Kauno r.). V. Karpavičius atkreipia dėmesį į nauja technologija išaugintus beržų sodmenis su uždara šaknų sistema. Jo žodžiais, tokiais sodinukais veisti mišką ne tik patogu, nes susiformuoja stiprus šaknų gumulas, paėmus daigą nenubyra žemės, šaknys nelieka plikos, bet ir patikima  – suteikiama  šimtaprocentinė garantija, kad visi medeliai prigis ir augs, nes šaknys neapdžiūsta.

Nors įveistam miškui prižiūrėti lėšų nenumatyta, bendrovės specialistai nežada be priežiūros palikti savo rankomis pasodinto jaunuolyno. „Vasarą reikės du kartus atvažiuoti ir vadinamaisiais kardais apkapoti žoles aplink medelius. Gerai lūžtančias žoles, tokias kaip dilgėles, kiečius, užtenka tik gerai išminti, kojomis nulaužti – svarbiausia, kad medelio nestelbtų ir jis  gautų šviesos iš viršaus. Kai beržų aukštis pasieks pusę žolės aukščio arba susilygins su ja, priežiūros nereikės. Kitas dalykas – stebėsime, ar peliniai graužikai neužpuls. Kai jie apgraužia ratu stiebelį šiek tiek aukščiau šaknies kaklelio, medelis paprastai žūva. Nors projekte tai nenumatyta, jei reikės, dėsime tam tikras apsaugas“, – laukiančius priežiūros darbus vardija bendrovės atstovas.

Daugiau kaip aštuonerius metus įmonėje dirbantis vyras prisipažįsta, kad sudėtingiausia rengiant miško įveisimo projektus už ES lėšas yra nubraižyti tikslų sklypo brėžinį. „Žmonės dar nuo tarybinių laikų įpratę naudotis tam tikros konfigūracijos sklypu, laiko jį nuosava žeme ir jiems visai nesvarbu, kaip ji realiai yra suraižyta. Kita problema – viena konfigūracija nuosavybės dokumentuose, kita – kadastre, o natūroje – dar trečia. Tada ir tenka ieškoti, kaip padaryti, kad ateityje nebūtų problemų“, – sako V. Karpavičius, pridurdamas, kad ir su B. Švagždienės projektu teko paplušėti, kol teisingas ribas nustatė. Kadangi aplinkinių sklypų savininkų sutikimo nėra, naująjį mišką veisė palikdami 15 m juostas.

Svajoja įkurti rekreacinę zoną

Miško Marijampolės rajono pakraštyje savininkė Biruta prasitaria, kad didžiausia jos svajonė – ne tik gražų ir vertingą mišką išsaugoti, bet ir konkrečius darbus atlikti ir taip savo krašto istoriją įamžinti. „Pavyzdžiui, savo valdose norėčiau rekreacinę zoną įrengti, kad iš kaimo išėjusieji turėtų kur grįžti, suvažiuoti. Tik ne vienas manęs jau klausė, ar neskaudės man širdies, kai vietiniai ar atvykėliai viską  suniokos, nes paprasčiausiai nemokės viso to mylėti ir  vertinti“, – moters balse pasigirsta širdgėla. Skauda jai širdį dėl mirštančio  kaimo, dėl užmarštin grimztančios istorijos, dėl prarandamų dvasinių ir kultūrinių gimtojo krašto vertybių. „O kur dar gamtos turtai. Vien tik mano miške auga į Raudonąją knygą įrašytų grybų, panašių į gėlę, rūšis, tačiau ji niekur neinventorizuota, jokių nuorodų nėra“,  – apgailestauja B. Švagždienė.

Ypač didžiuojasi ji savo antros eilės pusbroliu Donatu Mazurkevičiumi, kuris jausdamas pareigą konkrečiais darbais įamžinti savo krašto istoriją visai netoli nuo Birutos tėviškės įkūrė „Jotvingių kiemą“ – muziejų po atviru dangumi, kur greta unikalių gamtos kūrinių (akmenų, įvairiausių formų medžių kamienų) savo vietą rado šio krašto istorijos simboliai, įvairiausi buities rakandai.

Nepraranda moteris vilties kada nors ant senelių sodybos pamatų nameliuką susiręsti. „Labai norėčiau, kad atsirastų žmogus, galintis jį prižiūrėti, norintis ir sugebantis jį kokioms nors šventėms išnuomoti – taip jam darbo vietą sukurčiau ir jis pajamas turėtų. O pačiai atvykus būtų malonu čia apsistoti“, – mintimis pasidalina Biruta, prisipažindama, kad dabar į tėviškę atvažiuoja tik trumpam – artimųjų kapų aplankyti ir po mišką pavaikščioti. Ji svajoja, kad išėjusi į pensiją galės daugiau laiko praleisti gimtajame krašte. Tarp slaptų svajonių ir tai, kad vienturtė dukra Justina, šiuo metu baigianti taikomosios matematikos studijas, mokės mylėti ir vertinti jos gimtąjį kraštą bei mišką. „Mudvi dažnai po mišką pasivaikštome, tačiau dukra jį mato kitaip nei aš. Žinoma, būtų labai gaila ir skaudu, jei tapusi savininke, jį parduotų. Tačiau ji meniškos sielos mergaitė, mėgsta piešti, labai myli gyvūnus, tad tikiuosi, kad meilė gamtai ir grožiui lems jos sprendimus“, – atsidūsta privataus miško savininkė, savo meilę gimtajam kraštui ir Anapilin išėjusiems artimiesiem sutelkianti į paveldėtą mišką.