Žemės ūkis ir maisto pramonė nuo senų laikų turi didelės įtakos Žemutinės Saksonijos žemės (Vokietija) ekonomikai. Ši sritis užima antrąją vietą po automobilių gamybos pramonės. Sakoma, kad Žemutinėje Saksonijoje yra išauginta kas antra Vokietijos bulvė, pusė paukščių, daugiau kaip trečdalis kiaušinių, trečdalis kiaulienos ir ne mažiau jautienos.

Vienas garsesnių šios Vokietijos žemės ūkių - „CHP Overhoff", įkurtas šalia Lingeno miesto Šiaurės Vakarų Vokietijoje. Ūkio šeimininkai - Overhofų šeima. Gertrūda ir Polas Overhofai (Gertrud ir Paul Overhoff) ūkio valdymą perleido trims savo sūnums - Hermanui (Hermann), Polui (Paul) ir Kristofui (Christof), kurie yra jau ketvirtosios kartos ūkininkai. Geri pagalbininkai tėvams yra Hermanas Overhofas jaunesnysis ir Polas Overhofas jaunesnysis. Taigi šeimos tradicijas, manoma, pratęs ir penktoji karta.

Overhofų ūkyje penimi mėsiniai galvijai, auginami veisliniai ir vystoma biodujų pramonė. Šeimos moterų džiaugsmui šalia ūkio yra įkurtas žirgynas.

Galvijus augina mėsai ir veislei

Balta spalva nudažyta ir Overhoff logotipais pažymėta visa žemės ūkio technika bei krovininiai automobiliai - ūkio skiriamasis ženklas. Didžiulė ūkio teritorija išsiskiria tvarkingumu, keliai ir takai išasfaltuoti ir tokie švarūs, kad, regis, gali su šlepetėmis vaikščioti. Apynaujai tvartai - su saulės baterijomis ant stogų, erdvūs, šviesūs, visur juntama preciziška vokiška tvarka. Netoliese - milžiniški kukurūzų siloso kaupai ir biodujų jėgainė.

Ūkį aprodo svarbiausias žmogus, dirbantis su galvijais, - Saša Šolcas (Sascha Scholz). Jis ruošia galvijams pašarų mišinius ir išdalija juos, rūpinasi gyvulių sveikatingumu, prižiūri techniką. Ūkyje iš viso dirba 15 žmonių: trys prie gyvulių, penki vairuotojai, trys merginos biure ir, pasak Sašos, „mūsų bosai".

Intensyvaus auginimo technologijas taikančiame ūkyje didžioji dalis mėsinių galvijų auginami mėsai. Čia laikoma iki 1 100 simentalių, šarolė, limuzinų veislės galvijų. Jie nekryžminami. Veisliniai veršeliai penėjimui perkami geriausiuose Vokietijos ūkiuose. Galvijai penimi iki 18 mėnesių, kol pasiekia 800 kg svorį, tada išvežami į skerdyklą.                     

Pagrindinis pašaro komponentas - kukurūzų silosas, maišomas su šiaudais ir koncentruotaisiais pašarais. Papildomai duodama mineralų, kai kada - šieno ir žolės. Pašaras ruošiamas ir dalijamas su specialiai šiam ūkiui „BvL van Lengerich" pagamintu V-Mix pašarų maišytuvu-dalytuvu.

Veislei ūkyje auginami ir grynakraujai galvijai, pasak S. Šolco, tai jų pačių išvesta vietinė veislė. Karvių žindenių ūkyje yra nedaug - apie 40. Su jomis trys buliai, iš kurių pats įspūdingiausias -Blond akvitanų veislės ketverių metų Pablo, sveriantis apie 1 100 kg. Šio buliaus palikuonys yra parduodami kitiems augintojams. Būtent Pablo atvaizdas puikuojasi ant visų ūkio transporto priemonių. Nors jo išvaizda grėsminga, Saša tikina, kad gyvulys visiškai neagresyvus ir net švelnaus charakterio.  

Šalia tvartų įrengta „ligoninė" galvijams - čia laikomi negaluojantys ar susižeidę gyvuliai. Tvartai kreikiami itin kokybiškais šiaudais, iš kurių, juokaujama ūkyje, galima čiužinį kimšti. Šiaudų briketai laikomi po stogu, nuo aplinkos poveikio juos saugo ir nuleista užuolaida.

Mėsa daugiausia skirta Vokietijos rinkai

Pasak ūkio šeimininkų, optimalus skerdenos svoris ir gera kokybė yra geriausia sąlyga derantis su pirkėjais dėl kainos. Jų užaugintų galvijų mėsa daugiausia skirta Vokietijos rinkai, tačiau prieš Kalėdas labai padidėja paklausa iš Turkijos, ten mokama iki 4 eurų už kilogramą (14 Lt/kg). Kartais mėsiniai galvijai parduodami ir Ispanijos rinkai.

Iš ūkio kasmet iškeliauja iki 30 tūkst. galvijų, iš jų apie 10 tūkst. - veršelių. Per savaitę skerdžiama iki 800 galvijų. „CHP Overhoff" turi pagal ES direktyvas įrengtą erdvią gyvulių pakrovimo stotį. O ūkio transportas užtikrina humanišką, gyvuliams streso nekeliantį pervežimą. Sudarytos galimybės transportuoti ir visą galvijų partiją, ir atskirus gyvulius.  

Žemės Overhofų ūkis turi nedaug - nuosavos tik 100 ha. Dar kelis šimtus ha nuomoja, bet nuomos kaina  labai didelė, apie 1 600 eurų (5 520 Lt), todėl auginti žolės pašarams neapsimoka. Tokią aukštą žemės nuomos kainą lemia tai, kad Žemutinė Saksonija - žemės ūkio kraštas,  dirbamos žemės paklausa čia labai didelė. Overhofai augina daugiausia kukurūzus, kurie reikalingi ne tik pašarams, bet ir biodujų gamybai. Beje, tiesiogines išmokas jie gauna tik už nuosavą žemę, t. y. už 100 ha. Už galvijus jokių išmokų neskiriama, tačiau valstybė subsidijavo biodujų gamybą.

Biodujų jėgainę nuspręsta statyti išplėtus ūkį, kai iškilo klausimas, kur panaudoti mėšlą, kurio ūkyje susikaupdavo per daug - laukams tręšti tokio kiekio nereikėjo. Taigi sprendimas Overhofams tarsi atėjo savaime - mėšlą reikia panaudoti energijos gamybai. Taip buvo įkurta „Baccumer Bio-Kraft" (BBK GmbH & Co) kompanija.

Investicija į biodujų jėgainę - investicija į ateitį

Overhofai įsitikinę, kad siekiant ilgalaikės sėkmės, būtina galvoti apie ateitį. Todėl jie ryžosi su valstybės pagalba investuoti į gana galingą biodujų jėgainę elektros ir šiluminei energijai gaminti.

Jėgainė pradėjo veikti 2009 metais, maksimali elektros energijos galia  370 kW. Perdirbta biomasė yra puiki organinė trąša, kuria tręšiami laukai. Iš organinių atliekų gaminti biodujas ekonomiškai naudinga, nes naudojamos labai pigios arba nieko nekainuojančios žaliavos, pavyzdžiui, galvijų mėšlas, kurio didžiąją dalį Overhofai  panaudoja biodujų gamybai. Dalį žaliavos sudaro ir kukurūzų silosas.

Ekskursiją po biodujų jėgainę surengęs bendrovės „BvL van Lengerich", kurios maišytuvai čia yra naudojami, eksporto vadovas Klausas Meklenburgas (Claus Mecklenburg) trumpai ir paprastai paaiškino, kaip veikia biodujų jėgainė. Du V-Mix maišytuvai-dozatoriai lėtai sukdamiesi biomasę ir perdirbamą mėšlą dozuoja į keturis tarpusavyje sujungtus fermentacijos rezervuarus - didžiuosius bokštus. Procesas vyksta nepertraukiamai visą parą. Mėšlo ir šiaudų mišinys iš maišytuvo imamas kilogramas po kilogramo, nes viso masės kiekio iš karto bakterijos sudoroti negali.

Fermentatoriaus viduje temperatūra nuolat turi būti apie 40 °C. Išsiskiriančios dujos patenka į dujomis varomus vidaus degimo variklius. Jie suka generatorių, kuris ir gamina energiją. „Viskas vyksta kaip ir karvės skrandyje. Taigi žmonės, kurie nesupranta, kaip auginti karves, niekada neturėtų pradėti gaminti biodujų, nes jiems nepavyks", - vaizdžiai biodujų jėgainės veikimo principą iliustravo K. Meklenburgas.

Jėgainės įrengimai leidžia kontroliuoti biologinius procesus, stabdo degimo proceso metu išsiskiriančias metano dujas ir anglies dioksido išsiskyrimą.

Vokietijoje šiuo metu yra per 8 tūkst. biojėgainių.

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2014/05