Lubinai, kaip ir visi ankštiniai augalai, gumbelinių bakterijų dėka kaupia biologinį azotą. Šiuolaikinės žemdirbystės sąlygomis ypač svarbu maksimaliai panaudoti biologinį azotą, kuris gerina dirvožemio struktūrą, padeda išvengti sintetinės kilmės trąšų panaudojimo, cheminės erozijos, gruntinių vandenų užteršimo, padeda mažinti šiltnamio efektą.

Sukūrus žemo alkaloidingumo ir bealkaloides veisles, atsirado galimybė lubinų sėklas naudoti ne tik koncentruotų pašarų gamybai, bet ir maistui be papildomo apdorojimo. Lubinų miltus naudoti maisto pramonėje pirmoji pradėjo Jungtinė Karalystė 1996 m., po metų Prancūzija, vėliau lubinai kaip maistiniai augalai išplito po visą Europą. Lubinai, kaip sojos pakaitalas, naudojami duonos, sausainių, makaronų, konditerijos pramonėje, mėsos ir pieno perdirbimo pramonėje, farmacijoje.

Tai vertingas baltyminis augalas, jo baltymus sudaro 20 amino rūgščių, iš kurių 8 nepakeičiamos. Lubinų baltymų vertę galima palyginti su kiaušinio baltymu: jei kiaušinio baltymą vertintume 100 proc., tai lubinų baltymų vertė - 79,8 procento. Lubinai pastaruoju metu tapo sveikos ir saugios mitybos sudėtine dalimi, nors pasitaiko atvejų, kai sukelia alergines reakcijas (visi ankštiniai bei riešutai turi tam tikrų alergenų, ne išimtis ir lubinai).

Be fiziologinių savybių, lubinai turi ir kitų privalumų: auga ir gerai dera mažiau derlingose dirvose, lubinai nėra genetiškai modifikuoti, jų produktų sudėtyje nėra glitimo, laktozės, gyvulinės kilmės baltymų ir riebalų, tinka dietiniam maistui, mažina cholesterolio kiekį.

Lubinai priklauso pupinių (Fabaceae Lindl.) šeimai lubinų (Lupinus L) genčiai. Tai vienamečiai ir daugiamečiai žoliniai augalai. Gentyje priskaičiuojama nuo 200 iki 1 000 rūšių, iš jų beveik visos laukinės ir tik kelios kultūrinės. Didžiausią praktinę reikšmę turi keturios lubinų rūšys: geltonžiedžiai Lupinus luteus L., siauralapiai Lupinus angustifolius L., baltieji Lupinus albus L ir gausialapiai Lupinus polyphyllus Lindl.

Antraknozė - didžiulė problema

Lubinai plačiai auginami visame pasaulyje, tačiau pastaruosius 15 metų visos valstybės, auginančios lubinus, susidūrė su sunkiai sprendžiama problema lubinų grybine liga - antraknoze, kuri gerokai mažina sėklų ir žaliosios masės derlių, o epitofijos metu visiškai sunaikina lubinų pasėlius. Dėl šios priežasties Europos Sąjungos valstybėse geltonžiedžiai pašariniai lubinai bei baltieji lubinai praktiškai neauginami, kadangi šių lubinų rūšių atsparumas yra žemas.

Platesnį pritaikymą ES turi siauralapių lubinų rūšis, pasižyminti didesniu atsparumu šiam grybui. Antraknozės sukėlėjas - grybas Colletotrichum lupine į Europą pateko su infekuotomis sėklomis iš Australijos. Pirmieji šios ligos požymiai Lietuvoje užfiksuoti 1997 m. Lubinų rūšies atsparumas antraknozei priklauso nuo veislės, bet nepriklauso nuo sėklose ir žaliojoje masėje esančio alkaloidų kiekio. Tyrimais nustatyta, kad sideraciniai lubinai, turintys aukštą alkaloidų kiekį ir alkaloidingi - daugiamečiai lubinai esant palankioms patogenui plisti oro sąlygoms taip pat stipriai pažeidžiami antraknozės kaip ir žemo alkaloidingumo ar bealkaloidžiai lubinai.

Pagrindinis ligos užkrato šaltinis yra infekuota sėkla. Antraknozės žalingumą lemia aukštas sporų pasidauginimo koeficientas (1,5 mln. konidijų 1 mm² audinio). Milijardai grybo Colletotrichum sporų dideliais atstumais yra išplatinamos su vėju, lietumi, taip pat per gyvūnus, techniką ir žmones. Inkubacinis periodas nuo infekcijos patekimo iki žaizdos atsiradimo ant augalo - 3-7 paros. Optimalios sąlygos epitofijos lygiui pasiekti - aukšta paros vidutinė temperatūra (aukštesnė negu 20^o C ), gausūs krituliai, ypač liūtiniai lietūs, pažeidžiantys ir išguldantys lubinų pasėlius ir, be abejo, gausus piktžolių kiekis pasėlyje, kuris lemia geras mikroklimato sąlygas patogenui vystytis.

Pirmieji ligos požymiai pasirodo daigų tarpsniu: ant sėklaskilčių susidaro rausvai rudos dėmės ir augalas sunyksta. Ūglių ilgėjimo tarpsniu ant pagrindinio stiebo susidaro rudos spalvos pailgos dėmelės, kurios palaipsniui ilgėja ir virsta šviesiai rudos spalvos žaizdomis. Pažeidimo vietose stiebai ir žiedynai deformuojasi ir nulūžta, ankštys susisuka ir nukrenta.

Užkratas nuo ankščių patenka ant sėklos, kuri iš pažiūros gali atrodyti sveika, pažeistos sėklos turi rudos arba gelsvos spalvos dėmių, kurios pastebimos plika akimi. Sėjant net labai mažai užsikrėtusią sėklą galima patirti didelių nuostolių - jie priklausys nuo meteorologinių sąlygų tinkamumo patogenui vystytis.

Pasaulinė patirtis rodo, kad, kovojant su lubinų antraknoze, vien atskirų, tegul ir efektyvių, priemonių naudojimas laukiamų rezultatų neduoda. Yra būtina taikyti visą kompleksą prevencinių ir cheminės apsaugos priemonių, ir tai ypač aktualu sėklininkystės ūkiams.

Apsaugos priemonių kompleksas

• Auginti tik pakankamai atsparias antraknozei lubinų veisles.
• Sėti sėklą, išlaikytą ne mažiau kaip trejus metus (per tiek laiko antraknozės sukėlėjas žūsta ir tokią sėklą galima sėti be papildomo apdorojimo).
• Laikytis sėjomainos - lubinus tame pačiame lauke auginti po 5 metų pertraukos.
• Beicuoti sėklą beicu Kemikar T 2,0 l/t
• Silpnai pažeistų lubinų pasėlių sėklą (2,6-10 proc. pažeistų augalų) naudoti pašarams.
• Esant vidutiniam pasėlių pažeidimui antraknoze (11-25 proc. pažeistų augalų) naudoti žalią masę siloso gamybai.
• Stipriai (25-50 proc.) ir labai stipriai (per 50 proc.) pažeistus pasėlius aparti.
• Tolimesniam sėklų dauginimui palikti tik vizualiai sveiko pasėlio sėklą.

Lubinų selekcija Lietuvoje

Lubinai - žemės ūkio kultūra, kurią galima genetiškai tobulinti, siekiant, kad ji atitiktų žemės ūkio ir pramonės aukštus kokybės reikalavimus. Šiuo metu mūsų šalyje selekcija vykdoma LAMMC Vokės filiale keliomis kryptimis: tai siauralapių pašarinio tipo, bealkaloidžių, tinkančių maistui ir, be abejo, sideracinio tipo veislių kūrimas.

Selekcinis darbas vyktų pakankamai sklandžiai, jei ne lubinų antraknozė. Atsparumo ligoms selekcija yra viena iš sunkiausių selekcijos krypčių. Greitas patogeno populiacijų kitimas, jo sugebėjimas nepertraukiamai sudaryti didelį kiekį skirtingų pagal virulentiškumą ir agresyvumą rasių yra pagrindinė kliūtis kuriant atsparias lubinų veisles.

Selekcijoje naudojant ribotą genofondą, lubinų antraknoze atskirais metais gali susirgti skirtingo genetinio potencialo veislės ir selekcinės linijos. Vienas iš selekcijos tikslų yra ankstyvų ir produktyvių veislių kūrimas. Anksti bręstančioms veislėms būdingas greitas augimo tempas ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais, tokios veislės sugeba geriau konkuruoti su piktžolėmis.

Kita kryptis - sėklų pasidauginimo koeficiento didinimas mažinant sėklų svorį (t. y. smulkiasėklių veislių kūrimas), žemo alkaloidingumo (alkaloidų mažiau negu 0,02 proc.), aukšto baltymingumo (daugiau negu 40 proc.) selekcinės medžiagos kūrimas - tai leistų lubinus dar geriau naudoti maisto pramonėje.

Be abejo, nėra pamiršti ir sideraciniai lubinai, kurie naudojami daugiausia žaliajai trąšai. Šiuolaikinės technologijos leidžia išskirti alkaloidus ir juos panaudoti farmacijos ir kosmetikos pramonėje. Vokės filiale sukurtos 4 siauralapių lubinų veislės, kurios yra įtrauktos į Nacionalinį augalų veislių sąrašą ir ES Bendrąjį žemės ūkio augalų veislių katalogą: Derliai, Ugniai, Vilniai ir Antaniai.

Derliai -siauralapių sideracinių lubinų veislė, sukurta individinės atrankos metodu iš Rusijos N. Vavilovo augalininkystės instituto kolekcinio pavyzdžio 3364 Deter-3. Bandymų duomenimis, naujos veislės žaliosios masės derlius svyruoja nuo 54 iki 75 t ha-1, sėklų - nuo 1,6 iki 2,8 t ha-1, priklausomai nuo agrometeorologinių sąlygų. Tai trumpo vegetacijos periodo (80-110 dienų), skaičiuojant nuo sėjos iki visiškos brandos, sėklinio tipo veislė, pasižyminti aukštu atsparumu grybinėms ligoms.

Jaunų augalų daigai nežymiai pūkuoti, stiebas violetinis, lapai tamsiai žalios spalvos. Lapas susideda iš 6-9 lapelių. Stiebas vidutiniškai lapuotas. Žiedynas - kekė, susidedanti iš 16-19 baltos spalvos (turinti violetinį atspalvį) žiedų. Ant vieno augalo užmezgama vidutiniškai iki 25 ankščių. Sėklos - baltos, lygiu paviršiumi, matinio blizgesio. 1 000 sėklų masės svoris svyruoja nuo 117 iki 150 g. Žaliosios masės sausoje medžiagoje vidutiniškai randama 2,8 proc. azoto, 1,6 proc. kalcio, 0,1 proc. fosforo, 0,99 proc. kalio, 1,22 proc. alkaloidų.

Ugniai - siauralapių sideracinių lubinų veislė, sukurta individinės atrankos metodu iš Rusijos N. Vavilovo augalininkystės instituto kolekcinio  pavyzdžio - 3354 DM-15. Bandymų duomenimis, naujos veislės žaliosios masės derlius svyruoja nuo 56 iki 70 t ha-1, sėklų - nuo 2,0 iki 2,4 t ha-1, priklausomai nuo agrometeorologinių sąlygų. Tai trumpo vegetacijos periodo (78-103 dienos), sėklinio tipo veislė, pasižyminti pagreitintu augimo tempu visais augimo tarpsniais, vidutiniškai atspari grybinėms ligoms.

Daigai nežymiai pūkuoti, stiebas violetinis, lapai tamsiai žalios spalvos. Stiebas vidutiniškai lapuotas, žiedynas - kekė, susidedanti iš 12-18 tamsiai mėlynos spalvos žiedų. Ant augalo užmezgama nuo 11 iki 24 ankščių. Išskirtinis veislės požymis - sėkloms bręstant, augalų lapai parausta. Sėklos rusvos spalvos su ornamentu, matinio blizgesio. 1 000 sėklų svoris svyruoja nuo 129 iki 142 gramų.

Vilniai - siauralapių pašarinių lubinų veislė, sukurta individinės atrankos metodu iš Rusijos N. Vavilovo augalininkystės instituto kolekcinio pavyzdžio 3510 Populiacija 113. Bandymų duomenimis, naujos veislės žaliosios masės derlius svyruoja nuo 41 iki 79 t ha^-1, sėklų - nuo 1,7 iki 3,5 t ha^-1, priklausomai nuo agrometeorologinių sąlygų. Tai trumpo vegetacijos periodo (87-120 dienų), sėklinio tipo veislė, pasižyminti greitu augimo tempu visais augimo tarpsniais, vidutiniškai atspari grybinėms ligoms.

Daigai nežymiai pūkuoti, stiebas šviesiai žalios spalvos, lapai šviesiai žali. Stiebas lapuotas, žiedynas kekė susidedanti iš 15-23 baltos spalvos žiedų. Ant augalo užmezgama nuo 10 iki 25 ankščių. Sėklos baltai gelsvos spalvos su šviesiai rusvu rašteliu, matinio blizgesio. 1 000 sėklų svoris svyruoja nuo 136 iki 160 gramų.

Veislė universalaus tipo, tinkanti auginti žaliajai trąšai ir pašarams. Baltymų kiekis sėklų sausojoje masėje 32,75 proc., ląstelienos - 12,27, kalcio - 0,28, fosforo -0,39, kalio -0,99, alkaloidų - 0,005 procento. Lubinų žaliojoje masėje baltymų 18,44 proc., ląstelienos - 15,20, kalcio - 0,82, fosforo - 0,25, alkaloidų - 0,03 procento.

Antaniai - siauralapių pašarinių lubinų veislė, sukurta individinės atrankos metodu iš Rusijos N. Vavilovo augalininkystės instituto alkaloidingos veislės 3512. Veislė Antaniai - biocheminės mutacijos pasekmė. Atrinktas genotipas skyrėsi žiedų, sėklų spalva, žemu alkaloidų kiekiu, aukštu atsparumu grybinėms ligoms. Bandymų duomenimis, naujos veislės žaliosios masės derlius svyruoja nuo 26 iki 55 t ha^-1, sėklų - nuo 1,9 iki 3,0 t ha^-1, priklausomai nuo agrometeorologinių sąlygų. Tai trumpo vegetacijos periodo (79-118 dienų), sėklinio tipo veislė, pasižyminti  greitu augimo tempu visais augimo tarpsniais, atspari grybinėms ligoms.

Daigai nežymiai pūkuoti, stiebas tamsiai žalios spalvos su antocianu, lapai tamsiai žali. Stiebas lapuotas, žiedynas - kekė, susidedanti iš 15-20 ryškiai rožinės spalvos žiedų. Ant augalo užmezgama nuo 10 iki 19 ankščių. Sėklos pilkos su rudais taškeliais, matinio blizgesio.

Veislė universalaus tipo, tinkanti auginti žaliajai trąšai ir pašarams. Baltymų kiekis sėklų sausojoje masėje 35,8 proc., ląstelienos - 12,8, kalcio - 0,23, fosforo - 0,40, kalio - 0,85, alkaloidų - 0,05 procento.

Zita MAKNICKIENĖ

Mano ūkis, 2014/05