Jei kopūstus sodinsime į pertręštą dirvą, jie gali „išeiti į lapus": išauga dideli lapai, bet kopūstai nesuka gūžių, o brokoliai neaugina galvučių. Pastaruosius kelerius metus, dideliais plotais auginant rapsus, vis daugiau žalos kopūstinėms daržovėms padaro ir kopūstiniai gumbauodžiai.

Kopūstinio gumbauodžio lervos gali pažeisti viršūninį pumpurą, ir dėl to kopūstai taip pat nesuka gūžių ar susuka tik kelias mažytes, o drėgnu oru pažeidimo vietoje gali įsimesti puvinys.

Kopūstinis gumbauodis - tai maža (1,5-2,0 mm), niekuo neišsiskirianti šviesiai ruda muselė, panaši į uodą. Suaugėliai pasirodo gegužės pabaigoje-birželio pradžioje, netrukus poruojasi ir patelės pradeda dėti kiaušinius. Deda paprastai šalia augalo augimo kūgelio krūvelėmis, nuo 2 iki 50. Viena patelė gali padėti iki 100 kiaušinių, nors patelių gyvenimo trukmė vos 1-5 dienos.

Kiaušiniai labai smulkūs, peršviečiami, paprasta akimi neįžiūrimi. Po 4-5 dienų išsirita lervos, kurios iš pradžių būna šviesiai geltonos, vėliau citrinų geltonumo. Dar vienas jų išskirtinis bruožas - jos šokinėja. Lervos gyvena lapkočių pamatuose, gali pažeisti augalo augimo kūgelį, todėl gūžės ar žiedynai formuojasi deformuoti arba jų visai nėra. Drėgnu oru pažeistą vietą gali apnikti puvinio sukėlėjai.

Lervos dažnai pereina į ramybės būseną tam, kad išgyventų nepalankias oro sąlygas - pavyzdžiui, sausrą. Subrendusios lervos tiesiog „nušoka" nuo augalo ir virsta lėliukėmis 5 cm gylio paviršiniame dirvožemio sluoksnyje. Gyvybingos išlieka 1-2 metus. Didelė šio kenkėjo populiacija išlieka ir dėl to, kad turi labai nedaug natūralių priešų.

Dažniausiai kopūstiniai gumbauodžiai pažeidžia bastutinių šeimos augalus: brokolius, baltagūžius, žiedinius, briuselinius, lapinius kopūstus, griežčius ir ridikėlius. Pirmoji šio kenkėjo generacija padaro didžiausią žalą auginamiems ar pasodintiems kopūstų ar brokolių daigams, vėlesnės generacijos pažeidžia jau didelius augalus ir, pavyzdžiui, kopūstų lapai tik susigarbanoja. Labiau kenkia šiltomis, bet nekarštomis ir nevėjuotomis vasaromis.

Norint sumažinti šio kenkėjo daromą žalą, pirmiausiai reikėtų laikytis sėjomainos, tai yra nesodinti kopūstų į tą patį lauką mažiausiai 3 metus. Rudenį giliai suarti dirvą, naikinti tos pačios šeimos (bastutinių) piktžoles. Jei yra galimybė, rinktis atsparesnių veislių kopūstus. Sodinti į lauką tik sveikus augalus, o kenkėjo pažeistus sunaikinti. Ką tik pasodintus daigus galima pridengti agroplėvele, bet tik tada, kai jie auginami naujoje vietoje, ne ten, kur augo pernai ar užpernai, mat dirvoje gali būti likusių gumbauodžių lėliukių, ir agroplėvelė tik paspartins jų išsiritimą.

Šio kenkėjo pasirodymą galima nustatyti naudojant feromonines gaudykles, kurios susideda iš stogelio, kurio viduje yra prilipdomas feromonas, ir lipnios juostelės, prie kurios prilimpa gumbauodžių patinėliai. Feromonus reikia keisti vieną kartą, o juosteles - tris kartus per savaitę. Insekticidais purškiama gumbauodžiui pasirodžius. Jei kenkėjas pasirodė daigyne, daigus galima laistyti insekticidų (sisteminio veikimo) tirpalu. Purkšti insekticidais rekomenduojama kas septynias dienas.

Kodėl nedera kopūstai?

• Jei kopūstus sodinsime į per rūgščią dirvą, jie gali susirgti šaknų gumbu ir nesukti gūžių.

• Kai vidutinio vėlyvumo ar vėlyvo subrendimo veislių kopūstai pasodinami per vėlai, dienos ilgumas neatitinka augimo poreikių, jie nespėja susukti galvų ir derlius būna mažas arba jo iš viso nesulaukiama.

• Auginant kopūstus pavėsyje, po medžiais, jie taip pat gali nesukti galvų.

• Jei auginant daigus trūko šviesos, kopūstai gali formuoti ne vieną, o daug galvučių.

• Daug galvučių kopūstai formuoja ir tuomet, kai pažeidžiamas viršūninis pumpuras: nudeginamas tręšiant per lapus didelės koncentracijos trąšų tirpalu, pašąla ar traumuojamas mechaniškai.

Laisvūnė DUCHOVSKIENĖ

Mano ūkis, 2015/05